Mokslininkai ir žemdirbiai susirūpinę dirvožemių būkle. Tad apie jų produktyvumo pokyčius, tvarių praktikų veiksmingumą ir ateities perspektyvas kalbamės su VDU Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros Bioekonomikos tyrimų instituto docente dr. Jūrate ALEINIKOVIENE.

Lietuvos dirvožemiai šiandien vis dar gyvybingi ar jau prarado dalį produktyvumo? Kada bus peržengta pavojinga riba?

Gali būti, kad, tokį klausimą uždavus eiliniam praeiviui, jis atsakytų pozityviau nei ekspertai ar mokslininkai, stebintys Lietuvos ūkinę veiklą. Kaip ir pastarieji, aš išreikščiau daugiau susirūpinimo dėl šiandienos Lietuvos dirvožemių kokybės ir gyvybingumo. Žvelgiant į plečiamus žemės ūkio laukus, kertamus miškus ir atsiveriančius didelius plotus be kraštovaizdžio įvairovės, būtina susimąstyti ir atkreipti dėmesį į tai, kaip keičiamos ekosistemos. Dirvožemio produktyvumą lemia visi ekosistemos elementai kartu (aplinkos sąlygų visuma), todėl dėl stiprėjančio ūkinės veiklos poveikio aplinkai mažėja ir dirvožemių produktyvumas.

Dirvožemių produktyvumo ir atsparumo ribos peržengtos: trūksta organinių medžiagų, mažai jų įterpiama, vargstama su pasėlių ligomis, kenkėjais ir invaziniais pasėlių naikintojais.

O kas išduoda, kad dirvožemiai išseko?

Dirvožemių išsekimas, nuovargis, produktyvumo praradimas nepastebimas iš karto. Tai gana ilgas procesas – dažniausiai trunka dešimtmečius ir net ilgiau. Kai derlius pastebimai sumažėja, tai jau pasekmė. Iki tol dirvožemis yra veikiamas neigiamų veiksnių arba vyrauja sąlygos, kurios lemia derlingumo pokyčius.

Tai, kad dirvožemis prarado derlingumą, gali išduoti tušti (be augalų dangos arba užmirkę) plotai, praretėję pasėliai, augalų spalvos pokyčiai (dažnai susiję su maisto medžiagų nepasisavinimu). Iš esmės bet koks pasėlius alinantis, ūkio dirvožemiui nebūdingas požymis yra svarbus signalas.

Ar daug Lietuvoje yra vietovių, kur dirvožemiai balansuoja ties degradacijos riba?

Kartu su kolegomis vykdėme projektą, kad įvertintume Lietuvos dirvožemių kokybės būklę (žemės ūkio naudmenų). Galiu konstatuoti, kad daugiau kaip trečdalio žemės ūkio naudmenų dirvožemių produktyvumas mažėja, daugiau nei trečdalis jų prarado derlingumą dėl intensyvios mineralizacijos.

Vis dažniau kalbama, kad, mažėjant dirvožemio derlingumui, reikia mažinti mineralinių trąšų normas. Ar tiesa, kad mažiau mineralinių trąšų – mažesnis derlius? Ką daryti ūkininkams, kad pavyktų ir trąšų normas sumažinti, ir dirvožemį tausoti, ir derlingumą išlaikyti?

Taip, viena vertus, mažiau mineralinių trąšų – mažesnis derlius. Kita vertus, mažiau mineralinių trąšų – mažesnis poveikis mineralizacijos ir natūraliems biologiniams procesams, vadinasi, dirvožemis turi gerokai daugiau galimybių natūralėti.

Įsipareigojimą naudoti mažiau mineralinių trąšų teks vykdyti visiems ūkininkams, kai kurie tai jau daro. Vis dėlto, be trąšų mažinimo, būtina dirvožemius praturtinti organine biomase, tręšti organinėmis trąšomis ir taikyti tausojamąjį žemės dirbimą. Visa tai turi būti atliekama kompleksiškai.

Ar patikimos yra mineralinių trąšų alternatyvos: mikroorganizmų preparatai, organinės trąšos, biologiniai produktai? Ar jos gali konkuruoti su mineralinėmis trąšomis?

Be abejonės, organinė biomasė ir organinės trąšos visada turi būti pagrindinės priemonės, siekiant atkurti ūkio dirvožemių produktyvumą. O štai mikroorganizmų preparatus (biologinius produktus) reikėtų naudoti tik su organine biomase arba organinėmis trąšomis. Pirmiausia svarbu įvertinti, kokių organinių trąšų ūkininkas turi. Pavyzdžiui, mėšle, ypač fermentuotame, mikroorganizmų ir fermentų yra gausu. Kartais mikroorganizmų preparatai ar biologiniai produktai tiesiog neveikia arba nedaro reikšmingo poveikio dirvožemiui. Ir kaipgi jie veiks, jei dirvožemiams trūksta organinių medžiagų arba augalų?

Mikroorganizmų dirvožemyje atsirado natūraliai prieš daugybę tūkstantmečių. Per šį laiką jie ir augalai sukūrė bendrystę, kurios neįmanoma paprastai pakeisti mikroorganizmų preparatais ar biologiniais produktais. Tad prieš rinkdamasis tokius preparatus ūkininkas turi įvertinti, kokio rezultato siekia. Juk tai tik produktai, tarsi papildai, o didžiąją dalį biologinių procesų turi ir gali atlikti natūrali dirvožemio biologinė bendrija.

Kurios dirvožemio tausojimo praktikos, jūsų manymu, duoda didžiausią ekonominę ir aplinkosauginę grąžą?

Akivaizdu, kad didžiausią vertę dirvožemiui teikia priemonės, susijusios su organinės biomasės ar organinių trąšų įterpimu. Antra, reikėtų naudoti mažiau mineralinių trąšų. Būtų gerai, kad ūkininkai tai darytų nuosekliai ar bent jau taikytų konkrečiai sėjomainai. Trečia, tausojamasis žemės dirbimas, kuris leidžia išvengti papildomų išlaidų dėl gilaus arimo. Visada reikia turėti omenyje, kad dirvožemio tausojimo praktikos – tai ilgalaikis tręšimo, sėjomainos ir žemės dirbimo (kompleksinis) poveikis.

Ar Lietuvos ūkininkai pasitiki žemės ūkio mokslu, noriai atsižvelgia į rekomendacijas, susijusias su tvariu dirvožemių naudojimu?

Lietuvos ūkininkai yra protingi ir praktiški. Kai kurie ūkininkauja tradiciškai – taip, kaip ūkininkavo jų tėvai ir seneliai. Jiems gal ir nekyla poreikis keisti technologijų ar tradicijų. Vis dėlto kiti į savo dirvožemį žvelgia kaip į gamybinę bazę, nori modernizuotis, taikyti naujoves, įvairias praktikas ar rekomendacijas. Jie ieško dirvožemio produktyvumo didinimo būdų, pagrįstų praktikomis, tyrimais, gerąja patirtimi.

Ne be reikalo sakoma: kas tinka viskam, netinka niekam. Tad vis dar svarbios ne tik bendros mokslinių žinių tendencijos, bet ir konkrečios ūkininkų dirvožemio pažinimo praktikos. Reikia įsileisti mokslą į laukus. Netgi pats ūkininkas gali tapti mokslininku ar tyrėju, jei tik to nori. Mokslas turi padėti pagrįsti tokio ūkininko patirtis. Būtų gerai, jei kiekvienas ūkininkas turėtų bent po vieną mokslininką konsultantą.

Nejaučiu atotrūkio tarp mokslo ir ūkių, nes stengiuosi atliepti ūkininkų poreikius, atsakyti į jų klausimus. Gal ne visada pavyksta, nes atsiranda daug nežinomųjų sprendžiant problemas ūkio lygmeniu. Tam reikia ilgalaikės partnerystės, neužtenka vieno dirvožemio ėminio, vieno pokalbio per lauko dieną ar telefonu. Be to, dirvožemio savybės keičiasi lėtai, todėl nėra galimybės suplanuoti greitą rezultatą. Galbūt dėl to ūkininkai ir lieka prie savo veiklos, nenori toliau būti bendrystėje su mokslininkais. Reikėtų ir pačių ūkininkų klausti.

Kas svarbiau siekiant didinti dirvožemio gyvybingumą – keisti technologijas ir praktikas ar vis dėlto mąstymą?

Pirmiausia būtina keisti mąstymą. Tada reikia stiprinti ūkininkų, mokslo įstaigų, finansų institucijų ir politikų bendradarbiavimą, o tai apima ir mąstymą, ir patirtis, ir praktikas, ir technologijas. Trečia, svarbu galvoti apie ūkio, šalies, pasaulio ateitį, įvertinti vartojimo ir modernizavimo perspektyvas, taip pat susimąstyti apie dirvožemio produktyvumą ateityje.

Klimatas visada turėjo ir turės tendenciją keistis. Vis dėlto tik atsparūs ir atsikuriantys dirvožemiai gebės prisitaikyti prie ūkininko-praktiko ir ūkininko-mokslininko patirčių, supratimo, pasiekimų. Kiekvienas prisitaikymas turėtų sietis su nauja patirtimi. Kartais naujos patirtys yra skaudžios, nesėkmingos arba per brangios. Štai kodėl svarbu bendradarbiauti.

Kokį scenarijų pagal dabartines tendencijas galima prognozuoti mūsų dirvožemiams po 20 metų – labiau pesimistinį ar optimistinį?

Galimi tik du scenarijai. Pesimistinio scenarijaus atveju daugiau nei 60 proc. žemės ūkio naudmenų dirvožemių derlingumas sumažės taip, kad juose nieko nebus įmanoma užauginti. Optimistinio scenarijaus atveju dirvožemiai suklojės taip, kad derlių nuėmęs ūkininkas galės be papildomos intervencijos vėl sėti augalus, nes bus užtikrintas stabilus dirvožemio gebėjimas natūralėti.

Labiau tikiu optimistinėmis prognozėmis, nes ūkininkai jau dabar stengiasi. Vis dėlto 20 metų pasėliams – tai tik keturios rotacijos, kuriose vidutiniškai suksis penki augalai. Galbūt šiuos penkis augalus bus galima pakeisti didesne (iki 105 augalų) rūšių gausa ar įvairove. Tad neatidėliojant reikia planuoti ateitį ir visokeriopai bendradarbiauti.

Dėkoju už pokalbį.

2025-12-05