Vabzdžių, kaip alternatyvaus baltymų šaltinio, panaudojimas maistui ir pašarams – nauja, madinga, bet sudėtinga ir daug mokslinių tyrimų reikalaujanti sritis, kuriai Europoje trūksta aiškaus reglamentavimo ir ekonominio pagrindimo.

Poreikį naudoti vabzdžių produktus lėmė baltymų trūkumas pasaulyje, taip pat tvarumo aspektas. Vis dėlto dalis mokslininkų teigia, kad bendra ekonominė ir aplinkosauginė vabzdžių auginimo nauda priklauso nuo regiono, gamybos būdų ir šalutinių produktų panaudojimo. Be to, trūksta aiškių europinių nuostatų ir rekomendacijų, kaip saugiai integruoti vabzdžius į maisto gamybą. Kol kas Europos Sąjunga reglamentuoja tik svirplių miltų su pašalintais riebalais naudojimą.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LSMU VA) mokslininkai yra atlikę keletą tyrimų, kaip vabzdžių žaliavą integruoti į maisto produktus. Gyvūnų mokslų fakulteto dekanė, Gyvūnų auginimo technologijų instituto vadovė, Veterinarijos fakulteto Maisto saugos ir kokybės katedros profesorė akademikė Elena Bartkienė atskleidė nevienareikšmį požiūrį į vabzdžių auginimą ir jų produktų naudojimą žmonių mityboje, nes, norint vabzdžių produktus dėti į maistą, reikia atsižvelgti ne vien į maistinę vertę, bet ir į saugą, t. y. kas vyksta per technologinį procesą.

Abejonės dėl maisto saugos

„Mūsų vertinimu, nelabai gerai naudoti vabzdžių produktus fermentuoto maisto gamybai, nes gali susidaryti biologiškai aktyvūs junginiai – biogeniniai aminai. Vabzdžių miltai suteikia duonai specifinių baltymų, bet kartu susidaro didesnis kiekis akrilamido. Todėl reikia aiškių rekomendacijų, kur naudoti vabzdžių miltus, kokį kiekį ir kokioje technologijoje. Turi būti ne tik šių miltų žaliavos naudojimo europinės nuostatos ir rekomendacijos, bet ir ištobulintos saugaus jos įterpimo technologijos“, – teigė profesorė.

Pavyzdžiui, rekomenduojama vabzdžių miltų įdėti į duoną ir kai kuriuos pieno produktus. Bet LSMU VA mokslininkai, atlikę tyrimus, priėjo prie išvados, kad vabzdžius fermentuoti nelabai tinka, o fermentacija yra neatsiejama duonos gamybos proceso dalis. Jogurto gamybos technologijos pagrindas irgi yra rauginimas.

Apie tai, kas nustatyta atliekant tyrimus su vabzdžių produktais žmonių mityboje, profesorė reziumavo ir vienoje mokslinėje konferencijoje. „Mes neteikiame rekomendacijų, o tik viešiname, ką nustatėme per tyrimą. Mūsų žinutė tokia – reikia būti budriems. Jeigu neturi ką valgyti, vabzdžiai gal ir gera alternatyva, bet dedant juos į maistą labai svarbu įvertinti technologinius aspektus ir galimus nepageidautinus pokyčius jų metu. Tai ir yra problema, nes išgryninti ir reglamentuoti vabzdžių pridėjimo į maisto produktus gamybos technologijas yra sudėtingas procesas, tam reikia mokslinio pagrindimo“, – kalbėjo prof. E. Bartkienė.

Vabzdžiai, jos vertinimu, gali būti įdomi alternatyva biologiškai aktyviems peptidams gaminti. „Galbūt vertėtų kurti vabzdžių auginimo technologijas tam tikroms specifinėms farmacijos sritims, kad išgautume įvairiausių aktyvių peptidų. Ekonominis efektyvumas biologiškai aktyviems junginiams gauti yra atraktyvu ir verta dėmesio“, – teigė mokslininkė.

Gamybos tvarumas – sąlyginis

Viešojoje erdvėje, kalbant apie vabzdžių ir jų produkcijos naudojimą maistui, itin pabrėžiamas daug didesnis baltymų kiekis, palyginti su tradiciniais baltymais. Tačiau E. Bartkienė pastebi, kad literatūroje pateikiami skaičiai turi labai plačias ribas – baltymų gali būti nuo 20 iki 76 procentų. Tai priklauso nuo augimo vietos ir sąlygų, šėrimo, perdirbimo ir panašiai. „Galima gauti tikrai labai didelę maistinę vertę. Bet reikia įvertinti ir kitus dalykus – pašarų kainą, auginimo sąlygas, energijos sąnaudas, maisto saugą“, – pabrėžė profesorė.

Kai kuriems vabzdžiams augti reikia nuolatinės aukštesnės kaip 30 °C temperatūros, Lietuvos sąlygomis tokia temperatūra natūraliai būna retai. Todėl energijos sąnaudos yra didelės. Be to, norint gauti geros kokybės vabzdžių biomasę, reikia juos šerti subalansuotais pašarais, papildomai praturtinti vitaminų, mineralų, kitų naudingų medžiagų.

„Teiginiai, kad galime vabzdžius šerti bet kuo, kad tai yra žiedinės ekonomikos principas ir sušersime jiems visas atliekas, iki šiol nėra pakankamai pagrįsti. Nes atliekų surinkimas yra problema, tam dar reikia nemažo įdirbio: atliekos turi būti nesupelijusios, neužterštos, o jeigu jos užterštos, turime žinoti, kaip jas išvalyti. Ką vabzdžiui sušersime, tą jis ir sukaups. Todėl labai rekomenduočiau nagrinėti vabzdžių produktų naudojimą ir maisto ar pašarų saugos aspektu. Jeigu vabzdžių žaliavoje nevertini mikotoksinų, pesticidų, sunkiųjų metalų, tai nėra visapusiškai etiška pozicija. Vis dėlto turime žiūrėti, ką sušėrėme, ką gavome, kokias medžiagas vabzdys sukaupė“, – pabrėžė E. Bartkienė.

Vabzdžių gamybos tvarumas priklauso nuo regiono, aplinkos, galimybių, šalutinių produktų panaudojimo, nesiginčijama, kad, auginant vabzdžius, sunaudojama daug mažiau vandens. Kai kurie koncernai Europoje šalutinius produktus surenka centralizuotai, pavyzdžiui, iš didelių fabrikų, kurie sukaupia daug augalinių išspaudų, atliekų po ekstrakcijos ir kt. Pastaruoju atveju šalutinius produktus panaudoti pašaro gamybai galima centralizuotai, užtikrinant saugos rodiklius.

Pramonė pamažu vystosi

Koks poveikis būtų ekosistemai, jeigu vabzdžių auginimas ir jų produktų gamyba Lietuvoje taptų masine? E. Bartkienės teigimu, uždarose erdvėse auginami vabzdžiai bioįvairovei įtakos nedarytų, svarbiausia, kad vabzdžių auginimas būtų kontroliuojamas, o gamybos procesas – saugus.

„Vabzdžių produktų gamybos pramonė, technologijos pasaulyje pamažu vystosi, atsiranda reglamentavimas, jau yra žaliavos pasiūla. Taigi, niša neliks neužpildyta, – neabejoja akademikė. – Vis dėlto vabzdžių miltai yra tikrai brangi alternatyva, jie labai brangina produktą.“

Lietuvoje kol kas vabzdžių augintojų nedaug, jų ūkiai nedideli. Ir Europoje vabzdžių auginimas nėra labai dažnas reiškinys. E. Bartkienės teigimu, perspektyva būtų, jeigu žinotume, kaip vabzdžių gamybą panaudoti efektyviai, kaip saugiai pagaminti ir naudoti jų produkciją.

„Jeigu Europoje patys nesugebėsime to padaryti, galimai turėsime importuotą žaliavą ar produktus“, – sako profesorė, mananti, kad lietuvius įpratinti prie valgomų vabzdžių būtų sunkoka, bet įmanoma. Klausimas, ar reikia?

„Su studentais vykdėme tyrimus – pridėjome svirplių miltų į duoną. Studentai džiaugsmingai ragavo kepinius, nes buvo įdomu, bet nedaug kas ryžtasi suvalgyti patį vabzdį“, – šypsojosi mokslininkė.

Ji ragina puoselėti Lietuvoje tradicinę gyvulininkystę, kurios vertė, nauda bioįvairovei yra nepaneigiama. Praėjusiais metais tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko LSMU VA Gyvūnų mokslų fakultete, Vienos (Austrija) veterinarinės medicinos universiteto profesorius Qendrim’as Zebeli’is (Kendrimas Zebelis) labai aiškiai deklaravo palankų melžiamų karvių poveikį aplinkai ir visuomenei.

„Tai ir yra žiedinės ekonomikos principai. Atsisakę pienininkystės, galime turėti bioįvairovės, klimato kaitos ir visuomenės sveikatos problemų, – pabrėžė E. Bartkienė. – Negalime tradicinės gyvulininkystės sunaikinti Europoje ir pereiti į ne visai ekonomiškai tvarią, ypač Šiaurės Europoje, vabzdžių gamybą. Turint išvystytą tradicinę gyvulininkystę, į kraštutinumus pulti nereikėtų.“

Įsitvirtins kaip pašarų priedas?

Geriausias ir daugiausia ištirtas vabzdžių panaudojimas yra žuvų pašaruose. „Pigesni vabzdžių produktai yra labai naudingi žuvims, iš kurių gauname vertingą žmogaus mitybai žuvų mėsą. Taip pat gaminami pašarai augintiniams. Gal tai jau darosi mada, nes kiek tai veiksminga ir (ar) apsimokėtų ekonomine prasme, dar sunku pasakyti. Tokių skaičiavimų nesame atlikę“, – svarstė profesorė.

Ji linkusi manyti, kad vabzdžių produktai Europoje vis dėlto labiau įsitvirtins kaip pašarinės žaliavos, o ne žmonių maistas. „Pagal mūsų atliktus tyrimus, vartotojų apklausas, nemanau, kad vabzdžių žaliava Europoje artimiausią dešimtmetį integruosis taip, kaip integravosi, pavyzdžiui, sojos. Galbūt vėliau, jeigu klimato kaita stiprės, jeigu atsiras naujų žaidėjų rinkoje, padėtis gali keistis, todėl svarbu jau dabar Europai reglamentuoti maisto saugos niuansus, būti budriems ir nebijoti išsakyti savo nuomonę, jeigu matome ką nors negero“, – teigia mokslininkė.

Vis dėlto inovacijų, jos teigimu, reikėtų tikėtis, nes sritis įdomi, vabzdžiai įdomūs dėl savo bioaktyvių junginių. Gyvūnų mokslų fakulteto doktorantė Alina Bogomolova rengia disertaciją, tiria galimybes pagerinti vabzdžių pagrindu pagamintos žaliavos aminorūgščių profilį, taiko technologinius sprendimus, siekdama padidinti baltymų pasisavinamumą, palankiai pakeisti lipidominius profilius.

„Vien žaliava nesprendžia galutinio produkto saugos, turime vertinti, kaip ji kinta per technologinius procesus, – pabrėžia dekanė. – Nes kartais suplanuoji, kad gausi funkcionaliųjų molekulių, vertingų biologinių junginių, bet pamatai, kad susintetinamos arba susidaro ir nepageidautinos, net toksiškos medžiagos. Ir vietoje to, kad išvadas spausdintume žurnale „Functional Food“, jas pateikiame žurnalui „Toxins“.

Vartotojus stabdo ne tik psichologiniai, kultūriniai vabzdžių vartojimo barjerai, bet ir kaina. Internete galima rasti Lietuvoje gaminamų vabzdžių miltų, kurių kaina išties aukšta – nuo 10 Eur už 50 g iki 120 Eur už 1 kilogramą.

„Jeigu nesame įsitikinę šios žaliavos nauda, ne kiekvienas vartotojas ryšis mokėti tokią didelę kainą, – sako prof. E. Bartkienė. – O mes turime savų tradicinių sveikatai palankios sudėties produktų. Pavyzdžiui, kiaulienos išpjova yra puikus baltymų, o ne riebalų, šaltinis, su gerai subalansuotomis ir pasisavinamomis aminorūgštimis. Amerikoje vaikams iki 18 metų rekomenduojama įtraukti šią žaliavą į mitybą dėl gero baltymų pasisavinamumo.“

Ji sutinka, kad dėl tvarumo idėja auginti vabzdžius tikrai gera ir tikriausiai bus plėtojama, bet, greičiausiai – šiltesnio klimato šalyse, kur būtų mažesnės energijos sąnaudos, juk yra tokių šalių, kuriose klimato sąlygos tinka vabzdžiams auginti.

Vertingiausias maistas – pagamintas vietoje

„Globalizacija vyksta ir importuojamų pigių žaliavų iš trečiųjų šalių, ko gero, tikrai neišvengsime. Todėl, mano nuomone, mūsų pozicija turėtų būti Europos ir Lietuvos suverenitetas, orientuojantis į vietinės gamybos, trumpųjų grandinių stiprinimą ir tvarų apsirūpinimą maistu. Turime auginti maistą pagal esamas vietinio klimato sąlygas“, – įsitikinusi mokslininkė, raginanti vartotojus būti atsakingus ir rinktis vietinę produkciją.

Ji neneigia ir Lietuvos vabzdžių augintojų perspektyvų veikti šioje srityje, nes tai yra įdomi specifinė rinka, pasiūla nišiniams produktams, restoranams, juk šiuolaikiniai vartotojai, nori daug ką išbandyti. Ir jeigu neturėsime savos gamybos, šią vietą užims importuota produkcija.

„Tik turime mokėti, žinoti, kaip perdirbti vabzdžius, turime būti budrūs ir į viską žvelgti kompleksiškai. Kaip yra pasakęs Einšteinas – neįsimylėkime savo hipotezių. Jas turime patikrinti, įrodyti, ir nereikia nusivilti, jeigu jos nepasitvirtina, nes tai taip pat labai svarbus rezultatas“, – reziumuoja prof. E. Bartkienė.

2025-11-04