Efektyvus ir taupus ūkio išteklių valdymas yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinio ūkininkavimo tikslų. Ką apie tai sako mokslininkai, kokie veiksniai turi didžiausios reikšmės, kaip politika ir parama padeda pasiekti didesnio efektyvumo?

Mokslininkai savo darbuose žemės ūkio efektyvumą apibrėžia kaip santykį tarp išteklių naudojimo veiksmingumo ir maksimaliai įmanomo rezultato, t. y. kaip mažiausiai galimomis išlaidomis įgyvendinti tikslus. Vėlesniuose mokslininkų darbuose žemės ūkio efektyvumo sąvoka praplėsta tvarumo aspektu įtraukiant aplinkosaugos klausimus (gamtos išteklių tausojimą).

Tiek augalininkystėje, tiek gyvulininkystėje yra skirtingų biudžeto formavimo sudedamųjų dalių, kurios atlieka lemiamą vaidmenį valdant išteklius ir užtikrinant ūkio pelningumą.

Augalininkystėje pagrindinis dėmesys skiriamas dirvožemio derlingumo palaikymui, sėklų kokybei ir tinkamam technologijų pritaikymui. Siekiant tausoti dirvožemį, svarbu investuoti į tinkamas trąšas ir augalų apsaugos medžiagas. Naudojant tiksliosios žemdirbystės technologijas galima nustatyti, kokių maisto medžiagų trūksta konkrečiose lauko zonose ir taip sumažinti perteklinį tręšimą. Biudžete būtina numatyti lėšų dirvožemio tyrimams ir ilgalaikėms dirvožemio gerinimo priemonėms. Derlius tiesiogiai priklauso nuo sėklų kokybės, todėl biudžete turi būti numatytos investicijos į aukštos kokybės ir vietos klimato sąlygoms tinkamus sėklų mišinius.

Gyvulininkystėje pagrindinės biudžeto sudedamosios dalys: gyvulių šėrimas, sveikatos priežiūra ir genetika, atliekų valdymas ir tvartų technologijos. Vienos svarbiausių išlaidų yra pašarai, todėl būtina investuoti į aukštos kokybės pašarų sudėtį ir optimizuoti jų vartojimą. Biudžete turi būti numatytos lėšų pašarų tyrimams ir reikalingų priedų įsigijimui. Prevencinė sveikatos priežiūra leidžia išvengti didelių gydymo išlaidų. Tai apima skiepų, antiparazitinių priemonių ir reguliarių veterinarinių patikrinimų finansavimą. Modernių šėrimo sistemų ir energiją taupančių apšvietimo bei vėdinimo įrenginių naudojimas irgi padeda mažinti veiklos kaštus.

Bendrosios išteklių valdymo strategijos apima investicijas į mokslinius tyrimus ir inovacijas, rizikos valdymo priemones (pvz., draudimą), darbo jėgos optimizavimą.

Šie aspektai tiesiogiai susiję su biudžeto planavimu ir išteklių taupymu.

Žemės ūkio produktyvumo veiksniai: darbuotojų skaičius ir kvalifikacija, žemės ūkio technika, kapitalas, ES parama, išmaniosios technologijos, gamtos sąlygos, ūkių kooperacija.

Karolina Murauskaitė, „Lietuvos žemės ūkio produktyvumas ir jo veiksniai“ (magistro darbas)

Planavimas – vienas svarbiausių darbų

VDU Žemės ūkio akademijos Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Janas Žukovskis pabrėžia, kad, kalbant apie veiklos efektyvumą, pirmas dalykas yra gerai suplanuoti savo veiklą, t. y. sudaryti biudžetą. Tuomet matysime, kiek bus pajamų ir kokios sąnaudos toms pajamoms gauti.

Mokslininkas penkerius metus įvairius biudžetus rengia su studentais. „Esu įsitikinęs, kad būtina pradėti nuo plano, o viena iš plano dalių yra biudžetas. Planavimas yra svarbu. Sakoma, geriau blogas planas, nei jokio. Taigi, pirmiausia reikia suplanuoti, o tada planą palyginti su faktu: kiek ir kas pasitvirtino, kur buvo peržengta ar išnaudota mažiau lėšų. Kartais gyvenimas pakoreguoja ir išlaidų patiriama daugiau, nei planuota. Efektyvumo skaičiavimas šiek tiek yra susitarimo reikalas: nuo ko skaičiuojame. Galima nuo projekto investicijų iki produktyvumo arba nuo viso įmonės ar ūkio kapitalo.

Sudarydami biudžetą remiamės savo patirtimi arba statistiniais duomenimis. Pagal tai skaičiuojamos ir sąnaudos“, – teigia Žemės ūkio akademijos profesorius.

Studentams, rengiantiems per studijas įvairius biudžetus, sunkiausiai sekasi skaičiuoti pajamas. Nes čia svarbu ne vien tai, kiek galima pagaminti, bet ir kiek parduosime pagamintos produkcijos. „Nors skaičiuojame ir amortizaciją, ir transporto išlaidas, ir atlyginimus, vienas iš pirmų žingsnių – numatyti, kiek galime parduoti per tam tikrą laiką (tarkime, per metus). Ir remiantis tuo rengti planą, į kurį bus įtraukti pardavimų, o ne vien pagaminimo kaštai. Pagaminti yra paprasčiau negu parduoti. Jau išmokome pagaminti, bet sugebėti parduoti dar vis reikia mokytis“, – pabrėžia prof. J. Žukovskis.

Rasti balansą tarp taupumo ir išlaidavimo

J. Žukovskis atkreipia dėmesį, kad biudžete matydamas savo projektuojamas pajamas, sąnaudas ir pelną ir norėdamas gauti didesnį ūkio pelningumą, turi ir daugiau investuoti, t. y. pirkti šiek tiek geresnę prekę: sertifikuotas sėklas, tinkamos veislės gyvulius, geresnes trąšas, samdyti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, turinčius didelę patirtį.

„Kai telpi į savo biudžetą, kai neviršiji sąnaudų, o pajamas gausi projektuojamas, o gal ir didesnes, tai ir pelnas bus projektuojamas. O jeigu neturi biudžeto ir galvoji: „ai, sumokėsiu dabar tiek, o po to žiūrėsiu“, tai tikėtis gerų rezultatų neverta. Visada lengviau, kai tiksliai žinai, ko nori, ko sieki, turi skaičius, kiek gali investuoti, tai perki geriausią prekę už optimalią kainą (kokybės ir kainos santykis)“, – analizuoja mokslininkas.

Kalbėdamas apie skolinimąsi jis primena, kad į išlaidas reikia įtraukti palūkanas. Be to, paskola neturėtų viršyti turimo turto vertės.

„Paskola yra priemonė, kuri gali mums duoti didesnį postūmį. Kad ir, pavyzdžiui, norint pastatyti geresnę fermą. Tačiau ir čia turime pradėti nuo aiškaus plano, kitas žingsnis – apgalvoti, iš kur paimti kapitalą. Bankai gerai skaičiuoja ir neduos pinigų, jei nebus garanto (žemės, pastatų). Blogiausia įklimpti į greituosius kreditus, tačiau manau, kad rimti ūkininkai taip nesielgia, nes tai labai brangios paskolos, didelės palūkanos“, – dalijasi J. Žukovskis.

Sudėtingas verslas, bet suteikia laisvės

Išskirdamas nuolatinio skaičiavimo ir planavimo svarbą siekiant efektyvaus savo ūkio išteklių valdymo, profesorius vis dėlto ragina nebijoti veikti. Iš pradžių išsiaiškinti savo produkcijos rinką, pardavimų galimybes. O po to pradėti rimtai investuoti į darbą. Anot jo, yra nemažai verslių žmonių, kurie pradeda, o vėliau žiūri, kas išeina. Ir kai kuriems sekasi visai neblogai.

„Žinau pavyzdį ūkio, kurio savininkai sako, kad jeigu būtų skaičiavę iš pradžių, tai greičiausiai būtų nepradėję agroverslo. Tiesiog turėjo viziją, matė, kad yra produktų paklausa, ir investavo. Tad ir jaunimui reikėtų nebijoti, nors žemės ūkio veikla yra sudėtingas verslas, susijęs su nenuspėjama gamta, tačiau tai suteikia žmogui nepriklausomumą. Jis jaučiasi savo žemės ir verslo šeimininkas, priima savarankiškai sprendimus“, – apibendrina J. Žukovskis.

Dar vienas svarbus žingsnis gali būti kooperacija, t. y. matyti ir kitus žmones, su kuriais galima dirbti, ne tik vienam žengti į ateitį. Pažiūrėti, ką galima nuveikti kartu. Nors tai nelengvi procesai, bet duoda naudos.

„Mes baiminamės kooperacijos, bet visas pasaulis tuo naudojasi. Čia gal dabartinio mąstymo problema? 35-erius metus gyvenome kylančios ekonomikos sąlygomis, mūsų rinka nebuvo užpildyta. O kai rinka tuščia, kiekvienas galėjo pasireikšti, parduoti savo produkciją, tačiau dabar ekonomika lėtėja, sudėtingiau parduoti, ypač nekokybišką produkciją. Kai rinka persipildys ir dar labiau padidės konkurencija, žmonės atsigręš į kooperaciją, bendradarbiavimą, nes kitaip nesugebės išlikti“, – sako Žemės ūkio akademijos mokslininkas.

Investavimo niuansai ir specifinės išlaidos

Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto Išteklių ekonomikos skyriaus vadovas dr. Tomas Baležentis paliečia mokslinių tyrimų, kuriuose analizuojamos specifinės išlaidos ir konkretūs veiksniai, didinantys ūkio efektyvumą ir produktyvumą, svarbą. Siektina, kad tokiuose tyrimuose dalyvautų konkretūs ūkiai.

Pavyzdžiui, 2022 m. jis atliko tyrimą, siekdamas įvertinti Lietuvos pienininkystės ūkių techninio efektyvumo dėsningumus ir kiekybiškai aprašyti efektyviai veikiančius santykinai didelius ir mažus ūkius. Padarytos apibendrintos išvados, jog sulaukti didesnės ekonominės naudos galima tik tada, kai ūkininkaujama pažangiai, pasitelkiamos kvalifikuotų specialistų žinios, tiriamas gyvūnų produktyvumas. „Bandų gerinti neįmanoma be karvių produktyvumo individualių tyrimų ir sistemingos apskaitos. Nuo produktyvumo priklauso pieno ūkio veiklos rezultatai, pieno savikaina, gamybos efektyvumas, nes mažas karvių produktyvumas didina investicijų ir darbo jėgos poreikį“, – teigiama išvadose.

O štai kalbant apie specifines augalininkystės ūkių išlaidas, matyti skirtumai tarp palankių ir nepalankių ūkininkauti vietovių. Lietuvoje 2023 m. nepalankiose ūkininkauti vietovėse vidutinės specifinės augalininkystės išlaidos buvo 196 Eur/ha, o palankiose – 502 Eur/ ha. Tai rodo ūkininkų sprendimų ir strategijų skirtumus veikiant skirtingoje aplinkoje.

„Tiek išlaidų lygis, tiek jų struktūra keičiasi, atsižvelgiant į tai, ko tikimasi, be to, teikiama svarbi valstybės parama, kuri, skaičiuojant 1 ha, skiriasi palankiose ir nepalankiose ūkininkauti vietovėse. Taip pat atsiranda skirtumų tarp ekologinių ir tradicinių ūkių“, – apie specifines išlaidas kalbėjo T. Baležentis.

Jis taip pat aptarė mokslinius ūkio išlaidų vertinimo metodus. Pirmiausia imami duomenys iš Ūkių apskaitos duomenų tinklo. Tinkle kiekvienais metais surenkama apie tūkstančio ūkių duomenų, visos išlaidų kategorijos ir gamyba.

Ūkių apskaitos duomenų tinkle pagal Europos Bendrijos nustatytą vieningą metodiką kasmet pateikiamos ūkių veiklos ataskaitos, kuriose ūkinės veiklos rezultatų analizė atlikta pagal ūkininkavimo tipą, ekonominį dydį, bendrą žemės plotą, ūkininko amžių, apskritis nepalankiose ir palankiosiose ūkininkauti vietovėse bei ekologiškumą.

„Turėdami duomenis, bandome apskaičiuoti gamybos veiksnių kiekius ir išlaidas. Tada galima įvertinti, kokią grąžą duoda kiekvienas gamybos veiksnys. Gali būti apskaičiuojamas gamybos elastingumas, tai reiškia, išmatuojamas gamybos apimties padidėjimas procentais 1 proc. padidinus kokio nors gamybos veiksnio (žemės, darbo ar ilgalaikio turto) kiekį. Jei gamybos padidėjimas didesnis nei 1 proc., vadinasi, mums apsimoka dar didinti to gamybos veiksnio kiekį, kol pasiekiame optimalų tašką, kai elastingumas lygus 1. Tuomet įdedame 1 proc. papildomai turto ir gamyba padidėja 1 proc. Vadinasi, investuoti į tą gamybos veiksnį daugiau neapsimoka“, – mokslinius skaičiavimus pagrindžia T. Baležentis.

Elastingumas apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu. Vartojamas įvertinti paklausos ir pasiūlos pokyčius ekonomikoje.

Matematiškai apskaičiuojant jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis.

Jeigu reikia labai smulkiai įvertinti, pvz., ko labiau reikia, džiovyklos ar traktoriaus, anot Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto mokslininko, turi būti atliekami detalūs tyrimai, reikia įtraukti daug kintamųjų. Kartu reikia turėti su kuo palyginti – ūkių grupę, kad matytume optimalų sprendimą, optimalų santykį visų kintamųjų. Kadangi Lietuva iš dalies maža rinka, tai visų duomenų sunku gauti (mažesnė tyrimų imtis), kad galėtume sakyti, kad palyginami panašūs ūkiai. Jei valstybė skatintų duomenų rinkimą, galbūt jų turėtume daugiau. Analizė galėtų vykti sklandžiau.

Paklaustas, ar padėtų mokslininkų išvados ūkininkauti efektyviau, T. Baležentis pabrėžia, kad tradicijos, patirtis taip pat labai svarbūs, toliau eina šiuo metu prieinamos naujosios technologijos ir tik tuomet – moksliniai tyrimai, politika, parama. Tai ir veikia ūkininkų sprendimus. Negalime sakyti, kad padės vien moksliniai tyrimai ar parama, turi būti sąveika.

„Naudingiausia būtų įtraukti ūkininkus ir supažindinti juos su rezultatais. Taip turėtų vykti projektai, kad ūkininkai galėtų įsitraukti į tą veiklą ir matytų savo padėtį kitų ūkių atžvilgiu. Pavyzdžiui, mokslininkai apskaičiuotų, kad, padidinus ilgalaikio turto kiekį, ūkininkas galėtų sulaukti gamybos ar pelno augimo. Jei suskaičiuojame teoriškai ir nevyksta projektas, kur ūkininkai su tuo supažindinami, tai mažai tikėtina, kad jie patys ieškos mokslinių rezultatų. Kuo geresnis bendradarbiavimas tarp mokslo ir ūkininkų, tuo geresnius rezultatus galima gauti“, – įsitikinęs T. Baležentis.

Aptardamas mokslinius tyrimus veiklos efektyvumui didinti, mokslininkas atskleidžia, kad kartais matyti, jog ilgalaikio turto (pvz., technikos) ūkyje yra per daug. Jis jokiu būdu nemano, kad visi turi pirkti pigiausius mažiausios galios traktorius. Tačiau reikia rasti tašką, kai gaunamas elestingumas – didžiausia grąža. Svarbu įvertinti paramos politikos veiksmingumą šiuo požiūriu.

Kitas dalykas – rizikos valdymas. Šie kaštai (sąnaudos rizikai valdyti) turėtų būti peržiūrimi, ūkininkų biudžete ši eilutė turėtų būti didesnė. Juk riziką galima mažinti naudojant draudimą.

2025-06-01