Lyderystės tema nėra nauja. Moksliškai ji tyrinėjama maždaug nuo XX a. Apie lyderystę kalbama plačiai, yra universitetinių lyderystės studijų programų, konferencijų ir kt., tačiau suprasti, o juolab išugdyti lyderystę nėra labai lengva, bet įmanoma kiekvienam. Moksliniai tyrimai rodo lyderystės naudą švietime, versle, viešajame valdyme, taip pat ir žemės ūkyje.

Tarptautinio ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lyderystės programos vadovė doc. dr. Alisa Miniotaitė pabrėžia, kad lyderystė reiškiasi ten, kur yra žmonės. Lyderis gali būti ir vedlys. „Kai negalime patys vieni pasiekti tikslo, tada pradedame telkti kitus, taip pasireiškia lyderystė“, – sako mokslininkė.

VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. Lina Kaminskienė svarsto, jog nelengva moksliškai apibrėžti, kas yra lyderis. Savybių sąrašas nebaigtinis.

„Jeigu apibrėžtume labai trumpai, lyderis yra žmogus, matantis keliais žingsniais į priekį daugiau nei šalia jo esantys kiti žmonės. Jis supranta situaciją keliais lygiais plačiau, sudėtingiau. Įžvelgia situacijos diktuojamas galimybes ir nebijo jomis pasinaudoti. Apibendrinant – tai vizionieriškas matymas, gilus problemos supratimas ir reikalingų sprendimų radimas“, – savybes vardija L. Kaminskienė.

Lyderystė – tai gebėjimas įkvėpti, motyvuoti ir nukreipti kitus siekti bendrų tikslų. Tai ne tik vadovavimas, bet ir pavyzdžio rodymas, atsakomybės prisiėmimas bei empatija, padedanti kurti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstus santykius.

Lyderis mato situaciją plačiau ir geba susitarti

Žmogiškųjų išteklių valdymo konsultantė, grupės santykių specialistė, Verslo moterų tinklo narė dr. Rūta Klimašauskienė papildo, kad viena lyderio savybių – platesnis matymas, strategijos turėjimas ir mokėjimas išsikelti tikslą. „Kita ne mažiau svarbi savybė lyderystėje – tai lyderio santykis su žmonėmis. Viziją gali vienas įgyvendinti, bet išskirtinis rezultatas dažniausiai pasiekiamas tik su komanda“, – teigia R. Klimašauskienė.

Lyderystei reikštis labai svarbus aspektas yra pati organizacija ir kada reikia lyderystės tikslui pasiekti. „Jei ūkininkas pasiekia tikslus vienas, tai jam organizacijos nereikia, – modeliuoja situaciją ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. A. Miniotaitė. – Bet kai negali vienas pasiekti tikslo, telki aplink save žmones. Tikslas gali būti ir dar didesnis ūkis, ir perdirbimo įmonė, ir apskritai plėtra. Gali būti ir ūkininkų sąjunga, kuri atstovautų interesams. Lyderystė taip pat yra mokslas apie tai, kaip vesti žmones, daryti įtaką ir kartu su jais pasiekti bendrą tikslą.“

A. Miniotaitė išskiria 5 esmines teoriškai apibrėžtas lyderių savybes.

Pasitikėjimas savimi. Tai tarsi lyderio namų darbai. Ateiti į žmones reikia išsprendus pasitikėjimo savimi problemą, nes jei nepasitiki savimi, kaip žmonės patikės tavimi. Tai įgyjama savybė.

Socialumas. Gebėjimas bendrauti su žmonėmis ir būti tarp žmonių. Lyderio socialumas yra labai svarbus. Šios savybės reikšmė auga bėgant metams. Į darbo rinką ateina emociškai intelektuali jaunoji karta, kuri nori partneriško santykio, nori būti svarbi, bendrauti. Svarbu kalbėti suprantama kalba, pritapti, mylėti žmones. „Jei lyderis nemėgsta žmonių ir jam geriau būti vienam, tai jis nelabai ir lyderis. Ne šių laikų lyderis. Tai galbūt XX a. pradžios fabriko valdytojas, kuris gali žiūrėti į darbuotojus iš savo antro aukšto. Bet tie laikai praėjo“, – atvira ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentė.

Sąžiningumas ir teisingumas. Nepaprastai svarbu, kad žmonės galėtų pasitikėti lyderiu. Kai lyderis yra sąžiningas ir teisingas, žmonės yra lojalūs, įsipareigoję, žino, kad jų neišduos.

Intelektas. Naujausi neuromokslo tyrimai rodo, kad galime stiprinti intelektą mokydamiesi, pažindami dalykus, įgydami žinių. Lyderio ir sekėjų arba vadovo ir darbuotojų intelektas turi būti panašus. Jei darbuotojai yra paprasti darbininkai, tai intelektualus vadovas turi būti ir išmintingas, ir kalbėti paprastų žmonių kalba. Kaip pavyzdys galėtų būti Anglijos karalienė Elžbieta II, kuri yra pasakiusi: „turiu žingsniuoti tokiu tempu, kad kiekvienas žmogus su manimi suspėtų.“ Tai reiškia prisitaikyti prie kiekvieno, net ir lėčiausio. Intelektas neturi trukdyti susikalbėti su paprastais žmonėmis.

Apsisprendimas, kartais įvardijamas kaip ryžtas ir drąsa. Tai apsisprendimas prisiimti atsakomybę už savo šalį, ūkį, žmones ar pan. Jei kas blogai, reikia žiūrėti į veidrodį, o ne kaltinti kitus.

Žmogiškųjų išteklių valdymo konsultantė dr. Rūta Klimašauskienė dalijasi, kad žiūrint į pasaulio pavyzdžius, lyderių yra įvairių. Ekspertų nuomone, lyderis turi būti įtraukiantis, turi tvyroti pagarbūs santykiai tarp lyderio ir komandos. Vis dėlto ir autokratiški lyderiai pasiekia tam tikrų rezultatų.

„Labai svarbu pasitikrinti save, koks mano vertybinis pagrindas, kuria kryptimi man pakeliui. Autokratiniai lyderiai anksčiau ar vėliau žlunga. Trumpalaikėje perspektyvoje organizacijoje gali kažką pasiekti autokratiniais būdais, bet jeigu sieki ilgalaikės perspektyvos, tai gebėjimas su žmonėmis kalbėtis ir susikalbėti, juos įtraukti į savo viziją ir sutelkti, kad jie norėtų kartu su tavimi įgyvendinti strategiją, čia yra svarbu“, – pabrėžia R. Klimašauskienė.

Iškyla su iššūkiais

A. Miniotaitė paaiškina, kad lyderystei reikštis reikalingos dvi dedamosios: vidinis nepasitenkinimas ir iššūkis.

„Jei žmogus viskuo patenkintas, tai jis jau ne lyderis. Vidinis nepasitenkinimas rodo, kad kažką reikia keisti. Prisiminkime 2024-ųjų sausio Vilnių, pilną traktorių: tie, kurie labiausiai buvo nepatenkinti ūkininkų padėtimi, ėmėsi organizuoti akciją. Galbūt kažkam užvirė kraujas ir jis pamatė galimybę atstovauti. Vadinasi, kažkam kilo vidinis nepasitenkinimas ir jis suprato, kad gali būti geriau, kad galima pasiekti, kad būtų geriau.

Arba kažkas tiki, kad ūkininkavimą galima pakelti į labai aukštą lygį, turėti pažangų ekologinį ūkį, prisidėti prie geresnio pasaulio. Tad tas vidinis nepasitenkinimas tampa varomąją jėga“, – pateikia realius pavyzdžius A. Miniotaitė.

Antroji lyderystės dedamoji yra iššūkis. Kai su tais pačiais ištekliais iššūkio negalime įveikti, reikia sutelktumo. Čia galėtų būti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pavyzdys.

„Ir toliau gyvendami taip, kaip gyvenome iki šiol, nepasieksime tikslo, nes iššūkis labai didelis, vadinasi, aš turiu sutelkti žmones, remtis jų pajėgomis, suvienyti. Jei ūkininkai dirbs pavieniui, neturės gero atstovavimo, neapgins savo teisių. Ir tai yra iššūkis. Kažkas turi suvienyti žmones, komunikuoti dėl tikslo, organizuoti ir tai yra daugiau nei vadovavimas. Nes pasitelkiama sava įtaka pažadinti žmonių vidiniams resursams, jų motyvacijai, norui veikti, jų energijai ir emocijoms ištraukti. Čia prasideda lyderystė“, – sako ISM docentė A. Miniotaitė.

Lyderystė iš(si)ugdoma

Visos pašnekovės sutartinai tvirtina, kad kiekvienas gali tapti lyderiu. Nei vadovais, nei lyderiais negimstama, o tampama.

VDU Švietimo akademijos prof. L. Kaminskienės nuomone, reikia griauti mitą, jog lyderystės geną atsinešame nuo gimimo. Galbūt kai kurios lyderiui priskiriamos įgimtos savybės gali padėti, be ne visada. „Neugdomi, neskatinami lyderiais taip paprastai netapsime“, – teigia mokslininkė.

Jauniems žmonėms labai veikia gerieji pavyzdžiai. Jeigu yra įkvepiančių pavyzdžių, tai žmonės, stebėdami tuos lyderius, atranda, ką galėtų įveikti patys, kas jiems imponuoja, taip lyderystė pradeda skleistis.

Ir apie kai kurias profesijas, pvz., gydytojo, mokytojo, kalbame kaip apie pašaukimą. Žinoma, pašaukimas, talentas padeda, bet be ugdymo ne visada jie gali išsiskleisti, gabumai gali ir nunykti.

Antras dalykas – formalūs ir neformalūs lyderiai. Yra tyrimų, per kuriuos organizacijų darbuotojai, apklausti, į kokį asmenį dažniausiai kreiptųsi pagalbos, įžvalgų, ištikus nesėkmei, nurodė visai ne vadovus, o kitus, kartais net ne svarbiausias pareigas atliekančius žmones.

Tai rodo, kad lyderystė ne visada gali sutapti su formalia pozicija, su turimais pasiekimais, išsilavinimu. Tai ne visada siejasi su tuo, ką žmonės būtų linkę laikyti lyderiu.

„Gera žinia, kad lyderiauti gali daugiau žmonių, net jei jie nėra organizacijos vadovai. Tai svarbi ir motyvuojanti žinutė, kad mes visi galime būti vienos ar kitos srities lyderiai: bendruomenės lyderis, mokytojas lyderis, organizacijoje – padalinio darbuotojas“, – sako prof. L. Kaminskienė.

Paklausta, kaip subrendusiam žmogui ugdyti lyderiui priskiriamas savybes, žmogiškųjų išteklių valdymo konsultantė dr. R. Klimašauskienė pabrėžia savo bendruomenės turėjimą, kai gali kalbėti tomis pačiomis temomis, kelti savo lygmens ir srities klausimus. „Ūkio savininkas gali kažkokius klausimus apsvarstyti ir su savo darbuotojais, bet tikrai ne viską ir tikrai ne taip giliai ir ne taip plačiai, kaip galėtų apsvarstyti su kito ūkio savininku ir pasidalinti savo patirtimi, gauti naujų įžvalgų“, – įsitikinusi R. Klimašauskienė. Buvimas panašiose bendruomenėse yra labai stiprus savęs auginimo būdas. Juk gal kažkas jau daugybę kartų praėjęs klausimus, kuriuos tu dabar sprendi.

Kitas būdas ilgesnis – tai mokymasis. Formų yra įvairių. Praktiškiausia – mentorystė, t. y. rasti labiau patyrusį ir pažengusį ir iš jo mokytis.

Kiti variantai – formalūs: kursai, universitetinės studijos. Tai priklauso nuo žmogaus, kokių įgūdžių jis turi ir kaip jaučiasi, koks kelias jam priimtiniausias.

Ar reikia nuo vaikystės ugdyti lyderius? A. Miniotaitė turi tvirtą nuomonę, kad ne. Vaikai pirmiausia turi džiaugtis gyvenimu. Juos reikia išauginti mąstančiomis, stipriomis, laisvomis, kūrybingomis asmenybėmis ir jeigu jie norės, jie rinksis lyderystę. „Mes galime padėti būti lyderiais skatindami pasitikėjimą savimi, vertingumo jausmą, kritinį mąstymą. To visiškai pakanka“, – sako pašnekovė.

Nauda

Pačios lyderystės naudą mokslas yra įrodęs švietime, versle, viešajame valdyme, taip pat ir žemės ūkyje. Nuo lyderio priklauso didelis spektras dalių: veiklos efektyvumas, darbuotojų, besimokančiųjų motyvacija ir pasiekimai. Lyderiai įkvepia jaunus žmones tolesniam karjeros augimui, tam tikros krypties pasirinkimui. Mokslo įrodytas geras lyderystės poveikis žmonėms, kurie kartu.

„Lyderystė gali išryškėti ir nesėkmės atveju. Tai rodo globalus kontekstas, kai nestabili situacija ir ne visuomet yra palaikymas. Tuomet sustiprėja strateginis mąstymas, kuris remiasi ne raminimu, bet sprendimų ieškojimu. Tai galime pritaikyti ir žemės ūkyje. Pavyzdžiui, kaip pasiruošti netikėtumams. Galbūt galima pasižiūrėti, kokių kiti turėjo patirčių toje pačioje situacijoje, nebijokime inovatyvių sprendimų, paanalizuokime ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių patirtį, galbūt gali padėti mokslo laimėjimai. Svarbu ieškoti originalių netipinių sprendimų. Taigi, lyderystė net ir mažame ūkyje sėkmės ir nesėkmės atveju gali iškilti, atsiskleisti“, – dalijasi mintimis VDU Švietimo akademijos prof. L. Kaminskienė.

Anot jos, lyderystė reikalinga ir mažoje grupelėje, nes kažkas turi būti veiklos varikliukas.

Ar lyderystė nepervertinama?

Lyderystę labai pabrėžiame, bet ar tikrai kiekvienoje veikloje kiekvieną kartą jos reikia? Juk iš esmės svarbu, kad kažkas atliktų tam tikrus darbus, tam tikras užduotis. Juk reikia ne tik vizijų ir strategijų, bet ir visa tai įgyvendinti.

Remiantis naujausiomis 2025 m. žmogiškųjų išteklių valdymo tendencijomis, ekspertai teigia, kad svarbu susikoncentruoti ne tik į gerą strategiją, bet ir į jos įgyvendinimą. „Panašiai ir ūkyje, planai, vizijos svarbu, bet jei nesugebu įgyvendinti tų vizijų, turiu ūkį, bet vargiai sugebu iš jo išgyventi, tik keliu lozungus, tad gal akcentai ne ten“, – svarsto žmogiškųjų išteklių valdymo konsultantė dr. R. Klimašauskienė.

Svarbu atsakyti į klausimą, kas aš esu ar noriu būti: lyderis ar tik ūkio vadovas. Vadovavimas apibrėžiamas kaip geras resursų (žmogiškųjų, finansinių, gamybinių) valdymas užtikrinant rezultato tvarumą.

„Yra daugybė situaciją, kai lyderystės nereikia, – užtikrinta ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. A. Miniotaitė. – Tarkime, yra darniai veikiantis užimantis gerą poziciją rinkoje ūkis. Tai lyderis net gali ir sugriauti tą darną, įnešti chaoso su savo perteklinėmis idėjomis. O juk gal visiškai pakanka gerai vadovauti. Žinoma, yra situacijų, kai reikia lyderystės. Pavyzdžiui, iki karo lyderystės reikėjo ne tiek daug, gal šiek tiek per pandemiją. Nes buvo pakankamai stabilu. Bet dabartinėje nestabilioje aplinkoje, kai yra daug iššūkių, lyderystės svarba yra išaugusi.“

Mokslininkės nuomone, kiekvienam kontekstui yra savas lyderis. Vieno recepto nėra. Lyderis gali būti labai partneriškas, pavyzdžiui, taikos metu, kai galime daug kalbėti, tartis. Kuo neramesnis laikas, tuo lyderystė yra vertikalesnė. Iškyla autoritariniai lyderiai, nes žmonės nori vadinamojo tvirto peties.

„Mes visi galime rasti savą lyderystės receptą. Kiekviena organizacija gali iškelti savą lyderį. Nors yra universalios (teoriškai suformuluotos) tiesos, bet lyderystė yra kontekstuali“, – įsitikinusi Alisa Miniotaitė.

***

KOMENTARAI

Erika MANKUTĖ, LŽŪKT Rinkodaros skyriaus vadovė

„Bendraudami su Jaunųjų ūkininkų forumo ar Jaunųjų ūkininkų vadovų akademijos dalyviais pastebime, kad vien technologinių kompetencijų jiems neužtenka. Naujoji ūkininkų karta nori būti ne tik savo ūkių vadovais, bet ir lyderiais. Jie supranta, kad vadovas ir lyderis – nėra tas pats. Jaunųjų ūkininkų bendruomenės lyderiai nori pokyčių, nori būti išgirsti ir suprasti – todėl ieško mokymų, konsultacijų, kaip išsikelti konkrečius ir pasiekiamus tikslus, pagerinti savo organizacinius ir komunikacijos įgūdžius, kaip suburti komandas, deleguoti užduotis ir kt.“

Audrius VANAGAS, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas

„Mano nuomone, lyderis yra žmogus, paskui kurį norisi eiti. Tai tvirtas stuburas, nebijojimas reikšti nuomonę, kad ir kokia nepatogi ji būtų, gebėjimas suderinti įvairius interesus, skirtingas nuomones, sutelkti bendruomenę, kad iš diskusijos visi išeitų nesusipykę, nesusiskaldę. Tai yra tikroji lyderystė.

Lyderis turi būti išsilavinęs, smalsus, domėtis daug kuo, nes kiekvienas momentas, kuriame yra bent krislas nežinomybės, spraga, neišspręstas klausimas, verčia lyderiu abejoti. Visko žinoti neįmanoma, bet bent jau pagrindines gaires, principus, kaip viskas turi vykti, lyderis privalo išmanyti.“

2025-05-01