Siekiant užauginti planuojamą kukurūzų grūdų ar žaliosios masės derlių, labai svarbu juos pasėti optimaliu laiku į tinkamos temperatūros dirvą, įterpti sėklas, atsižvelgiant į jų dydį, ir suformuoti reikiamo tankumo pasėlį. 

Vidutinio klimato šalyse kukurūzų plotai kinta, atsižvelgiant į ankstesnių metų sąlygas: jeigu buvo nepalankios, gaunamas lūkesčių neatitinkantis derlingumas, kitais metais plotai sumažėja. Norint užauginti planuojamą kukurūzų derlių, pirmiausia reikia pasirinkti tinkamiausią sėjos datą. Kukurūzai sėjami atsižvelgiant į pavasario meteorologines sąlygas, ypač dirvos temperatūrą. Pasirenkamas toks sėjos laikas, kad daigai kuo greičiau išlįstų į dirvos paviršių, o tolesni augimo tarpsniai praeitų palankiausiomis sąlygomis.

Augintojų patirtis parodė, kad šalčio stresas daigų stadijoje turi įtakos fotosintezei, nes šalnų pažeistuose augaluose sumažėja jos aktyvumas. Be to, šaltis veikia augalams reikalingos energijos sukaupimą ir išsaugojimą skirtingais momentais. Žemoje temperatūroje išaugusių daigų chloroplastų ultrastruktūra būna netvarkinga ir negali būti atkurta palankiomis sąlygomis.

Žema temperatūra gali padidinti reaktyvaus deguonies kaupimąsi, kuris sukelia lipidų peroksidaciją, DNR pažeidimus, baltymų denatūraciją, angliavandenių oksidaciją, pigmentų irimą ir fermentų aktyvumo pažeidimus. Dėl to kukurūzai dažniausiai sėjami, kai dirva sėklų įterpimo gylyje įšyla iki +10–12 °C. Derlingose, gerai patręštose, nepiktžolėtose dirvose sėją galima pradėti anksčiau (+8–10 °C), renkantis šalčiui atsparesnes veisles. Greičiau įšylantys laukai apsėjami pirmiau, o lėčiau įšylantys dirvožemiai paliekami vėlesnei sėjai.

Kukurūzų sėjos laiko svarba tiriama daugelyje šalių ir visada daroma išvada, kad didesnį grūdų ar žaliosios masės derlingumą nulemia ankstyva sėja pagal konkrečios vietos sąlygas.

Tyrimais nustatyta, kad Lietuvoje kukurūzų vegetacija dėl šalnų gali baigtis rugsėjo viduryje. Auginant kukurūzus būtina į tai atsižvelgti ir nevėlinti sėjos. Priešingu atveju nesusidarys reikiama efektyvių temperatūrų suma, reikalinga grūdų derliui subrandinti. Vėlinant sėją labai pablogėja siloso kokybė, sumažėja sausųjų medžiagų (SM) išeiga. Tačiau sėti per anksti irgi rizikinga: sėklos išberiamos į šaltą dirvą, užsitęsia dygimas. Kol augalai lėtai dygsta, piktžolės prasikala žymiai greičiau ir stelbia pasėlį. Ūkiuose irgi pastebėta, kad, pasėjus kukurūzus į šaltą dirvą, užsitęsia sėklų dygimas ir reikšmingai sumažėja lauko daigumas, per tą laiką išplinta šaknų puviniai, kurie užkemša vandens indus, sutrikdo maisto medžiagų apykaitą, dėl to reikšmingai sumažėja žaliosios masės ar grūdų derlingumas.

Sėjos laikas – svarbus auginimo technologijos aspektas, ypač vidutinio klimato zonoje. Pasitaiko atvejų, kai augintojai dėl nepalankių meteorologinių sąlygų ir netinkamos technologijos taikymo patiria kukurūzų auginimo nesėkmių.

Atsižvelgti į veislės ankstyvumą

Latvijos mokslininkė Z. Gaile nustatė, kad ankstyva kukurūzų sėja šalyje priklauso nuo konkretaus sezono sąlygų, daugiausia nuo oro temperatūros, ir yra vienas svarbiausių jų auginimo aspektų. Tačiau optimalios sėjos datos autorė nenurodo. Teigia, kad, pavėlavus sėją, gali sumažėti kukurūzų derlingumas ir derliaus kokybė. Dėl to specialistai vidutinio klimato zonoje pataria rinktis skirtingas sėjos datas skirtingos brandos hibridams: vėlyvuosius sėti anksti, kad būtų gautas didesnis derlingumas, o ankstyvuosius sėti vėliau, kad būtų optimizuota siloso kokybė. Sėjos datą reikia tikslinti, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas. Augintojų patirtis rodo, kad kiekvienoje vietovėje egzistuoja optimali kukurūzų sėjos data, o sėjant prieš ir po šios datos jų derlingumas sumažėja.

Tinkamas kukurūzų sėjos laikas visada yra kompromisas tarp ilgesnio augimo laiko ir idealios dirvos temperatūros. Sėjai parinkta kukurūzų veislė turėtų būti pritaikyta prie konkrečių vietos sąlygų ir produkcijos naudojimo paskirties.

Vidutinio klimato regione labai svarbu rasti optimalų sėjos laiką, nes vėluojant sėją augalų augimas ir vystymasis sulėtėja, kadangi jie gauna mažiau saulės. Panašiai augalai reaguoja į žemą temperatūrą pradiniuose augimo tarpsniuose. Kai dėl vėlyvos sėjos nepakanka saulės grūdų užsipildymo tarpsniu, susikaupia labai mažai SM. Dėl vėlesnės sėjos įpusėjus, grūdų užsipildymo tarpsniui, stiebe susikaupia daugiau nestruktūrinių angliavandenių. Mat dėl sėjos vėlavimo fotosintezės procesą ir grūdo užmezgimą neigiamai veikia žema temperatūra ir radiacinė aplinka. Didesnė saulės radiacija ir temperatūros spartina vegetatyvinį augimą. Pavėlavus sėją galimi derliaus nuostoliai dėl neįvertintų meteorologinių sąlygų. Kai kurių hibridinių veislių derliaus nuostoliai dėl pavėluotos sėjos ir lietingų sąlygų siekia 55 proc. Todėl, norint gauti didžiausią kukurūzų derlingumą, svarbu žinoti, koks rekomenduojamas pasirinktos veislės sėjos laikas konkrečioje vietoje.

Sausųjų medžiagų kiekis

Tyrimų rezultatai VDU Žemės ūkio akademijos Bandymų stotyje parodė, kad kuo vėliau sėta, tuo gautas mažesnis SM derlingumas. SM nuostoliai buvo mažesni ankstesnės sėjos laukeliuose. Balandžio II, III dekadų sėjos laiko laukeliuose SM kiekis augalų biomasėje sudarė 36,7– 35,2 proc. Vėlinant sėją SM išeiga bendroje biomasėje mažėjo: pasėjus gegužės I dekadą, buvo 27,3, o pasėjus gegužės II dekadą – tik 18,6 procento.

Bendras kukurūzų SM kiekis labiausiai priklauso nuo burbuolių kiekio bendroje masėje. Vėlinant sėją burbuolių SM derlingumas iš esmės mažėjo. Pasėjus kukurūzus gegužės I dekadą, SM derlius, palyginti su balandžio II dekados sėja, sumažėjo 2,7 t ha^-1. Pasėjus gegužės II dekadą, burbuolių SM derlius tebuvo 4,5 t ha^-1, o tai net 3,4 t ha^-1 mažiau, palyginti su balandžio II dekados sėja. Sausųjų medžiagų kiekis burbuolėje, sėjant kukurūzus balandžio II dekadą, buvo didžiausias – 63,1 proc., tai sudarė 50,6 proc. viso augalo sausosios masės. Gegužės I ir II dekadų sėjos laiko variantuose burbuolės sudarė 42,2–45 proc. SM bendroje biomasėje.

Tiek biomasės, tiek burbuolių derliaus didesnė energinė vertė nustatyta ankstyvesnio sėjos laiko variantuose. Sėją vėlinant kukurūzų derliaus energinė vertė mažėjo. Galima teigti, kad, suvėlinus kukurūzų sėją, augalai nespėja subrandinti grūdų iki pieninės–vaškinės brandos. Tad silosas, pagamintas iš tokios brandos kukurūzų, yra gerokai prastesnės kokybės, jo energinė vertė mažesnė.

Tikslioji sėja ir sėklų įterpimo gylis

Vienas iš veiksmingų kukurūzų derlingumo didinimo būdų, padedančių sumažinti atotrūkį tarp gaunamo ir galimo derlingumo, yra tikslioji sėja. Įvairiai reguliuojami tarpueiliai, trąšų įterpimas sėjant, sėklų skaičiavimo jutikliai, galimybė integruoti į traktoriaus ir bendrą informacinę sistemą – tai tik keletas dalykų, kuriuos šiandien gali pasiūlyti modernios sėjamosios. Patobulinti jutikliai, elektrinės pavaros ir su jomis susijusi elektronika nuolat atveria naujų galimybių optimizuoti darbo kokybę. Svarbiausi tikslai – dirvožemio drėgmės išsaugojimas, maisto medžiagų prieinamumo gerinimas ir supaprastintas valdymas dėl skaitmeninių elektroninių pagalbinių priemonių.

Temperatūra ir drėgmė turi įtakos kukurūzų sėklų sudygimui, kai jos įterpiamos giliai į dirvą. Esant vidutinei +10 °C oro temperatūrai, dirvožemio temperatūra 5 cm gylyje taip pat yra labai panaši į +10 °C. Seklesniame gylyje dirvožemis gali būti daug šiltesnis už orą, ypač orui intensyviai šylant, tačiau debesuotomis dienomis dirvožemio temperatūra sėjos gylyje būna panaši į oro temperatūrą. Kukurūzus auginančiuose pietiniuose kraštuose jų sėklos dažniausiai įterpiamos 8–10 cm gylyje. Tarpinio klimato šalyse, kur pakanka drėgmės dirvose, sėjos gylis mažinamas iki 4–6 cm. Vadovaujantis tyrimų duomenimis, kukurūzų sėklas lengvose dirvose reikia įterpti 6–8 cm, o sunkiose – 4 cm gylyje.

Skirtingo dydžio sėklų daigumas skiriasi, ypač jeigu įterpiama giliai. Sėklų dydis taip pat turi įtakos daigų gyvybingumui. Kaip nustatė M. Kyrpa, jeigu augintojas gali pasėti kukurūzus sekliau (bent 5 cm), pasėlis bus sveikesnis, patikimesnis ir geriau derės, formuos didesnį derlingumą.

Dėl gilios sėjos daigams tenka išeikvoti pernelyg daug energijos, kad įveiktų viršutinį dirvos sluoksnį, dėl to jie nusilpsta. Be to, kuo giliau įterpiamos sėklos, tuo daugiau daigai savo kelyje susiduria su patogeniniais mikroorganizmais ir kenkėjais, todėl jie labiau nuo jų nukenčia, ypač sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. V. Palamarchuk tyrimų duomenys parodė, kad sekliai sėjant į drėgną dirvą, dažniausiai sukuriamos geriausios temperatūros sąlygos sėkloms dygti, o didelė dalis endospermo maisto medžiagų panaudojama sparčiam augimui ir daigų vystymuisi ankstyvuoju pavasario laikotarpiu.

Ūkiuose pastebėta, kad per sekliai įterpiant sėklas, padidėja rizika, kad jas apkapos paukščiai ar apgrauš vabzdžiai, todėl galimai sumažės grūdų derlingumas. O per giliai įterpus sėklas sulėtėja daigų vystymasis, sumažėja jų galimybė konkuruoti su piktžolėmis.

Kukurūzai gana jautrūs sėklų įterpimo gyliui, dėl to svarbu, kad pasirinktos sėjamosios gebėtų prisitaikyti prie dirvožemio ir įterpti sėklas optimaliu gyliu. Jis priklauso nuo dirvožemio savybių ir meteorologinių sąlygų.

Sėklų stambumo reikšmė

Yra įvairių nuomonių dėl skirtingų frakcijų sėklų ir sėjos gylio koreliacijos. Šis klausimas labai aktualus kukurūzų agrotechnikoje, formuojant pasėlio struktūrą ir prognozuojant grūdų derlingumą.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad stambesnės sėklos paprastai reiškia sveikesnius daigus. Jeigu sėklos didelės, dygstantys daigai turi daugiau maisto medžiagų, nuo kurių gali priklausyti augalų įsitvirtinimas. Iš didesnių sėklų išaugę augalai būna gyvybingesni tiek vegetacijos pradžioje, tiek per visą vegetaciją.

Sėjos gylis ir sėklų įterpimo tolygumas turi didelės įtakos daigų visavertiškumui, taip pat augalų augimui, vystymuisi ir produktyvumui. Netolygus augalų išdėstymas eilutėje didina konkurenciją dėl maisto medžiagų, mažina derlingumą ir blogina derliaus kokybę. Tiek labai sekli, tiek gili sėja neigiamai veikia sėklų daigumą, daigų sudygimo tolygumą, kukurūzų augimo intensyvumą pradiniu vegetacijos laikotarpiu.

Pasėlio tankumas ir burbuolių skaičius

Šiuolaikinis kukurūzų hibridų tobulinimo pagrindas yra grūdų skaičiaus ploto vienete didinimas, kuris lemia didžiąją dalį derliaus pokyčių. Užtikrinant kukurūzų derlingumą tam tikro tankumo pasėlyje, svarbus pakankamas grūdų skaičius burbuolėje ir didelė grūdų masė. Dėl pernelyg didelio pasėlio tankumo gali sumažėti derlingumas, daugiausia dėl to, kad, didėjant tankumui, mažėja grūdų skaičius burbuolėje, ypač jos viršūnėje.

Burbuolių skaičius augale susijęs su kukurūzų prisitaikymu prie aplinkos sąlygų. Kuriant veisles viena iš reikšmingai pakitusių savybių buvo burbuolių skaičius augale. Dėl selekcininkų darbo burbuolių skaičius augale sumažėjo, kai kurios intensyviai žemdirbystei skirtos veislės turi tik po 1–2 burbuoles augale. Tačiau suformavus mažą augalų tankumą ir esant ribotoms azoto trąšų normoms, didesnis burbuolių skaičius gali stabilizuoti bendrą kukurūzų produkcijos kiekį. Deja, dažniausiai antra ir trečia burbuolės būna nevisavertės ir gaunamas mažas derlingumas, todėl patikimiau formuoti optimalų pasėlio tankumą.

Augalų tankumas priklauso nuo kukurūzų brandos grupės, hibrido augimo tipo (išplatėjęs ar kompaktiškas) ir drėgmės prieinamumo. Parenkant augalų tankumą, reikėtų atsižvelgti į dirvožemio ir klimato sąlygas, augalų aukštį ir kukurūzų hibrido brandos grupę. Ankstyvus hibridus galima sėti tankiau nei vėlyvus. Kukurūzų aukštis taip pat turi įtakos pasėlio tankumui: Z. Győri nustatė, kad kuo didesnis augalų aukštis, tuo mažiau jų turėtų būti 1 m-2. Didžiausias sausųjų medžiagų ir burbuolių skaičius gaunamas, kai pasėlių tankumas būna 80–100 tūkst. augalų hektare. Derlinguose dirvožemiuose, kuriuose yra daugiau vandens, galima formuoti tankesnius pasėlius nei smėliuose ar priesmėliuose.