Visada svarbu kalbėti apie šviežiapienes karves, nes ūkininkai jų laukia ir jomis rūpintis yra itin svarbu. Paskutinės trys užtrūkimo ir pirmos trys laktacijos savaitės, dar vadinamos tranzitinėmis, yra kritinės ir esminės karvės sveikatai, tolesnei produkcijai. Tad šio laikotarpio karvės turėtų būti tinkamai prižiūrimos.

Kanados ir JAV mokslininkų 2019 m. apžvalginiame straipsnyje teigiama, kad karvės, kurioms per pirmąsias tris laktacijos savaites pasireiškė metritas, mastitas, virškinimo sutrikimai ar kvėpavimo takų ligos, per laktaciją duoda apie 400 kg mažiau pieno. Be to, sunkiau atsinaujina jų rujos ciklas, todėl ir vėliau, palyginti su sveikomis karvėmis, apsisėklina, nes reikia laiko pasveikti ir sustiprėti.

Ką įmanoma padaryti, kad bent iš dalies išvengtume šių problemų, ir kas jas lemia? Per didinamąjį stiklą reikėtų pažvelgti į mineralo kalcio veikimą ir apykaitą karvės organizme. Žinoma, organizme niekas po vieną ir atskirai nevyksta, viskas yra glaudžiai susiję, tačiau šiame straipsnyje pagrindinį dėmesį kreipsime į kalcį.

Kalcio poreikis po veršiavimosi

Kalcio apykaitą organizme griežtai reguliuoja hormonai, taip palaikomas pastovus jo kiekis – pusiausvyra. Fiziologiškai kalcio kraujyje cirkuliuoja daugiau nei 2 mmol/l. Laktacijos pradžioje dėl krekenų, o vėliau ir dėl pieno gamybos, kalcio poreikis išauga net 3–5 kartus, t. y. nuo 10 g iki 30–50 g per dieną.

Verta prisiminti, kad karvės organizmas su tuo turėtų susitvarkyti pats ir tą kiekį papildyti iš atsargų, sukauptų per užtrūkimo laikotarpį – veikiant hormonams ir specifinėms ląstelėms, iš karvės kaulinio audinio į kraują „išmetamas“ kalcis ir taip atkuriamas poreikis. Dėl išaugusio suvartojimo žemiausia kalcio koncentracija kraujyje pasiekiama praėjus 12–24 val. po veršiavimosi. Kai kurios karvės šio kritimo nepajunta, kalcio kiekio sumažėjimas, moksliškai vadinamas hipokalcemija, yra normali ir įprasta būsena. Tik čia svarbu, ar karvė sugebės palaikyti kalcio pusiausvyrą ir atkurti jį pati, kai pieno produkcijos padaugės.

Turint galvoje karvių hipokalcemiją, turėtume įsivaizduoti ledkalnį, kurio tik maža dalis iškilusi virš vandens – tai kliniškai sergančios bandos karvės, tačiau dauguma – subkliniškai (be jokių aiškiai matomų požymių) sergančių taip ir lieka tarsi po vandeniu, nematomos. Nuo trečios laktacijos tokių karvių bandoje gali būti daugiau nei 50 procentų (P. L. Venjakob, 2017).

Kornelio universiteto (JAV) mokslininkai, atsižvelgdami į tai, kaip karvių organizmas reaguoja ir geba atkurti kalcio kiekį po veršiavimosi (neįtraukiant kliniškai sergančių gyvulių), sugrupavo ir pateikė keturis jų tipus:

1 tipas – normokalcemija: tokios karvės palaiko normalų kalcio kiekį nuo pat pirmos iki ketvirtos paros po veršiavimosi;

2 tipas – trumpalaikė subklinikinė hipokalcemija (SHK): pirmą dieną kalcio kiekis žemas, bet iki ketvirtos paros geba greitai atsikurti;

3 tipas – nuolatinė SKH: nežymus, bet užsitęsęs kalcio trūkumas;

4 tipas – pavėluota SHK: normalus kiekis pirmą parą, tačiau labai sumažėja vėliau ir lėtai atsikuria praėjus 4 paroms.

Tyrimo duomenimis, 1 ir 2 tipo karvės greičiau grįžta į normalų ritmą, pradeda ėsti pakankamai pašaro sausųjų medžiagų (SM). Tačiau 3 ir 4 tipo karvės pašaro SM suėda mažiau, joms kyla didesnė rizika susirgti šviežiapienėms būdingomis ligomis.

Nepakankamas kalcio kiekis gali lemti:

• sumažėjusį pašaro suėdamumą ir dėl to vykstančią riebalų mobilizaciją, kepenų riebėjimą ir jų funkcijos praradimą;
• sumažėjusią pieno produkciją;
• prastesnius didžiojo prieskrandžio ir žarnyno peristaltikos judesius, o tai gali lemti ir šliužo (4-ojo skrandžio) dislokacijas;
• kitų metabolinių ir infekcinių ligų riziką dėl nusilpusio imuniteto.

Kadangi dauguma karvių subklinikinės hipokalcemijos būsenos būna trumpai ir tai yra normalu, nes toks yra organizmo atsakas, ūkininkams pravartu ir gana paprasta iš karto (per 2 val.) po apsiveršiavimo naudoti prieskrandžio boliusus ar girdomus tirpalus, kurių sudėtyje yra druskų formos kalcio. Boliusus reikėtų pakartoti dar kartą po 12 val., tačiau, jei nėra galimybės, tinka ir kitą dieną. Taip šviežiapienės karvės iš anksto profilaktiškai aprūpinamos kalciu. To visiškai užtenka, jei trūkumas nežymus. Taip gaunamas ir pasisavinamas kalcis per skrandį išskiriamas lėtai, palaikant reikiamą kiekį pirmomis dienomis. Be to, tai padeda išvengti vaistų leidimo po oda ar į raumenis, nes tai yra skausminga.

Tačiau, jei karvėms labai trūksta kalcio – išryškėja klinikinė forma, dar vadinama paralyžiumi po apsiveršiavimo, be veterinarijos gydytojo pagalbos neišsiversime. Dauguma klinikinių atvejų matyti per pirmą parą po veršiavimosi, nors retkarčiais pasitaiko, kai tai gali prasidėti ir parą prieš ar net 3 paros po veršiavimosi. Tačiau be galo svarbu prisiminti, kad jau silpnoms ir gulinčioms karvėms boliusus naudoti griežtai draudžiama dėl didelės užspringimo ir patekimo į plaučius rizikos!

Išskiriamos trys pagrindinės klinikinės hipokalcemijos stadijos.

Pirmoji. Trunka gana trumpai (iki valandos) ir dažniausiai net nepastebima. Per ją karvė stovi, kūno temperatūra dar normali. Galima matyti, kad karvė tampa nerami, susijaudinusi, tarsi neranda vietos.

Antroji. Ši stadija ryškiausia ir dažniausiai pastebima. Jai prasidėjus karvė jau guli, nesikelia, dažnu atveju matyti susukusi galvą į vieną šoną, gulinti ant krūtinės. Tuo metu praranda gebėjimą reguliuoti savo kūno temperatūrą, tad ji krenta (38,2–36,1 °C). Tačiau tai lemia ir aplinkos temperatūra – kai ji žemesnė negu 20 °C, atvėsta galūnės ir oda. Silpnėja arba visai sustoja ir didžiojo prieskrandžio susitraukimai, dėl to karvė gali išpusti.

Trečioji. Retai, bet laiku nesuteikus pagalbos, karvės pereina ir į šią, dar vadinamą komos stadiją. Jos metu karvė visai negali pajudėti, nereaguoja į aplinką, širdis plaka itin smarkiai dėl prastos kraujotakos (80–100 k./min.). Gaišti gali per 12 val. nuo pirmų požymių atsiradimo dėl antrinio išputimo, skrandžio turinio aspiravimo į plaučius ir (ar) kraujotakos sistemos sutrikimo.

Kadangi dažniausiai pamatome gulinčią karvę (antra stadija), veiksmingiausias gydymas – intraveniniai kalcio borogliukonato tirpalai, tačiau kartais reikia ir su fosforu bei magniu. Laiku ir suleidus reikiamą kiekį šių vaistų netrukus atsikuria skeleto raumenų tonusas ir lygiųjų virškinamojo trakto raumenų funkcija. Dažnai matyti, kad, dar nespėjus sulašinti tirpalų ar vos pabaigus, karvė pasituština, pasišlapina ir, jei pažeidimai neryškūs, iš karto bando stotis. Kartais gali tekti palaukti ir valandą, kol bandys atsistoti. Reikėtų pasirūpinti, kad paviršius, ant kurio guli karvė, būtų neslidus, o bent kiek šiurkštus ir kibus. Taip bus išvengta galimų nusilpusios karvės raumenų ar skeleto pažeidimų, sąnarių išnirimų ar, blogiausiu atveju, kaulų lūžių, jai bandant pakilti. Jei karvės paralyžius po gydymo vėl pasikartoja, reikėtų pagalvoti apie magnio trūkumą, dėl kurio sunkiau pasisavinamas ir kalcis.

Dažniausiai ši būklė būdinga produktyvioms ar produktyviausioms bandos karvėms. Tai taip pat ne pirmaveršių, nors pasitaiko išimčių, o antros, trečios ir ypač vėlesnės laktacijos karvių problema. Jų kauliniame audinyje lieka vis mažiau prieinamo kalcio, jis sunkiau atidedamas, be to, mažėja jautrių receptorių, kurie galėtų priimti signalą ir sureguliuoti kalcio atidavimą į kraują. Rizika išauga net du kartus.

Tyrimais taip pat įrodyta, kad šluboms karvėms kyla 3 kartus didesnė rizika po apsiveršiavimo sirgti subklinikine hipokalcemija ir 3,4 karto – kad antrą laktacijos dieną jos vis dar bus hipokalcemijos būklės. Kita vertus, šlubumas riboja karvių judėjimą, konkuravimą dėl pašaro ir tai taip pat lemia mažesnį jo suėdamumą, o kartu ir maisto medžiagų kiekį.

Dėl kalcio trūkumo – grandininė reakcija

Moderniuose pieno ūkiuose, kuriuose yra skirtingos laktacijos karvių, paralyžiumi neturėtų sirgti daugiau negu 4 proc. (4 iš 100) karvių, o ypač gerai valdomuose – dvigubai mažiau, t. y. iki 2 proc. per metus. Idealu, jei tokių atvejų visai nepasitaiko.

Kodėl taip svarbu rūpintis kalcio kiekiu kraujyje ir palaikyti reikiamą jo kiekį? Organizme viskas visuomet susiję ir žemas kalcio kiekis kraujyje gali sukelti (o dažnai ir lemia) grandininę reakciją ir po to atsirandančias ligas.

Bendrai kalcio reikia nervų, raumenų tonusui palaikyti, imuninei sistemai ir kt. Tad dėl hipokalcemijos galime ūkyje pamatyti daugiau susilaikiusių nuovalų atvejų, kurie lemia bakterijų dauginimąsi ir iš to išsivystantį metritą (gimdos uždegimą). Tai lemia ir prastesnė pirminės apsaugos imuninių ląstelių – neutrofilų – funkcija, jų kiekio sumažėjimas. Taip pat daugėja mastitų dėl prasto spenio sfinkterio raumens susitraukimo ir nevisiško užsivėrimo po melžimo, gimdos iškritimų ar padaugėjusių šliužo dislokacijos atvejų. Šių ligų visuma šviežiapienei karvei yra didelis iššūkis. Žinoma, hipokalcemija nėra vienintelė priežastis, kodėl atsiranda šių problemų, tačiau turi tam didelės įtakos.

Tranzitinis laikotarpis ir prevencija

Hipokalcemijos prevencijos atžvilgiu vertėtų skirti daugiausia dėmesio katijonų ir anijonų santykiui užtrūkusių karvių pašare ir laižaluose. Prieš veršiavimąsi (tranzitiniu laikotarpiu artėjant link veršiavimosi) katijonai, t. y. šarminiai metalai (natris ir kalis) turėtų būti ribojami, o pašare turėtų vyrauti daugiau anijonų (gali būti pasirenkama jų papildomai nedėti). Taip sukeliama lengva acidozės būklė, kuri treniruoja organizmo savireguliaciją.

Paprastas būdas – pamatuoti tranzitinių karvių šlapimo pH, kuris turi būti labiau rūgštinis (apie 6–6,5 pH). Jei matuojamas šlapimas yra šarminis (daugiau kaip 7–8 pH), vadinasi, organizmas patiria metabolinę alkalozę. Alkalozė lemia prastą parathormono veikimą audiniuose, sunkų greitai sunaudojamo kalcio pasisavinimą iš kaulų, be to, kraujyje cirkuliuoja daug susieto su baltymais (albuminais) kalcio ir lieka mažai jonizuoto, kitaip tariant, prieinamo kalcio. Tad tokia karvė turi didelę riziką sirgti hipokalcemija po veršiavimosi. Turint tai galvoje, užtrūkusioms karvėms jokiu būdu negalima duoti kalcio gausių laižalų, skirtų laktuojančioms karvėms.

Be to, didelę įtaką kalcio apykaitai ir pasisavinimui organizme turi magnio kiekis. Nustatyta, kad sumažėjęs magnio kiekis ar jo prieinamumas organizme tiesiogiai lemia ir kalcio kiekį, o tai gali sukelti klinikinę hipokalcemiją. Ypač tai svarbu, kai karvės pavasarį iškeliauja į ganyklas. Čia atsiranda dar ir kalio problema. Šviežioje žolėje, ypač gausiai kalio trąšomis tręštoje ar srutomis laistytoje pievoje, jo gausu, o jis blokuoja magnio pasisavinimą ir hormono veiklą. Dėl to kalcis, siekiant kompensuoti išaugusį poreikį, sunkiau išlaisvinamas iš kaulų, nes dėl perteklinio kalio stabdomas hormonų, atpalaiduojančių kalcį iš kaulų, poveikis.

Taigi, svarbu balansas – užtrūkusioms karvėms nereikia padauginti kalcio ir kalio, bet verta papildyti racioną magnio. O šviežiapienėms svarbu profilaktiškai skirti kalcio papildų dėl joms įprastos hipokalcemijos būklės ir taip užtikrinti sveiką ir gyvybingą laktacijos pradžią.