Ekologinį ūkį puoselėjantis Ukmergės rajono ūkininkas Saulius Daniulis sojas su pertraukomis augino ir augina ne vienus metus. Atsižvelgus į sezono sąlygas, derlius kartais džiugina, o kartais nuvilia. Ūkininkas pasakoja apie ekologiškų sojų priežiūros ypatumus.

„Daug metų draugauju su sojomis: paauginu, pavargstu, nebesėju, paskui vėl auginu. Žemdirbių pasirinkimus daug lemia ir politiniai sprendimai, skatinimas. Auginti turi apsimokėti. Galėtume ir bananus auginti, nes Lietuva jais neapsirūpina, statytume šiltnamius ir augintume. Bet savikaina ir kaina būtų „kosminė“, niekas jų nepirktų...

Europos Sąjungoje daug kalbama apie žaliąjį kursą, atsinaujinančią energetiką, šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas, ir niekas nepasako – jeigu tik CO2 emisijos mokestis bus įtrauktas į atvežamų iš Amerikos sojų pašarų (juos perka visi gyvulių ir paukščių kompleksai) kainos dedamąją, tai už viską teks sumokėti produktų pirkėjams (logistika, tiekėjai nemokėjo ir nemokės). Taigi, jeigu sojų rupiniai pabrangs 30–40 proc., ką darysime? Vėl kiaulių, paukščių augintojai bėgs į Vyriausybę su ištiesta ranka – duokit pinigų?! O kaimynai lenkai, atlikę „namų darbus“ (jie skatina sojų auginimą), mums tuoj pat pigiai pasiūlys mėsos, kiaušinių ir kt. Lietuva vis laukia kažko. Auginimas laikosi ant pavienių entuziastų ūkininkų“, – S. Daniulis įvardija priežastis, kodėl nesiplečia Lietuvoje sojų pasėliai ir kokie galimi padariniai, jeigu ir toliau iš esmės nekeisime situacijos.

Mokosi iš klaidų

Ūkininkas per daug metų išbandė įvairias sojų veisles. Su vienomis pasisekė labiau, kitos nuvylė. „Nepavyksta, tad vėl bandai, pasiskaitęs 30-ties metų senumo knygų. O juk ir veislės, ir technologijos pasikeitė. Nėra Lietuvoje sojų auginimo konsultantų, šios srities mūsų mokslas atsilikęs“, – teigia S. Daniulis. Todėl patarimų, kaip auginti ekologiškas sojas, ieško pas lenkus, vokiečius – važiuoja į lauko dienas, žiūri, ką ir kaip jie daro.

„Pavyzdžiui, buvo rašyta, kad sojas galima tankiai auginti, bet paaiškėjo, jog, taikant ekologines technologijas, tarpueiliai turi būti ne mažesni kaip 45 cm, kad galėtume mechaniškai naikinti piktžoles.

Anksčiau teigta, jog sojas reikia sėti vėliau, kad jos žydėtų liepą. Dabar, kai šiltėja klimatas, jas galima anksčiau sėti, kai žemė įšyla iki 10–12 °C“, – sako augintojas.

Beje, pernai jis pastebėjo įdomų dalyką: kai sojos jau buvo bedygstančios ir gegužės antros dekados pradžioje iškrito sniego, augalai po juo nenušalo. Sojos gana gerai ištveria ir karščius. Todėl, ūkininko nuomone, jos gali būti vienas iš baltyminių augalų pasirinkimų keičiantis klimatui. Mat per karščius tiek pupų, tiek žirnių žiedai nudega ir neužmezga sėklų. O sojų žiedus apsaugo lapai. Jos geriau ištveria ir sausras, nes jų šaknynas stipriai išvystytas.

Žemę įdirba ir purena kelis kartus

Kadangi ekologiniuose ūkiuose cheminių trąšų negalima naudoti, S. Daniulis stengiasi žemę gerinti augindamas tarpinius pasėlius. Sojoms skirtas dirvas dažniausiai ruošia po kvietrugių. Juos nukūlęs, sėja tarpinių augalų mišinius ir laiko per žiemą. Į mišinį įdeda ir rugių, kurie per žiemą nenušąla ir taip neleidžia augti piktžolėms. Balandį lėkščiuoja, skuta, kultivuoja. Pasak ūkininko, būna 3–4 dirbimai.

Tada sėja sojas. Panaudojus kelių sėjamųjų konstrukcinius elementus, ūkyje susimontuota būtent sojoms sėti skirta sėjamoji, kuri beria sėklas paliekant 50 cm tarpueilius. Sėklos norma apskaičiuojama pagal sėklų dydį (apie 100–130 kg/ha).

„Kiekvienais metais perkame ekologiškų sėklų iš lenkų augintojų. Savų sojų nesėjame, nes jas vėlai nukuliame ir pupelės nėra tokios aukštos kokybės, kad turėtų reikiamos dygimo energijos ir kt.“, – sako Saulius.

Įsigytos sėklos ūkyje apdorojamos gumbelinių bakterijų preparatu, kurį gamina ir augintojams tiekia Žemaitijos įmonė.

Po sėjos, dar nesudygus augalams, laukas kelis kartus akėjamas ekologinėmis akėčiomis, taip siekiant išnaikinti kuo daugiau bedygstančių piktžolių.

Ūkininkas atkreipia dėmesį, kad, sojoms sudygus, maždaug 2 savaites daigai beveik neauga, stovi vietoje. Tuo metu augalai vysto šaknų sistemą. „Tai yra svarbiausias momentas, kai dirbdami tarpueilių kaupikliu turime susitvarkyti su piktžolėmis, kad jos neužgožtų augalų. Mat sojos su piktžolėmis labiau konkuruoja dėl saulės, o ne dėl maisto medžiagų. Jeigu tuo momentu dėl per šlapių dirvų ar kitų priežasčių negalime įdirbti tarpueilių, žolės perauga sojas ir jų derlius būna prastas“, – pastebi pašnekovas. Paprastai sojos kaupiamos du kartus. Trečio kaupimo retai kada reikia. Sojoms pradėjus sparčiai augti, augalų lapai uždengia tarpueilius, vėliau piktžolės jau nebeturi gerų sąlygų dygti.

Visiems šiems darbams atlikti reikia turėti specialius padargus, o tai kainuoja.

Kuliama rugsėjui baigiantis

Kaip patyrė ūkininkas, labai svarbu iš laukų, kuriuose auginamos sojos, išrinkti akmenis. Mat jie trukdys kulti, nes pirmosios sojų ankštys yra vos keli centimetrai virš dirvos paviršiaus. Ir dirvų, kuriose auginamos sojos, paviršius turi būti labai gerai išlygintas. Pasak S. Daniulio, tai gana sunku padaryti ariamose dirvose.

Atlikus minėtus darbus, lieka tikėtis palankių orų ir laukti derliaus nuėmimo, o tuo tarpu ruošti kombainą.

Ekologiškų sojų derlingumas labai svyruoja. Pasak Sauliaus, pavyksta užauginti ir 1,3 t/ha, o kartais tenkinamasi vos 0,6 t/ha pupelių. Jis pamena vieną rudenį, kai užsitęsė lietūs ir nebuvo galima į laukus su kombainu įvažiuoti. Tuomet didelių nuostolių padarė lauko pelės. Jos dirvose kasa urvus ir ten nešasi pupeles. Po to ateina šernai, knisa tuos urvus. O vasarą stirnos ir elniai skabo augalų viršūnes su žiedais. Tokie ekologinių ūkių iššūkiai!

Ūkininkas pasakoja, kad vis dar eksperimentuoja su sojų veislėmis, ieško tinkamiausių auginti ekologiškai. Pastarąjį sezoną sėjo Viskont, Laima, Maya, Erika veisles. Jas pasėjus, pavyzdžiui, gegužės trečią dekadą, kuliama rugsėjo trečią dekadą. Sėjos datą lemia dirvų įšilimas.

Kas labiau apsimoka

Šį pavasarį Daniulių šeimos ūkiuose planuojama auginti apie 100 ha ekologiškų sojų. Visą jų derlių šeima realizuoja per kooperatyvą „Bio LEŪA“, kuris šią lietuvišką ekologišką produkciją eksportuoja užsienio pašarų gamintojams. „Lietuvoje ekologiškų sojų niekas neperdirba. Mūsų kooperatyvas turi minčių statyti ekstruderį ir ruošti sojas, kurias pirktų ir ekologinių pieno ūkių savininkai, ir ekologiniai paukštynai“, – apie ateities idėjas svarsto S. Daniulis.

Paklaustas, ar verta auginti ekologiškas sojas, ūkininkas pripažįsta, kad kol kas didelio pelno negauna, išlaidos ir pajamos panašios. Tačiau sojos yra alternatyva pupoms, kurias auginti vis sunkiau dėl karščių, nepavyksta gauti gero derliaus.

„Vienos tonos sojų kaina atitinka maždaug 1,5 t pupų kainą. Tad reikia vertinti, kas labiau apsimoka. Be to, sojos dirvoje palieka daugiau azoto negu pupos. Dar vienas sojų privalumas tas, kad jas galima toje pačioje vietoje auginti dvejus metus (tokiu atveju jos net gali pasinaudoti dirvoje jau esančiomis gumbelinėmis bakterijomis ir duoti didesnį derlių). Sojas atsėliuoja ukrainiečiai, vengrai ir kt. Tačiau pagal Lietuvoje galiojančias ekologinės gamybos taisykles kiekvienais metais tame pačiame lauke reikia auginti kitų rūšių augalus“, – reikalavimus kritikuoja S. Daniulis.

Jo žiniomis, įvaldžius ekologiškų sojų auginimo technologijas, būtų galima gauti 2–3 t/ha derlių. Tokį jau pasiekia lenkų ekologiniai ūkiai. Taigi, tobulėjimo kryptis ir tikslas aiškūs.