Pašariniai baltymai didina pieno baltymingumą, kartu – ir ūkių pelningumą, palaiko gyvulio imunitetą. Dauguma pieninių galvijų laikytojų perka baltyminius priedus – rapsų išspaudas arba sojų rupinius, o šie kainuoja brangiai.

Todėl pieno ūkiai patys bando auginti sojas. Vienas jų – Telšių rajono ūkininkas Ričardas Pliuskis, laikantis 50 melžiamų karvių.

Pirmą kartą užsiauginti sojų bandė prieš dvejus metus – eksperimentas pavyko. Šiemet norėtų tęsti, sėklos nusipirko, tik ar ji pasieks žemę, nežinia.

„Viskas priklausys nuo pieno kainos, tad apsispręsiu balandžio antroje pusėje. Pernai sojų nesėjau dėl užsitęsusios pieno krizės. O šiemet supirkimo kaina vėl krenta be rimtos priežasties“, – savo planus ir nuogąstavimą išsako Ričardas.

Informacijos ieškojo kaimyninėse šalyse

Agronomo išsilavinimą turintis ūkininkas pirmą kartą 3 ha sojų pasėjo norėdamas įsitikinti, ar, šiltėjant klimatui, jas apskritai įmanoma užauginti Lietuvoje.

„Tai labai įdomūs, galvijų pašarams tinkantys augalai. Sojas auginti nėra sunku, bet agrotechninių klaidų jos neatleidžia. Man, kaip agronomui, jas auginti labai patiko“, – dalijasi patirtimi ūkininkas.

Tačiau Lietuvoje jis pasigedo informacijos apie sojų auginimo technologiją; agronomų, specialistų, kurie būtų susidūrę su sojų auginimu ir galėtų bent ką patarti, mūsų šalyje jis nerado. Todėl informacijos, nors trupučio būtiniausių žinių apie sojų auginimą Ričardas ieškojo pas kaimynus – bendravo su lenkų agronomais, latvių augintojais.

„Po konsultacijų ryžausi pabandyti ir galiu pasakyti, kad visiškai pasiteisino tiek auginimo, tiek naudos gyvuliams prasme“, – teigia R. Pliuskis. Veisles rinkosi pagal sojas auginančių Šiaulių, Vilniaus rajonų, taip pat Latvijos ūkininkų rekomendacijas.

Pirmas bandymas buvo labai sėkmingas – sojų nukūlė 4 t/ha. „Tai turbūt buvo vadinamoji pradinuko sėkmė, – juokiasi Ričardas. – Neretai būna, kad po sėkmingų metų ūkininkai užmiega ant laurų, tad rezultatai nebūna labai geri.“

Sojos padėjo išgyventi pieno krizę

R. Pliuskis sojas kūlė spalio viduryje, jos buvo 18–20 proc. drėgnumo. Kadangi džiovyklos ūkis neturi, sojas sumalė ir sudėjo saugoti į rankovę. Gyvuliams kasdien jų duodavo iki 1 kg karvei. „Veterinarijos gydytojas Vytas Gudaitis pabrėžė – svarbiausia neviršyti žalių pupelių dozės pašaruose dėl kai kurių sunkiau virškinamų medžiagų. Rezultatai buvo puikūs, pieno baltymai – aukštumose“, – džiaugiasi ūkininkas. Nepageidaujamo poveikio gyvulių sveikatingumui nepastebėta.

Ričardas gyvuliams visada perka sojų rupinių, tad paties užaugintos sojos atpigino šėrimą ir padėjo išgyventi pieno krizę. Kadangi žalių sojų kiekis gyvuliams ribojamas, vis tiek reikėjo papildomai duoti ir sojų rupinių, kad būtų užtikrintas gyvuliui būtinas baltymų kiekis. Jo 50 karvių ūkiui kas mėnesį reikia 1 t rupinių, o racioną papildžius savo užaugintomis sojomis tokio kiekio užtenka dviem mėnesiams.

„Kadangi sojas pradėjau auginti labiau iš smalsumo, kad įsitikinčiau, kaip šilumamėgiai augalai auga mūsų klimato sąlygomis, labai kruopščiai neskaičiavau, kas pigiau – auginti sojas ar pirkti rupinius, nes jų kaina svyruoja. Manau, išėjo minimali ekonomija auginti pačiam“, – svarsto R. Pliuskis.

Vis dėlto ūkiui finansinės grąžos reikia, todėl spręsdamas, ar auginti sojas nuolat, žada skaičiuoti, kiek tai apsimoka. „Darbas dėl darbo – tai ne šiuolaikinio ūkininko požiūris“, – sako jis.

Jeigu apsispręs ir šiemet auginti sojas, ketina joms skirti didesnį plotą. Kol kas augintų tik pašarams, nes žalių sojų supirkimo Lietuvoje galimybės jam nežinomos.

Bet viskas priklausys nuo pieno kainos, nes sojas auginti kainuoja, o Lietuvoje, anot Ričardo, net jų sėklų nėra – reikia atsivežti iš Lenkijos ar Vokietijos. Gerai, kad šiemet bent įregistruota augalų apsaugos priemonė sojoms.

Apibendrindamas pirmąją patirtį, R. Pliuskis neabejoja, kad sojos gali prigyti Lietuvos ūkiuose. „Manau, kad šiems augalams atviros durys ir juos greitai augins, kas norės. Laiko klausimas, kada pramonė pajus sojų naudą. Juk prieš 15 metų ir kukurūzų beveik niekas neaugino, o dabar jie – kas antrame ūkyje“, – sako ūkininkas.

Tik, jo manymu, pirmiau atsivers žaliavos – be GMO užaugintų žalių sojų pupelių – eksporto rinkos, nes tai lengviausias verslas, o pašarų gamyba seks iš paskos, nes tam reikia daugiau investicijų.

Žalių sojų racione svarbu nepadauginti

Sojų naudą galvijams pabrėžia ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro gyvulininkystės ekspertas Vytas Gudaitis.

„Sojos yra vienos vertingiausių baltyminių žaliavų pašaruose, tad gyvuliams labai naudingos.

Sojų baltymai yra panašiausi į gyvūninės kilmės baltymus, jie gerai pasisavinami – geriau už kitas baltymines medžiagas, naudojamas sudarant visaverčius gyvulių racionus. Be to, sojose gana daug nepakeičiamų aminorūgščių, o tai suteikia gyvuliui sveikatos ir didina produkciją“, – sojų privalumus vardija V. Gudaitis.

Tačiau jis įspėja, kad žaliose sojų pupelėse yra medžiagų (antinutrientų), kurios sunkiau virškinamos arba net turi neigiamą poveikį gyvulio organizmui. Tai tripsino inhibitoriai (mažina baltymų virškinimą), fitatai (mažina mineralų, pvz., cinko, geležies, kalcio pasisavinimą), saponinai – gali sukelti virškinimo problemų, o didesniais kiekiais – neigiamai veikti žarnyno pralaidumą, sojų izoflavonai (fitoestrogenai) – gali veikti hormoninę sistemą.

Šias medžiagas galima panaikinti sojas ekstruduojant, kaitinant. Bet tai daryti ūkio sąlygomis būtų gana brangi investicija.

„Keliuose pieno ūkiuose eksperimentiškai pabandėme į racioną įdėti po nedidelį kiekį žalių sojų – šalutinis poveikis nepasireiškė. Eksperimentą pradėjome nuo 100 g ir ieškojome, koks kiekis būtų naudingas produkcijai ir nekenktų karvės sveikatai. Pamažu kiekį didinome iki 300–350 g/d. karvei. Daugiau nerizikavome duoti dėl galimo neigiamo antinutrientų poveikio“, – apie gamybinius bandymus pasakoja LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas.

Net ir su tokiu nedideliu žalių sojų kiekiu padidėjo primilžis, pieno baltymingumas. „Pieno kiekis padidėjo ne iškart. Tikėtina, kad karvių organizmui reikėjo priprasti prie sojų. Ir turbūt negalima visų nuopelnų priskirti sojoms, nes karvei svarbus bendrai visas racionas, tačiau aišku, kad sojos yra naudingos“, – teigia V. Gudaitis.

Nauda gyvuliams abejonių nekelia

Kiek reikia sojų ir ar apskritai reikia jų pieno ūkiui, specialisto teigimu, priklauso nuo kitų ūkyje pagamintų pašarų kokybės, nuo šienainio baltymingumo ar kitų ūkyje auginamų baltyminių augalų (žirnių, pupų, lubinų).

„Jeigu ūkininkas nutars papildyti karvių racioną žaliomis sojų pupelėmis, svarbu pradėti nuo labai mažo kiekio ir stebėti, kaip organizmas jas virškina, kaip karvė atrajoja, kaip atrodo mėšlas – pagal tai spręsti, ar naujovė gyvuliui tinka. Jeigu pradėtų seilėtis, mėšlas suskystėtų ar sutrumpėtų atrajojimo laikas, reikėtų mažinti sojų“, – pataria V. Gudaitis.

Svarstantiems, ar auginti patiems, ar pirkti sojų rupinius, jis rekomenduoja, jeigu leidžia sąlygos, auginti patiems, tik atrasti geriausią veislę. Likusias nuo pašarų juk galima parduoti.

„Sojos – ateities kultūra. Mūsų klimatas šiltėja ir, manau, jų Lietuvoje bus auginama vis daugiau. Sojų nauda gyvuliui abejonių nekelia, tik svarbu kiekvienam ūkiui individualiai pritaikyti jų kiekį, atsižvelgiant į stambiųjų pašarų ir viso raciono baltymingumą, nes juk ne visiems papildomų baltymų reikia“, – sako vienas labiausiai patyrusių šalies gyvulininkystės ekspertų.