„Augindamas sojas turtingas nebūsi!“ – šie vieno Ukrainos žemės ūkio novatoriaus žodžiai buvo ištarti kaip kvietimas diskutuoti. Jis entuziastingai kalbėjo apie ankštinių augalų naudojimą sėjomainoje, ragino sėti avinžirnius, žirnius ir net pupas, o dėl sojų buvo skeptiškas. Tačiau jo žodžiuose buvo tik dalelė tiesos ir didelis noras būti originaliam.

Kai visi puola auginti – kaina krenta, kai auginančiųjų sumažėja – kaina kyla. Tai tiesa, tačiau... 2020-aisiais sojos ne tik įrodė potencialą teikti finansinę naudą, bet ir pelnė Ukrainos ūkininkų gelbėtojų vardą. Čia svarbų vaidmenį atliko sėkminga sojų pardavimo rinkų paieška.

Kur parduoti kokybišką produkciją

Kompanijos „BZK Grain Alliance“ viceprezidento Tair‘o Musayev‘o (Tajiro Musajevo) teigimu, iš 60 000 ha, kuriuos dirba kompanijos kontroliuojamos įmonės, sojos dažniausiai užima 40–50 proc. pasėlių. Kur galima, taiko amerikietiškąją kukurūzų ir sojų sėjomainą. Šiemet sojomis suplanuota užsėti 20 000 hektarų.

„Eksportui naudojame savo terminalą Slovakijoje su europine geležinkelio vėže, – pasakoja T. Musayev‘as. – Siunčiame į visą Europą, daugiausia į Italiją, Austriją, Vokietiją. Anksčiau Ukrainoje parduodavome iki 60 proc. savo sojų. Perdirbėjai turėjo ir maržų, ir galimybę apdoroti bei pasiūlyti geresnes kainas. Šiuo metu viską parduodame Europos ir kitose rinkose, įskaitant Turkiją. Deja, Kazachstanas ir Rusija irgi didina ankštinių augalų, ypač sojų, plotus.

Eksporto srityje yra svarbus niuansas: mes auginame genetiškai nemodifikuotas sojas. Ukrainoje draudžiama auginti genetiškai modifikuotus (GM) augalus, tačiau yra įmonių, kurios tai praktikuoja. Rinkos vertinimais, iki 50 proc. sojų yra modifikuotos. Turkija mažai perka nemodifikuotų sojų, o GM – kur kas daugiau. Jeigu nėra kainų skirtumo (taip buvo prieš metus), tai parduodame Turkijai. Dalis to, kas patenka į Turkiją, vėliau siunčiama į Siriją, Iraką – šalis, neturinčias prieigos prie jūros arba palaikančias draugiškus ryšius su Turkijos verslu“.

Kitas agrarininkas, atstovaujantis kiek mažesnius plotus dirbančiai Ukrainos kompanijai, pabrėžia, kad, kalbant apie sojų eksportą, orientuojasi išskirtinai į Pakistaną ir Egiptą. Kinija? Tai didžiausia sojų pupelių pirkėja pasaulyje (suvartoja apie 100 mln. t), tačiau toje rinkoje sunku konkuruoti su Jungtinėmis Valstijomis ir Lotynų Amerikos šalimis. Vien noro eksportuoti neužtenka, reikia pasiūlyti kokybiškos produkcijos.

Vienos pirmaujančių Italijos sojų perdirbimo įmonių „Oleificio San Giorgio S. p. A.“ darbo su klientais vadybininkas Daniele‘is Marcomin‘as (Danielis Markominas) pasakoja apie kai kuriuos reikalavimus sojoms, kurias perka jo atstovaujama įmonė, taip pat ir apie sertifikavimą.

„Sojas, kurių baltymų kiekis siekia 36 proc., perkame iš savo tradicinių tiekėjų Italijoje. Ukrainoje perkame sojas, kurių baltymingumas yra 33–34, kartais – 35 proc. Praėjusį sezoną ES susidūrė su visai nauja problema: dideliu mikotoksinų kiekiu pupelėse. Taip atsitiko daugiausia dėl to, kad praėjusį sezoną Italijoje buvo daug drėgmės. Tačiau kituose ES regionuose vasara buvo labai labai karšta, o tai irgi turėjo įtakos pupelių kokybei ir mikotoksinų atsiradimui. Palyginti su kitomis šalimis, ukrainietiškose pupelėse mikotoksinų yra mažiausiai.

Tiesą sakant, „Oleificio San Giorgio S. p. A.“ visada siekė atkurti europietiškų sojų pupelių pasiūlą, todėl pirmenybę teikiame „Donau Soja“ sertifikatui. Jis užtikrina europietišką kilmę. Kartu mes vengiame „ProTerra“ sertifikuotos produkcijos, nes tai Brazilijos sojų pupelių standartas. ISCC sertifikavimo paklausa taip pat auga, tai lemia biodyzelino rinkos poreikiai“, – teigia D. Marcomin‘as.

Sojų, kurios nėra genetiškai modifikuotos, rinka Europoje šiek tiek kenčia ir todėl traukiasi. Juk daugelis Europos įmonių stabdo savo ne GM augalų programas arba jas apkarpo. Tai labai susiję su programomis, kurios skirtos gyvulininkystei, t. y. tolstama nuo šėrimo pašarais, pagamintais nenaudojant GM žaliavų. Ir tai daro didelę įtaką Europos Sąjungos ne GMO rinkai.

Vietoje to kuriamos programos, susijusios su klimatui palankia arba tvarumo praktika. Ši tendencija labai akivaizdi Italijoje, kur bene didžiausia paukštienos gamintoja paskelbė, kad atsisakys ne GM programų. O, pavyzdžiui, „McDonalds“ neatsisako savo „Chicken McNuggets“ programos. Galutinis vartotojas dažnai nesupranta, kas yra ne GM produktai. Rinkos skiriasi, tad stambių prekių ženklų strategijos irgi gali skirtis. Pavyzdžiui, Vokietijoje rinką formuoja tinklai, nes jų balsas yra galingas ir jie diktuoja gamintojams stabdyti ar tęsti ne GM programas.

Beje, Europos Sąjunga, kuri per metus suvartoja 16 mln. t sojų, pati sojų pupelėmis apsirūpina vos 5 proc. Vartojimo rodikliai auga, tačiau atitinkamai didinti sojų pasėlių nėra galimybės.

Sojų rezervas ir iššūkiai

„Donau Soja“ agronomijos konsultantas Mykola Bykov‘as (Mykola Bykovas) įžvelgia maistinių sojų auginimo plėtros galimybių rezervą. Pašarinių sojų pardavimo schemos ir logistika yra labai paprastos. Verta šiek tiek pasistengti, kad įvyktų pokyčių. Maistinių sojų auginimas, anot M. Bykov‘o, prasideda ne nuo agronomijos, o nuo logistikos.

„Reikia dirbti ne su prekybos tarpininkais, nes jie kol kas nelinkę keistis ir pirkti šio produkto, o su tiesioginiu pirkėju. Tik sudėtingas bendravimas, darbas su vartotojais, perdirbėjais, net su mažmeninės prekybos atstovais, su naujomis rinkomis, su sertifikavimo ir premijų sistemomis gali padėti uždirbti deramą priedą. Perspektyvų yra. Dalyvavau projekte, kuris prasidėjo 2021 m., kai įvairiuose Pietų Korėjos regionuose pasėjome eksperimentinius sojų laukus. Ši šalis užsiaugina tik 35 proc. sojų, todėl, siekdama užsitikrinti maisto saugumą, valstybė ieško būdų, kaip įvairinti šio tradicinio maisto produkto ir baltymų šaltinio pasiūlą. Japonijos rinka taip pat įdomi.

Ūkininkai vis dar nesupranta, kad, augindami vien žaliavas, jau niekada negaus didelio pelno. Žaliavų rinkoje maržos yra mažos, o produkcijos kainos smarkiai nepadidės. Tačiau kuro, trąšų, augalų apsaugos produktų, žmogiškųjų išteklių kainos tikrai augs. Keletas Ukrainos kompanijų jau pradėjo kalbėti apie maistines sojas. Tai įmonės, kuriose agronomai dirba kūrybiškai, o ne tos, kurios taiko autoritarinio valdymo principus. Akivaizdu, kad šiame kontekste reikėtų laiku reaguoti į rinkos iššūkius“, – mintimis dalijasi M. Bykov‘as.

Tačiau nepaisant bendro sojų auginimo bumo, kompanijos „Barva Invest“ Analizės skyriaus vadovas Pavlo‘ as Khaustov‘as (Pavlas Chaustovas) prognozuoja, kad sojų sezonas nebus lengvas. „2023–2024 prekybos metais pasaulinė sojų gamyba buvo rekordinė (395 mln. t), o atsargos išaugo 12 mln. t ir siekė 112 mln. t. Jau 2024–2025 prekybos metais sojų pasėlių plotas JAV faktiškai padidėjo 1,6 mln. ha, o derlius gali padidėti 11,6 mln. t. Turėdamos didesnes atsargas, JAV suformuos rekordinę sojų pasiūlą vidaus rinkoje. Ir ši informacija verčia susimąstyti: Brazilijoje pasėliai gali padidėti 0,8–1,6 mln. ha. Šiame kontekste pridursiu, kad Brazilijos galimybės kaupti atsargas yra ribotos, todėl sojas ji parduos net ir mažomis kainomis.

Argentinos ūkininkai gali teikti pirmenybę sojoms dėl didelės kukurūzų derliaus praradimo rizikos (kenkėjų plitimas kukurūzų pasėliuose yra didelė problema), – tęsia P. Khaustov‘as. – Ukraina, ES šalys ir Rusija, nepaisant orų, užaugina neblogą sojų derlių. JAV tikisi, kad 2024–2025 prekybos metais pasaulinė gamyba padidės iki rekordinių 428 mln. t, o galutinės atsargos – dar 22 mln. t – iki 134 mln. t (arba 31 proc. metinės pasaulinės produkcijos).“

Netingūs „tingaus“ augalo niuansai

Sojų populiarumas dažnai siejamas su tuo, kad jos laikomos „tingiu“ augalu: sakoma, kad nebūtina griežtai laikytis technologijų, galima apsieiti be trąšų. Tačiau čia yra keletas įdomių dalykų. Jei sojos sėjamos po bulvių ar cukrinių runkelių, tuomet tikrai papildomai augalams nieko nereikia, mat šiems jų pirmtakams, atsižvelgiant į didelį pelningumą, paprastai duodamas visas trąšų kompleksas. Po kukurūzų gali prireikti papildomo azoto. Sojos fiksuoja azotą iš oro dirvožemyje dėl bakterijų, kurios patenka į simbiozę su augalu, ir suformuoja gumbelius ant šaknų. Norint optimizuoti procesą, turi būti užtikrintas: geras dirvožemio pralaidumas orui, o sėklos apdorotos inokuliantu.

Kompanijos „Continental Farmers Group“ (Vakarų Ukrainoje augina 46 500 ha sojų) vyriausiasis technologas Yuriy‘us Pitsyk‘as (Jurijus Picykas)) pabrėžia inokuliantų svarbą. „Atsižvelgiant į sojų kainą, kasmet taikome skirtingus sąnaudų sprendimus, kad išlaikytume optimalų pelningumą. Naudojame dvigubą inokuliaciją: sėklas apdorojame skystu, o per sėją – durpiniu inokuliantu. Taip užtikriname reikiamą gumbelinių bakterijų kiekį ir azoto fiksavimą“, – pabrėžia vyriausiasis technologas.

Ukrainos sojų pasėliai 2023 m. užėmė 1,8 mln. ha, 2024 m. – 2,6 mln. ha; šiemet sojoms planuojama skirti 2,4 mln. hektarų.