Manto Zubricko negąsdina pieno rinkos svyravimai, todėl nuolat investuoja į ūkį ir jį plečia. „Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad atsisakyčiau melžiamų karvių“, – sako jaunas ūkininkas.

Manto Zubricko pastangos puoselėti pieno ūkį neliko nepastebėtos – tapo konkurso „Metų ūkis 2024“ nugalėtoju Jurbarko rajone. Tai – visos darbščios šeimos darbo įvertinimas.

„Būti pastebėtam smagu, ypač, kai to visai nesitiki“, – sako Mantas. Šis įvertinimas jam reikšmingas ir dėl mamos atminimo – 2021-aisiais ji tapo šio konkurso nugalėtoja ir tais pačiais metais jos gyvybę pasiglemžė liga.

Manto komanda – žmona Inga ir brolis Rytis, taip pat augančios dukros: Guodai eina dvylikti, Rasai – dešimti.

Ūkininkas 2020 m. pasistatė naują 155 vietų melžiamų karvių fermą (su mintimi apie plėtrą), o dabar šalia kyla naujutėlaitė veršidė. Jo teigimu, pieno kainos ne tik šiuo metu geros. „Net nepamenu, kada buvo mažos pieno kainos. Jeigu kiek nukrisdavo, vis vien buvo neblogai“, – trukteli pečiais ūkininkas.

Inga Zubrickienė sako, kad vyras visais atvejais yra išskirtinai pozityvus ir gyvenime tai labai praverčia. „Nereikia bijoti, reikia veikti, nes jei sėdėsi rankas sudėjęs, nieko nebus“, – požiūrį išsako M. Zubrickas, investuojantis į gyvulių laikymo sąlygas, technologijas, genetiką.

Pagrindines pajamas ūkis gauna iš pieno, dar šiek tiek jų prideda mėsai auginami pieniniai buliai. Žemės užtenka tik pašarams užsiauginti.

Technologijas pritaikė pagal poreikius

Mantas, padėjęs tėvams kurti pieno ūkį, vėliau įkūrė savo, o po mamos mirties perėmė jos ūkį su visais įsipareigojimais. „Iš pradžių buvo sunkiau, bet greitai grįžome į vėžes ir dirbame toliau“, – sako jis.

Ūkyje yra daugiau kaip 200 galvijų – melžiamų karvių ir prieauglio. Telyčias palieka bandos plėtrai ir pakaitai, o buliukus peni mėsai. „Buliukai – tarsi ūkio taupyklė“, – šypteli Mantas. Jo įsitikinimu, parduoti 2–3 savaites paaugintų ir girdytų veršelių neverta, geriau 1,5–2 metus penėti – pašarų užtenka, yra kur laikyti, tad ir pieniniai buliai sukuria pridėtinę vertę. O papildomo darbo ūkininkas nesureikšmina – pašerti 20 ar 40 bulių jam su broliu vieni niekai.

Karves melžia 12 vietų modernioje aikštelėje, kuri kol kas tenkina ūkio poreikius. Melžimo robotai ją galėtų pakeisti, pagal ūkininko planus, ne anksčiau kaip po 5 metų, jiems tvarte yra suprojektuotos vietos. Šiuo metu investicijos nukreiptos į prieauglio fermos ir siloso aikštelių statybą. Su ES parama statoma veršidė ūkio „jaunimą“ turėtų priimti rudenį. Kol kas juos laiko nuomojamoje fermoje.

Karves melžia patys – Mantas su Inga, jeigu reikia, padeda brolis, kuris atsakingas už šėrimą. Vasarą, kai prasideda pašarų ruošimas, įsitraukia ir dukros. Samdyti melžėją būtų brangu, be to, norinčių dirbti tokį darbą sunku rasti. „Kol esame jauni, patys nesunkiai nudirbame visus darbus. O dokumentus, buhalteriją esame patikėję Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai – su Jurbarko biuru sėkmingai bendradarbiaujame daug metų“, – patvirtina Mantas.

Kol neturėjo naujos melžiamų karvių fermos, gyvuliai, anot Manto, buvo išskirstyti per kelis viso kaimo tvartus – tada buvo daug juodo darbo. Moderniame šalto tipo tvarte darbas tapo daug lengvesnis.

Fermoje karvių ramybės nedrumsčia jokia garsiai dirbanti technika ar jos išmetami dūmai, joms taikomas konvejerinis šėrimas. Visi raciono pašarai sumaišomi pašarų maišytuve-dalytuve ir iš jo pakraunami tiesiai į rankomis paleidžiamą transporterį, kuris važiuoja viršuje pritaisytu konvejeriu ir išberia pašarus ant šėrimo stalo. Tai taupo vietą tvarte, sumažėja rankų darbo.

Mėšlą šalina Lely robotas. Mėšlo perteklių, kurio nesunaudoja ūkio laukams tręšti, parduoda biojėgainei. Parduoto mėšlo finansinė išraiška nėra įspūdinga, bet vis papildomos pajamos. „Mėšlas tampa aukso vertės, jo reikia visiems, net karpių augintojams“, – pastebi ūkininkas.

Pats skystu mėšlu tręšia šienaujamas pievas, kukurūzus, grūdines kultūras. Mineralinių trąšų naudoja minimaliai.

Produktyviai bandai smogė liga

Spartesnę ūkio plėtrą pernai pristabdė bandą užklupusi klostridiozė, kurią sukėlė Clostridium botulinum bakterija, galinti gaminti botulino toksiną. Mantas sako, kad užkratas pateko su pirktais gyvuliais. Nuo šios bakterijos nėra Lietuvoje registruotos vakcinos, jai įvežti reikia leidimo.

„Tai ne vien mano ūkio problema, bet kiti ūkininkai nelinkę kalbėti apie tai, nes nenori tirti gyvulių dėl šios bakterijos – tyrimai atliekami tik Vokietijoje. Lietuvoje tiriama tik Clostridium perfringens, nuo kurios yra ir registruota vakcina“, – paaiškina problemą ūkininkas.

Jis jau turi sutartį su veterinarijos įmone, veterinarijos gydytojas į ūkį atvyksta kas savaitę. Nuolatinis gyvulių monitoringas, veršingumo tyrimas, rujų sinchronizacija padėjo išspręsti ir reprodukcijos problemas. Ir nors pats Mantas jau pats daug supranta apie karvių sveikatą, tačiau, kad reikia veterinaro, jam nekyla abejonių – mama buvo veterinarijos gydytoja.

„Man veterinaras yra kaip šeimos gydytojas. Jam galiu paskambinti visada, kai tik iškyla klausimų“, – sako Mantas. Tokia gyvulių priežiūra pasiteisina ir atsiperka – padidėjo primilžis, karvės geriau apsisėklina, mažiau problemų po veršiavimosi.

Vidutinis karvių dienos produktyvumas dar pernai buvo 31 l arba apie 9,4 t per laktaciją. Bet užklupusi klostridiozė sumažino primilžį, nes gaišo produktyviausios 2–3 laktacijos karvės. Dabar bandoje maždaug pusė karvių yra pirmaveršės, kurios dar nepasiekė produktyvumo piko. Šiemet vidutiniškai iš karvės melžiama apie 26 l pieno per dieną (iki 8 t per metus). Per parą primelžiama 1,7 t pieno.

Mantas tikisi, kad produktyvumas grįš, juolab kad racionus sudaro šėrimo specialistas, gyvuliams duodama visų būtinų priedų ir baltymų. Į racioną įeina žoliniai pašarai, kukurūzų silosas, koncentruotieji pašarai (kviečiai, kvietrugiai), baltyminiai (sojų rupiniai, rapsų išspaudos) ir energiniai priedai, mineralai.

Investuoja į genetiką

Nuo praėjusių metų M. Zubrickas rimtai ėmėsi gerinti karvių, kurių dauguma turi holšteinų kraujo, genetiką. Anksčiau sėklindavo su tokia sperma, kokią turėdavo sėklintojas, dėl pieno yra kryžminęs ir su simentaliais, kol nepasiryžo permainoms. „Prieš keletą metų norėjau tuo užsiimti, ieškojau, kas patartų, bet veislininkystės įmonės kažkodėl nerodė noro imtis mano ūkio genetikos. Tik pernai šiaip ne taip vieną įmonę prikalbinau“, – stebisi gyvulių augintojas.

Dabar veislininkystės specialistas parenka karvėms poras pagal trūkstamus požymius, žiūri produktyvumo rodiklius, tešmens sveikatą ir kt., parengia visą sėklinimo planą. Karvės veršiuojasi ištisus metus, tad ir pieno kiekis yra stabilus. Veršiuojasi lengvai, pagalbos prireikia labai retai.

Šienaujamose pievose karaliauja liucernos

Žoliniuose pašaruose dominuoja liucernos. Per 5 metus išbandė įvairių gamintojų sėklų, labiausiai pasiteisino vokiškos. „Sausringomis vasaromis liucernos mus gelbėjo. Stengiuosi pjauti jas kiekvieną mėnesį, nežiūrint, kiek užaugo ar kiek masės turi. Kai liucernas pjauni kas mėnesį, jos daug geriau želia, ypač jeigu dar lietaus gauna“, – savo taktika dalijasi Mantas, per sezoną pievas šienaujantis keturis kartus.

Pašarų ruošimo techniką Mantas turi savo, perka tik kukurūzų smulkinimo, taip pat žieminių kultūrų sėjos paslaugas, kartais sėja pats su nuomota technika. „Dėl 2–3 dienų darbo ištisus metus laikyti brangią sėjamąją neracionalu“, – supranta ūkininkas. O žolinius pašarus dviese su broliu pasiruošia per 3 dienas. Žolę deda į kaupus, nes turi savikrovę rinktuvinę puspriekabę, gamina ir truputį šienainio, dažniausiai iš paskutinės žolės. Šiemet jau bus įrengta nauja kukurūzų silosinė, o žolės – kitais metais.

„Kaip išganymo laukiu naujų siloso tranšėjų, nes laikant pievose įrengtuose kaupuose mums didžiausia problema iš jų paimti, kai būna labai šlapia“, – sako M. Zubrickas.

Grūdines kultūras pašarams sėja tik žiemines, nes jų derlingumas didesnis, o sėjomainą vykdo su kukurūzais.

Kooperuotis būtina

„Pinigai uždirbami“, – įsitikinęs gyvulių augintojas. Ir žingsnis po žingsnio, apgalvotai daro tai, kas būtina. Matyt, inžinerinis mąstymas veikia, nes po mokyklos buvo pasirinkęs žemės ūkio inžinerijos studijas. Tik pritrūko laiko joms užbaigti – įkūręs ūkį nėrė į jį visa galva.

Kalbantis su Mantu labiausiai nustebino jo žodžiai apie pieno supirkimo kainas: „Jos visada buvo geros. Nežinau, dėl ko žmonės skundžiasi. O jeigu ir verksi, niekas nepasikeis.“ Pastarąjį mėnesį bazinio pieno kaina sumažėjo 3 ct/l, tačiau jis to nesureikšmina – juk esame rinkos dalyviai, visko atsitinka. Ir ūkis šiuo metu yra rentabilus.

„Reikia kooperuotis, investuoti į ūkį ir plėstis. Tai leidžia mažinti gamybos sąnaudas“, – sako ūkininkas, nuo 2021 m. kooperatyvo „Pienas LT“ narys. Į kooperatyvą stojo „iš principo“, nors tuo metu jo siūloma kaina dar nebuvo didesnė nei kitų supirkėjų. Ir dabar Mantas džiaugiasi tuo, nes kooperacijos nauda ūkininkams – akivaizdi.

Jis tiki, kad pienininkystė yra perspektyvi kryptis. Karvių šalyje mažėja, ūkininko įsitikinimu, ne dėl pieno kainų – ūkius uždaro mažiausieji ir tie, kurie neturi kam perduoti ūkio arba dirba senose, be technologijų fermose.

Tai, kad yra pririštas prie ūkio, Mantas nesureikšmina. „Kiti irgi visą dieną pririšti prie savo darbų ir net neturi galimybės pailsėti dieną. O aš galiu kartais vidury dienos nusnausti“, – juokiasi vyras.

Jis džiaugiasi, kad augančios dukros ūkio darbų nesibaido – turi vilčių, kad ūkio tęstinumas bus. „Tik siekčiau palikti modernų ūkį, juk tai savas verslas ir norėtųsi, kad jame dirbti būtų malonu, o ne sunki prievolė“, – sako dar prosenelių įkurtoje sodyboje gyvenantis ir ūkininkaujantis Mantas Zubrickas.