Lenkijoje įgyvendinama sojų auginimo skatinimo programa, kuri numato finansinę paramą augintojams. Lenkai 2023 m. augino 44 tūkst. ha sojų, 2024 m. – 80 tūkst. ha. Siekiama išplėsti plotus iki 1,5 mln. ha ir visiškai apsirūpinti vietine baltymine žaliava be GMO.

Lenkijoje auginamos įprastos (ne GM) sojų pupelių veislės, kurios tinka ir maistui, ir pašarams. Skatindama pasėlių plėtrą, šalis siekia mažinti priklausomybę nuo sojų rupinių importo. Dabar ne tik Lenkijos, bet ir visos ES pašarų pramonė kritiškai priklausoma nuo sojų, importuojamų iš Argentinos, Brazilijos ir JAV (daugiausia įvežama GM veislių produkcija). Dėl tokios situacijos kyla problemų, įskaitant ilgas tiekimo grandines, didelį anglies pėdsaką, kainų nepastovumo ir prekybos sutrikimo riziką, miškų naikinimą trečiosiose šalyse.

Asociacija „Polska Soja“ yra parengusi sojų auginimo rekomendacijas savo šalies ūkininkams. Lenkijos ir Lietuvos klimato ir dirvožemių sąlygos gana panašios, tad lenkų patarimai gali praversti ir mūsų žemdirbiams.

Asociacija „Polska Soja“ penktus metus siekia išplėsti sojų auginimą Lenkijoje. Daug metų sojų pasėlių plotas šalyje siekė 20 tūkst. hektarų. Dabar situacija pasikeitė: 2024 m. augintas 79,8 tūkst. ha sojų plotas užėmė trečią vietą šalyje (po pirmavusių siauralapių lubinų ir lauko žirnių) tarp svarbiausių ankštinių augalų. Daugiausia sojų auginama Palenkės, Liublino ir Mažosios Lenkijos vaivadijose.

Kokių reikia dirvožemių ir augimo sąlygų

Kokios sąlygos turi būti sudarytos sojoms, kad jos vystytųsi optimaliai, o derlius tenkintų augintojus? Sojos yra termofiliniai augalai, kuriems būdinga gana trumpa 120–140 dienų vegetacija. Ji priklauso nuo regiono ir veislės ankstyvumo. Geram dygimui būtinas saulėtas ir šiltas oras. Sojas rekomenduojama sėti į šiltą, +10–12 °C žemę. Į šaltą dirvą pasėtos sėklos dygsta lėtai ir gali pradėti pūti. Sojoms reikia daug šilumos pradinio vystymosi etape, žydint, o labiausiai – nokimo fazėje.

Šių augalų plati, stipri šaknų sistema, jie geba išskleisti lapus statmenai saulės spindulių kampui, todėl prisitaiko prie vandens trūkumo periodų. Be to, dėl savo stiebų, lapų ir ankščių plaukuotumo sojos sumažina vandens netekimą. Užsitęsus sausrai, ypač dirvožemiuose, kurių vandens talpa maža, augalai reaguoja užaugindami trumpesnius stiebus, mažiau ankščių ir sėklų jose.

Sojos išsiskiria labai dideliu regeneraciniu pajėgumu, net per žydėjimo fazę toleruoja potvynius ar krušą. Augalai gali atsikurti augindami naujus ūglius, lapus ir žiedynus.

Didžiausias vandens poreikis yra nuo žydėjimo pradžios iki ankščių užsipildymo, t. y. nuo birželio iki rugpjūčio. Perteklinis kritulių kiekis gali pailginti auginimo sezoną, kartais lemti augalų išgulimą.

Vieta sėjomainoje, priešsėlis

Sojos nėra labai reiklios dirvožemiams, joms geriausios nerūgščios, vidutiniškai turtingos maisto medžiagų dirvos. Netinka nestruktūringi, natūraliai šalti, nemelioruoti plotai. Sojos nemėgsta smėlingų, rūgščių ar džiūti ir paviršinę plutą formuoti linkusių dirvožemių. Optimalus dirvožemio pH sojoms yra 6,0–7,0, tokioje terpėje geriausiai vyksta augalų ir gumbelinių bakterijų simbiozė. Prieš auginant sojas, per rūgščias dirvas rekomenduojama kalkinti.

Geri sojų priešsėliai yra javai ir kukurūzai. Po jų mažiau piktžolių, lengviau jas kontroliuoti. Be to, įterpus šiaudų, dirva tampa puresnė ir praturtinama maisto medžiagų. Žinotina, jog priešsėlyje naudojant herbicidų veikliąsias medžiagas, kaip antai mezotrionas, metiltienkarbazonas ir aminopiralidas, jų likučiai gali būti fitotoksiški sojoms.

Po sojų auginimo lauke sukaupiama iki 50–100 kg/ha azoto kitiems augalams.

Sojų nepatartina sėti po rapsų, saulėgrąžų, bulvių, nes lietingais metais kyla didelė sklerotinio puvinio rizika. Taip pat nerekomenduojama sojų auginti dirvose, ką tik patręštose mėšlu ar srutomis, kuriose gausu azoto, ar po kitų ankštinių augalų.

Sojos gali būti sėkmingai auginamos toje pačioje vietoje ir kitais metais, nes tada augalai pasinaudoja simbiotinėmis bakterijomis iš ankstesnio sezono, o tai pagerina gumbelių susidarymą.

Mitybos poreikiai

Palyginti su kitomis kultūromis, sojas tręšti reikia įvairiai, kadangi atitinkamos maisto medžiagos sukaupiamos pupelėse. Tačiau tai nereiškia, kad visų elementų reikia labai daug.

Dėl palyginti mažos augalų sausųjų medžiagų masės sojoms reikia mažesnių fosforo ir kalio trąšų kiekių. Dėl simbiozės su šaknų bakterijomis sojos apsirūpina azotu (N) iki 80 proc., o likusius 20 proc. gauna iš dirvožemio išteklių. Nesusiformavus gumbelinių bakterijų mazgeliams, rekomenduojama naudoti 30 kg N/ha normą.

Tręšimas makroelementais

Didelį azoto poreikį lemia sojų pupelių, kurios kaupia jį kaip baltymus, sudėtis. Viename kilograme pupelių gali būti 50–60 g N.

Ankstyvos vystymosi stadijos sojų daigai greitai augina šaknis, tad ima iš dirvos mineralinį azotą, taip pat panaudoja gumbelinių bakterijų kaupiamą kiekį – šis procesas efektyviausias gegužės ir birželio sandūroje.

Dirvožemyje, kuriame gausu fosforo ir kalio, auginamų sojų galima netręšti minėtais elementais. Vidutinio derlingumo dirvose prieš sėją į hektarą reikia išberti 40–50 kg P₂O₅ ir 60–80 kg K₂O. Skurdžiose dirvose tręšimą fosforu ir kaliu patariama padidinti iki 70 kg/ha P₂O₅ ir 120 kg/ha K₂O. Praktikoje pastebėta, kad dirvožemiuose, kuriuose yra daug ir labai daug fosforo ir kalio, sojos nereaguoja į papildomą tręšimą šiais elementais.

Sieros ir magnio skurdžiose dirvose rekomenduojama prieš sėją išberti 100 kg/ha granuliuoto magnio sulfato (kizerito). Siera būtina kai kurių aminorūgščių sintezei, o magnis palaiko fotosintezę ir daugybę medžiagų apykaitos procesų. Šiuos ingredientus taip pat galima papildyti ant lapų purškiamu magnio sulfato tirpalu.

Mikroelementai ir aminorūgštys

Lapų trąšos sojų pasėliuose taip pat gali būti naudojamos cinko, molibdeno ir boro trūkumui papildyti, tačiau purkšti reikia kuo anksčiau, pradedant nuo 2–3 porų trilapių fazės. Planuojant tręšti mikroelementais, kuriuose yra vario ir mangano, reikia būti ypač atsargiems, nes per didelis šių komponentų kiekis neigiamai veikia gumbelinių bakterijų susidarymą, ypač dirvose, kurių pH yra mažesnis nei 6,0.

Aminorūgščių (jų molekulės, skirtingai nei techninės druskos ar sintetiniai chelatai, yra elektriškai neutralios) pridėjimas tręšiant per lapus palengvina maisto medžiagų pasisavinimą augalų ląstelėse.

Inokuliavimas gumbelinėmis bakterijomis

Planuojant sėkmingą sojų auginimą, negalima pamiršti priešsėjinio sėklų apdorojimo gumbelinėmis bakterijomis, nes simbiotinių bakterijų Bradyrhizobium japonicum Lenkijos (ir Lietuvos – red. past.) dirvose natūraliai neaptinkama. Tinkamas inokuliavimas užtikrina didelį veiksmingų rizobijų skaičių šaknų sferoje, o tai užtikrina greitą kolonizaciją ir gumbelių susidarymą. Šie mikroorganizmai yra pagrindinis sojų azoto šaltinis ir tai lemia derlių.

Pritaikius inokuliaciją galima visiškai patenkinti sojų azoto poreikį, o tai lems stabilų ir didelį derlių bei sumažins mineralinio tręšimo išlaidas.

Lenkijoje atlikti tyrimai parodė reikšmingą sojų sėklų, inokuliuotų Bradyrhizobium japonicum bakterijomis, įtaką derliaus padidėjimui. Todėl auginant sojas bakterinių inokuliantų naudojimas turėtų būti pagrindinė praktika. Jos tikslas – sudaryti optimalias sąlygas gerai augalų simbiozei su bakterijomis ir efektyviai panaudoti atmosferos azotą augalų mityboje.

Sėklos turi būti apdorojamos vėsioje ir tamsesnėje patalpoje, laikantis preparato gamintojo rekomendacijų. Rinkoje yra gumbelinių bakterijų preparatų, kuriais galima apvelti sėklas prieš pat sėją, taip pat tokių, kuriuos galima naudoti likus 120 dienų iki sėjos. Jeigu kartu rekomenduojama naudoti vandenį, tinka šulinio, lietaus arba distiliuotas vanduo. Negalima į darbinį mišinį pilti chloruoto vandens, nes chloras naikina visus mikroorganizmus. Reikėtų vengti didelių mechaninių mašinų greičių. Jeigu naudojamos tradicinės sėklų beicavimo mašinos, jos turi būti kruopščiai išvalytos ir be jokių chemikalų likučių.

Apdorotas sėklas reikia dėti į maišelius, apsaugotus nuo saulės spindulių, nes gumbelinės bakterijos jautrios saulės šviesai.

Simbiozės efektyvumas taip pat priklauso nuo dirvožemio užterštumo sunkiaisiais elementais ar bakteriofagų (bakterijas puolančių virusų) buvimo, natūraliai tam tikroje dirvožemio aplinkoje esančių bakterijų ir kenkėjų, pvz., vabalų, naikinančių gumbelius.

Įsigyti gumbelinių bakterijų preparatai prieš panaudojimą turi būti laikomi +4–8 °C temperatūroje. Jų neturėtų veikti tiesioginė saulė ar šilumos šaltiniai. Negalima laikyti šaltoje aplinkoje. Šių preparatų negalima naudoti kartu su sėklų beicais, ypač kurių sudėtyje yra fludioksonilio.

Kaip efektyviai kontroliuoti piktžoles

Sojos nelabai geba konkuruoti su piktžolėmis, todėl pasėliams reikia veiksmingos apsaugos. Tai – nelengva, bet įveikiama užduotis. Tinkamas dirvinių herbicidų panaudojimas laikomas svarbiausiu piktžolių kontrolės etapu, o sudygusių ir augančių pasėlių purškimai turėtų būti korekciniai ir apsaugantys nuo antrinio užsikrėtimo piktžolėmis. Piktžolių kontrolės ir herbicidų naudojimo požiūriu sojos yra panašesnės į cukrinius runkelius nei kukurūzus.

Sojos – subtilūs augalai, jautrūs naudojamiems augalų apsaugos produktams.  Pritaikius inokuliaciją galima visiškai patenkinti sojų azoto poreikį, o tai lems stabilų ir didelį derlių bei sumažins mineralinio tręšimo išlaidas.  Kaip ir runkeliai, jos auga lėtai pradinėse stadijose, tad augimą gali dar labiau sutrikdyti kai kurie netinkamai panaudoti herbicidai. Tačiau atidėjus arba praleidus bent vieną piktžolių kontrolės etapą, sojų pasėlyje gali įsivyrauti baltosios balandos ir kitos labai konkurencingos piktžolės.

Sojų apsaugą nuo piktžolių galima suskirstyti į 3 etapus.

1) Pagrindas – dirviniai herbicidai. Piktžolių kontrolę sojų pasėliuose reikėtų pradėti nuo dirvinių herbicidų, kurie turi būti panaudoti per 3 dienas po sėjos. Jų veiksmingumui didelės įtakos turi dirvožemio drėgmė ir paviršiaus išlyginimas. Kuo sausesnė dirva, kuo daugiau grumstų lauko paviršiuje, tuo prastesnis šių herbicidų efektyvumas. Todėl reikia pasirūpinti, kad ruošiant dirvą ir sėjant žemė neperdžiūtų, išlyginti paviršių.

Lenkijoje yra registruota sojoms tinkamų dirvinių herbicidų. Pavyzdžiui, herbicidas Julius 424 EC, kurio poveikis pagrįstas 3 veikliosiomis medžiagomis (petoksamidu, klomazonu ir metribuzinu) kartu su specialiu dirvožemio adjuvantu.

2) Korekcija ir apsauga nuo antrinio piktžolių užkrėtimo. Panaudojus dirvinius herbicidus, reikia žiūrėti, ar lauke neatsiranda naujų piktžolių. Pakartotiniai purškimai turėtų būti atliekami, kai plačialapės piktžolės yra 2–4 lapelių fazės.

Lenkijoje yra tik dvi atskirai siūlomos veikliosios medžiagos – bentazonas (Basagran 480 SL ir analogai) ir imazamoksas (Pulsar 40 ir analogai), taip pat jų gamyklinis mišinys (Corum 502.4 SL).

3) Vienaskilčių piktžolių ar javų pabirų kontrolė. Jokiomis aplinkybėmis per tą patį purškimą negalima derinti plačialapių ir vienaskilčių piktžolių kontrolės (graminicidų) herbicidų. Laikotarpis tarp šių purškimų turi būti toks, koks nurodytas etiketėje (paprastai 7–14 dienų), atsižvelgiant į naudojamą produktą. Javų pabiroms ir vienaskiltėms piktžolėms sojų pasėliuose naikinti Lenkijoje naudojama, pavyzdžiui, veiklioji medžiaga kvizalofop-P-etilas.  Sojos labai jautrios cheminėms medžiagoms. Verta tris kartus patikrinti herbicidų naudojimo rekomendacijas, nei prarasti derlių dėl klaidų.

Dažniausios auginimo klaidos

Neaiškios kilmės sėklos – sėjant sertifikuotą sėklą užtikrinamas tinkamas dygimas ir didesnis derliaus potencialas, pašalinama rizika, kad dirva ir augalai užsikrės visame pasaulyje pavojingu sojų ligą sukeliančiu patogenu Diaporthe phaseolorum var. sojae.

Netinkamai parinkta veislė, nepritaikyta konkretaus regiono klimato sąlygoms – reikėtų auginti veisles, pagal brandą skirtas tam tikram regionui. Per ankstyvos veislės neduos didelio derliaus, o vėlyvos gali nesubręsti.

Sėklos neapdorotos gumbelinėmis Bradyrhizobium genties bakterijomis, atsakingomis už azoto fiksavimą iš oro. Neturint informacijos apie gumbelinių bakterijų saugumą, kartu su jomis nenaudoti kitų sėklų apdorojimo produktų (trąšų ar cheminių beicų).

Netinkamas dirvos paruošimas sėjai – sojoms reikia purios žemės be viršutinės plutos. Svarbu, kad dirva būtų lygi, be akmenų, tai palengvins derliaus kūlimą kombainu, sumažins nuostolius.

Pernelyg ankstyva sėja į šaltą dirvą – Lenkijoje optimali sojų sėjos data yra nuo paskutinės balandžio dekados iki gegužės pirmosios dekados, tačiau svarbiausias veiksnys yra dirvos temperatūra, kuri turėtų būti +10–12 °C šilumos. Sėjant į šiltą dirvą, bus sudarytos sąlygos tinkamam ir tolygiam sojų sudygimui.

Sėja į per rūgščią dirvą – optimalus dirvos pH sojoms yra nuo 5,5 iki 7,2. Žemas pH riboja gumbelinių bakterijų veiklą.

Per didelės azoto dozės – sutrikdomas gumbelinių bakterijų ir šaknų simbiozės procesas. Tokiu atveju azoto pasisavinimas iš oro nevyksta ir reikia intensyviai tręšti mineralinėmis trąšomis.

Sojos sėjamos tuose laukuose, kur ankstesniame pasėlyje buvo naudojami herbicidai su veikliosiomis medžiagomis mezotrionu, trenkarbazonu-metilu ar aminopiralidu – šių medžiagų likučiai yra fitotoksiški sojų daigams.

Vario ir mangano naudojimas sojų lapų trąšose – nurodyti mikroelementai yra toksiški gumbelinėms bakterijoms.