Šiltesnės žiemos ir ilgesnis vegetacijos sezonas gali sudaryti palankesnes sąlygas gausiažiedėms dvimetėms svidrėms augti Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Tyrimai rodo vis didesnį šių pašarinių žolių išgyvenamumą, o karštomis ir sausomis vasaromis jos užtikrina stabilų sausųjų medžiagų derlių.

Iš visų pašarinių žolių svidrės išsiskiria derlingumu, aukšta pašarų kokybe, dideliu angliavandenių kiekiu, jas noriai ėda gyvuliai. Lietuvoje auginamos trys pagrindinės svidrių rūšys: daugiametės (Lolium perenne), gausiažiedės vienmetės (Lolium multiflorum ssp. multiflorum) ir gausiažiedės dvimetės svidrės (Lolium multiflorum ssp. italicum).

Dėl universalumo, aukštos maistinės vertės ir neblogo atsparumo abiotiniams stresams daugiametės svidrės yra vienos pagrindinių žolių, auginamų pašarams gaminti Lietuvoje. Jos gana atsparios mindymui, ilgaamžės ir puikiai atlaiko dažną ganymą ir pjovimą.

Gausiažiedės svidrės, vienmetės ir dvimetės, produktyvumu ir maistingumu lenkia daugiametes svidres. Dvimetės yra vienos gausiausiai derančių ir maistingiausių pašarinių žolių rūšių, pasižymi geru virškinamumu ir aukštu energijos kiekiu, tad jų mišiniai su kitomis miglinėmis ir pupinėmis žolėmis jau sėjos metais gali suformuoti ne tik labai kokybiškus, bet ir visą sezoną gana stabiliai derančius žolynus.

Greitai augančių ir labai produktyvių žolių rūšių panaudojimas žolynams duoda ne tik agronominės naudos, bet ir mažina azoto ir fosforo išplovimą, prisideda prie dirvožemio sveikatos gerinimo ir paviršinių vandenų taršos mažinimo, užrakina anglį, stabilizuoja dirvožemio struktūrą ir skatina bioįvairovės gausą jame. Vis dėlto Lietuvos augintojai nedažnai gausiažiedes svidres įtraukia į žolynus dėl jų trumpaamžiškumo, kurį lemia didesnis jautrumas šalčiui. Šios rūšies svidrės dažniausiai auginamos kaip dengiamasis ar tarpinis pasėlis.

Nors ilgesnis vegetacijos sezonas, susijęs su vidutinės temperatūros didėjimu, teoriškai suteikia daugiau galimybių biomasės gamybai, rezultatus dažnai riboja vasaros sausros ar šiltesnės žiemos, trukdančios augalams tinkamai pasiruošti šalčiams.

Sukurta lietuviška veislė

Aukštesnė žiemos ir rudens temperatūra gali neigiamai paveikti net ir tokių atsparių ir ilgaamžių rūšių augalų, kaip daugiametės svidrės, grūdinimosi procesą, sumažinti atsparumą šalčiui, o kartu ir jų produktyvumą. Todėl šiuolaikinės klimato sąlygos skatina ūkininkus peržiūrėti įprastas žolynų priežiūros ir pašarų auginimo strategijas. Siekiant užtikrinti žolynų pelningumą ir tvarumą, būtina ne tik pritaikyti esamas ūkininkavimo praktikas, bet ir kurti naujas. Vienas sprendimų – selekcija ir naujų veislių auginimas, kad gautume didesnį derlių ir užtikrintume atsparumą nepalankioms aplinkos sąlygoms.

Lietuvoje gausiažiedžių svidrių selekcija pradėta 1990 m. ir daugiau nei po dešimtmečio buvo sukurta tetraploidinė veislė Ugnė, pasižyminti dideliu ir stabiliu sausųjų medžiagų derliumi ir puikiu ataugimu po pjūčių.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) mokslininkų daugiamečiai veislių plastiškumo tyrimai, kuriuose matyti ir vertinamos agronomiškai svarbios savybės, didelį dėmesį skiriant produktyvumui ir stabilumui, padeda geriau suprasti ir atskleisti pašarinių žolių potencialą mūsų klimato sąlygomis. Gausiažiedžių dvimečių svidrių veislės Ugnė plastiškumo tyrimai truko nuo 2009 iki 2022 m., buvo vertinamas žolynų metinis derlius, jo stabilumas per visą sezoną, kiti agronominiai požymiai, tokie kaip žiemkentiškumas, pavasarinis atžėlimas, ligų pažeidimai ir atžėlimas po pjūčių.

Veislės Ugnė derlius

Svidrių Ugnė derlius svyravo gana plačiai – nuo 5,5 iki 14,8 t sausųjų medžiagų viename hektare. Didžiausio derliaus sulaukta per pastaruosius trejus tyrimų metus – nuo 2020-ųjų.

Pirmosios pjūties derliui didžiausios įtakos turėjo meteorologinės sąlygos pavasarį – kritulių kiekis ir temperatūra. Ši pjūtis sudarė iki 72 proc. metinio derliaus, nors kai kuriais kitais metais jos indėlis siekė tik 24 proc. 2022 metai buvo produktyviausi, kai švelni žiemos temperatūra (−0,4 °C) ir gausus pavasario kritulių kiekis sudarė palankias augimo sąlygas vegetacijos pradžioje, o tai savo ruožtu nulėmė gausų pirmosios pjūties derlių.

Pavyzdžiui, 2019-ųjų pavasaris buvo itin sausas – balandį ir gegužės pirmoje pusėje iškrito vos 5 mm kritulių, tad pirmos pjūties rezultatai buvo gerokai prastesni. Prasčiausias derlius užfiksuotas 2013 m., kai pavasaris buvo ne tik sausas, bet ir šaltas.

Tiriamos veislės antros pjūties derlius buvo stabilesnis visais tyrimų metais ir vidutiniškai sudarė apie 35 proc. bendro sezono derliaus. Trečios pjūties derlius, kurio indėlis neviršijo 16 proc., ir ketvirtosios pjūties, vykdytos tik ketverius metus, derlius buvo gerokai mažesnis.

Taigi, dėl šiltėjančių žiemų ir gausių kritulių pavasarį pastarųjų tyrimo metų pirmosios pjūties svidrių derlius buvo didesnis, o tai rodo, kad klimato pokyčiai ateityje galėtų iš dalies sušvelninti vėlyvo pavasario sausrų sukeltą neigiamą poveikį.

Žiemkentiškumo tyrimai

Svidrės, ypač jų trumpaamžės rūšys, yra labiausiai žiemą pažeidžiamos miglinės žolės ir tai labai aiškiai atspindi Ugnės plastiškumo tyrimai. Prasčiausias veislės žiemkentiškumas buvo nustatytas 2013 ir 2014 m., kai žiemos buvo šaltos, o sniego danga menka. Tačiau, pastaraisiais metais keičiantis žiemos sąlygoms, švelnesnės temperatūros nesukėlė tiek žalos, tad ir žolės išgyveno beveik šimtu procentų. Taigi tikėtina, kad užsitęsęs ruduo kartu su švelniomis žiemomis, kitaip nei daugiamečiams augalams, trumpaamžėms svidrėms yra ne grėsmė, bet atvirkščiai, galimybė atskleisti visą savo potencialą.

Viena iš dvimečių svidrių stipriųjų savybių – gebėjimas greitai ir energingai pradėti vegetaciją pavasarį, o tai leidžia žolėms sukaupti ir didesnę biomasę pirmai pjūčiai. Ugnė visais tyrimų metais pavasarį atžėlė labai gerai, išskyrus 2014-uosius, kai svidrės ne tik prastai išgyveno žiemą, bet ir pavasarį atžėlė prasčiausiai. Tai, kad augalai prastai vystėsi, manoma, įtakos turėjo staigus sausio temperatūros kritimas žemiau nei –12 °C, kai sniego danga buvo labai plona. Dėl tokio staigaus šalčio daug augalų galėjo nušalti ir prastai atželti pavasarį. Kita vertus, atžėlimas po pjūčių, ypač po pirmosios pjūties, buvo stabilus, nepaisant sausų vasarų.

Atsparumas ligoms

Grybinės ligos gali pakenkti pašarų kokybei, sumažinti svidrių derlių ar sėklų daigumą, tačiau Lietuvoje dėl klimato sąlygų žolynuose jos plinta lėtai ir dažniausiai pasireiškia vasaros pabaigoje, todėl nedaro didelės žalos derliui.

Vainikuotosios rūdys ar dėmėtligė veislės Ugnė žolynuose daugiausia pasireiškė 2013 ir 2014 m. rugpjūčio mėnesiais. Infekciją paskatino itin karšta ir drėgna vasaros pabaiga, tačiau ligų poveikis buvo nedidelis ir reikšmingos įtakos nei derliui, nei jo kokybei neturėjo. Nors panašios tendencijos matyti ir kitose Šiaurės Europos šalyse, šios ligos kol kas nėra didelė grėsmė svidrių produktyvumui.

Rezultatai teikia optimizmo

Lietuvoje sukurta gausiažiedžių svidrių veislė Ugnė – tai pavyzdys, kaip net kintančio klimato sąlygomis galima pasiekti gerų rezultatų ir užtikrinti didelį ir aukštos kokybės pašarinių žolių derlių. Nors kai kuriais metais žiemos nelepino ir peržiemojimo rezultatai buvo prastesni, pavasarį svidrės sparčiai atžėlė, sugebėdamos iš dalies kompensuoti patirtus praradimus. Vis dėlto dar lieka daug klausimų dėl klimato kaitos poveikio ir svidrių vaidmens ateityje, tačiau selekcijos pažanga teikia vilčių, kad gausiažiedės dvimetės svidrės galėtų tapti svarbia pašarų gamybos dalimi ir mūsų regione. Nors dar reikia išsamesnių tyrimų ir patirties, pirmieji rezultatai džiugina.