Mineralinės trąšos – svarbi gamybos sąnaudų dalis, jos sukuria ir šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Mokslininkai rado būdą, kaip aprūpinti žemdirbius mineralinėmis trąšomis ir kartu spręsti aplinkosaugos problemas.

Ar visas kultūriniams augalams reikalingas mineralines azoto trąšas įmanoma gaminti gerokai pigiau pačiuose ūkiuose? Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tai visai realu ir žemdirbiai netrukus galės patys pasigaminti javams, rapsams ar cukriniams runkeliams būtinų maisto medžiagų. Naujos technologijos pagrindas yra reaktyvus tinklas ir paprastas oras. Technologiją sukūrė Stanfordo universiteto (JAV) ir Karaliaus Fahdo naftos ir mineralų universiteto (Saudo Arabija) mokslininkai. Pagal šią inovatyvią technologiją amoniakinį vandenį galima gaminti ūkyje. Tyrėjai prognozuoja, kad, integravus įrenginį į drėkinimo sistemas, žemdirbiai mineralines azoto trąšas galės gaminti iš oro.

Amoniako gamyba be gamtinių dujų

Amoniakas tradiciškai gaminamas pagal Haber-Bosch technologiją. Trumpai tariant, šios technologijos pagrindas yra gamtinės dujos. Iš jų išgaunamas vandenilis ir sujungiamas su azotu. Tai nėra pigu, nes metodas sunaudoja 2 proc. pasaulio energijos ir prisideda prie 1 proc. metinių anglies dioksido emisijų.

Ateityje amoniakui gaminti gali užtekti vien aplinkos oro. Viskas, ko reikia, yra oro srautas, tekantis per specialiai sukurtą tinklą. Nauja technologija veikia esant kambario temperatūrai ir normaliam oro slėgiui, jai nereikia išorinių energijos šaltinių. Mokslininkų ir tyrėjų įsitikinimu, ši pažanga leidžia tvariai naudoti azotą, gaminant amoniaką iš oro, todėl tai priartina prie ekologiško ir decentralizuoto požiūrio į žemės ūkį.

Trąšos iš mobiliųjų katalizatorių

Technologijos pagrindas – katalizatorius, sudarytas iš geležies oksido ir polimero mišinio, kuriame gausu fluoro ir sieros atomų. Ant smulkaus tinklelio kartu su oro drėgme ir azotu susidaro amoniakinis vanduo. Jį galima naudoti kaip hidroponinę trąšą, kuria augalai maitinami ne dirvožemyje, o maisto medžiagų tirpaluose. Taip pat šiomis trąšomis galima tręšti laukus arba perdirbti į mineralinį produktą gamyklose.

Tręšiamosios mašinos prototipas

Saudo Arabijos mokslininkų teigimu, tręšiamoji mašina rinkoje gali pasirodyti po dvejų ar trejų metų. Šiuo metu mokslininkai siekia pagaminti daugiau amoniako, todėl planuoja naudoti didesnes filtrų sistemas, tobulina technologiją.

Amoniakas svarbus ne tik kaip trąša. Kaip švarus energijos nešiklis, dėl didesnio energijos tankio atsinaujinančią energiją jis gali saugoti ir transportuoti efektyviau negu vandenilis. Ši naujovė gali padėti amoniakui tapti pagrindiniu elementu dekarbonizuojant laivybą ir elektros energijos gamybą. Žaliasis amoniakas – tai nauja tvarumo riba. Technologijos kūrėjai įsitikinę, kad jei šį metodą pavyks ekonomiškai išplėtoti, jis galėtų gerokai sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro įvairiuose sektoriuose.