Lietuvos kviečių ūkiai užima gana aukštą vietą pagal darnaus konkurencingumo indeksą, tačiau susiduria su išbandymais, kuriuos lemia derlingumo ir kainų svyravimai.

Konkurencingumas ir darnumas – daugialypės sąvokos, kurios dažnai vertinamos atskirai. Šalis turi pranašumą, jeigu parduoda rinkoje tam tikrus produktus, kuriuos gali gaminti mažesnėmis sąnaudomis, arba siūlo kokybiškesnius nei kitos šalys. Anot kai kurių mokslininkų, kaina – pagrindinis konkurencingumo rodiklis konkrečioje šalyje.

Šiandien tvarus vystymasis – dominuojanti Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio politikos tema. ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) siekia ilgalaikių darnaus vystymosi tikslų, kuriuos numato žaliasis kursas, „Nuo ūkio iki stalo“ ir biologinės įvairovės strategijos.

Kai kurie mokslininkai akcentuoja būtinybę apibrėžti sąvokas „tvari konkurencinė galia“, „gebėjimas konkuruoti tvariai“ arba „tvari konkurencingumo pozicija“ ir teigia, kad žemės ūkio konkurencingumas lemia jo ilgalaikį darnumą. Dažniausiai konkurencingumas vertinamas naudojant B. Balassa’o santykinio konkurencinio pranašumo indeksą, leidžiantį analizuoti konkurencingumą pagal prekių ir produktų eksportą.

Kviečių ūkių konkurencingumas

Lietuvoje 2023 m. grūdinių augalų pasėliai sudarė daugiau nei 60 proc. visų pasėlių, iš jų kviečiai – daugiau kaip 40 procentų. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, kviečių produkcija 2023 m. siekė 27,6 proc. visos bendrosios žemės ūkio produkcijos. Užsienio prekybos grūdais 2023–2024 m. duomenys rodo, kad Lietuva buvo 6 šalis ES pagal kviečių eksportą, sudaranti 7,8 proc. viso ES kviečių eksporto. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAOSTAT) duomenimis, mūsų šalis užėmė 12 vietą pasaulyje pagal kviečių eksportą. Taigi, svarbu įvertinti kviečių ūkių darnų ekonominį konkurencingumą, šiuo atveju vertinant ekonominio darnumo ir konkurencingumo aspektus ūkių lygmeniu.

Remiantis mokslinės literatūros analize, sudarytas rodiklių rinkinys darnaus ekonominio konkurencingumo indeksui (DEKI) apskaičiuoti. Duomenys gauti iš dviejų ES ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) šaltinių: ES ŪADT viešosios duomenų bazės ir ES grūdų ūkių ataskaitos. Grūdų ataskaita buvo pagrindinis kviečių bendrosios maržos ir ūkių sąnaudų, priskirtų vienai kviečių tonai, duomenų šaltinis. Ji pateikia duomenis apie ūkius, kuriuose tam tikros kultūros standartinė produkcija sudaro daugiau nei 40 proc. visos produkcijos. Naudojant ES ŪADT duomenų bazę, analizuojami javų, rapsų, ankštinių augalų grūdams ūkių, kuriuose grūdai sudaro daugiau nei du trečdalius visos standartinės produkcijos, tyrimų rezultatai. Reikia pažymėti, kad ŪADT duomenų bazė atspindi šalių veiklos rezultatus ūkių lygmeniu, rezultatai pateikiami naudojant ūkiui suteiktą svorį pagal priklausymą tam tikrai ūkių kategorijai, todėl jie atspindi kiekvienos šalies ūkių populiaciją. 

Lietuvos grūdų ūkių DEKI apskaičiuotas kitų pagrindinių ES kviečių gamintojų – Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Rumunijos, Ispanijos, Bulgarijos, Italijos, Vengrijos, Čekijos, Danijos, Švedijos ir Latvijos – kontekste. FAOSTAT duomenimis, pasirinktos šalys 2020 m. kartu užaugino 91,6 proc. ES 27 kviečių.

Kaip atrodome ES kontekste

Pasirinktose ES šalyse 2021 m. kviečių bendroji marža svyravo nuo 130 (Italijoje) iki 55 Eur/t (Švedijoje). Lietuva buvo devinta – 89 Eur/t.

Brangiausiai kviečius pardavė italai (265 Eur/t), lietuviškų kviečių kaina viršijo bulgariškų, čekiškų ir rumuniškų kainą. Didžiausią derlingumą pasiekė danai – kviečių kūlė vidutiniškai 7,5 t/ha, lietuviai – 5,3 t/ha.

Kviečių ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam metiniam darbo vienetui (MDV), 2021 m. pasirinktose ES šalyse svyravo nuo 13,2 tūkst. (Lenkijoje) iki 66,8 tūkst. Eur (Danijoje). Lietuvos ūkių pajamos siekė 20,3 tūkst. Eur/MDV.

Lietuvos kviečių ūkiuose šios pajamos 2010–2019 m. siekė vidutiniškai 13 tūkst. Eur, tačiau nuo 2020-ųjų perkopė 20 tūkst. Eur ribą (tada siekė 21,6 tūkst. Eur, o 2021 m. – 20,3 tūkst. eurų). Naujausi 2022 m. duomenys rodo, kad ūkių grynosios pajamos buvo rekordinės analizuojamu laikotarpiu ir siekė vidutiniškai 34,5 tūkst. eurų.

Investicijų ir nusidėvėjimo santykis atskleidžia, kad Lietuvos ūkių investicijos auga. Pagal šį rodiklį 2021 m. Lietuvos ūkiai pirmavo tarp pasirinktų ES šalių. Bendrųjų investicijų į ilgalaikį turtą ir nusidėvėjimo santykis naudojamas vertinant ūkio investicijų lygį ir ilgalaikio turto atnaujinimo pajėgumus. Jei šis santykis didesnis už 1, vadinasi, ūkis investuoja daugiau, nei nusidėvi jo ilgalaikis turtas, t. y. aktyviai atnaujinamas turtas, ūkis siekia augti ir modernėti. Jei šis santykis mažesnis už 1, gali būti, kad ilgalaikis turtas atnaujinimas nepakankamai dažnai, o tai gali ateityje sumažinti ūkio konkurencingumą.

Visų DEKI rodiklių statistika pasiriktose ES šalyse pateikta lentelėje. Siekiant rodiklius sudėti į vieną indeksą, atlikta kiekvienų metų lygmeniu rodiklių normalizacija, kai kiekvieno rodiklio reikšmės išsidėsto nuo 0 (minimali reikšmė) iki 1 (maksimali reikšmė). Rodikliai, kurie naudojami DEKI apskaičiuoti, buvo vertinami kaip vienodai svarbūs, o visų normalizuotų rodiklių reikšmių suma pateikiama kaip galutinis indeksas.

Nuo 2010 iki 2020 m. Lietuvos kviečių ūkių vienuolikos metų vidutinis DEKI siekė 4,9. Šis rodiklis mūsų šalį iškelia į 5-ąją vietą tarp 13 ES grūdų gamintojų.

Lietuvos kviečių augintojai aukščiausią darnų ekonominį konkurencingumą pasiekė 2015 m., o 2017 ir 2020 m. užėmė antrą vietą.

Stipriosios ir silpnosios pusės

Išsamesnė Lietuvos grūdų ūkių DEKI rodiklių normalizuotų reikšmių analizė atskleidžia tam tikrus darnaus ekonominio konkurencingumo trūkumus, palyginti su analizuojamomis šalimis, 2010–2020 m. laikotarpiu:

• mažas derlingumas 2010, 2011 ir 2018–2019 m.;
• žema kviečių pardavimo kaina 2012 ir 2016–2017 m.;
• daug azoto trąšų sunaudota auginant kviečius 2016 ir 2017 m.

Štai kokie nustatyti pranašumai:

• aukšta bendroji marža 2015, 2017 ir 2020 m.;
• mažos bendrosios sąnaudos buvo 2010–2013, 2016 ir 2019 m.

Pagal gautus DEKI rezultatus galima teigti, kad Lietuvos kviečių ūkiai pasižymi tam tikrais pranašumais: santykinai aukšta bendrąja marža ir mažomis sąnaudomis už hektarą kviečių. Pagrindiniais konkurenciniais trūkumais išlieka mažas derlingumas, žemos kviečių supirkimo kainos ir didelis azoto trąšų naudojimas. Taigi, Lietuvos kviečių sektoriui reikalingos strategijos derlingumui didinti ir konkurencingumui stiprinti.