Neabejotina, kad tiksliųjų technologijų plėtra ateityje dar intensyvės. Kokie veiksniai daro įtaką šiam procesui Lietuvoje ir kitose šalyse?

Tiksliosios žemdirbystės raidą labiausiai paskatino 1994 m. pradėjusi veikti globalioji padėties nustatymo sistema (GPS). Šią datą galima laikyti agrotechnologijų pradžia, nes nuo tada svarbiausiu žemės ūkio darbo principu tapo tikslumas. Jo pagrindu kuriamos išmaniosios technologijos: antenos, jutikliai, skenavimo prietaisai, telemetrijos įrenginiai, operacinės sistemos.

Šiandien galime pasidžiaugti beveik kiekviename žemės ūkio procese įdiegtomis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis: galima greičiau atlikti darbus, tinkamoje vietoje įterpti sėklą, tręšti pagal poreikį, reguliuoti augalų apsaugos produktų naudojimą, žinoti lauko derlingumo parametrus.

Tiksliosios žemdirbystės technologijos greitai susijungė į bendras sistemas, tad jas įdiegę ūkiai gali priimti skaičiais ir duomenimis pagrįstus sprendimus. Tiksliosios žemdirbystės technologijų galimybės pasaulyje plito labai sparčiai, tačiau jų diegimas priklausė nuo kiekvienos šalies agrarinio sektoriaus specifikos. Pavyzdžiui, Vakarų Europos šalys neįsivaizduoja ūkininkavimo be dirvožemio tyrimų, Pietų Europos ūkininkai sparčiai diegia meteorologines stoteles, o keliose JAV valstijose išbandomos visiškai autonominės žemės ūkio mašinos.

Tad kas lemia agrotechnologijų plėtrą įvairiose šalyse? Kodėl dalis žemės ūkio technologijų labiau paplito užsienyje, bet neprigijo Lietuvoje? Kokie veiksniai lėmė tiksliosios žemdirbystės technologijų šuolį Lietuvos ūkiuose? Atsakę į šiuos klausimus, sukursime palankią terpę dar greitesnei tiksliosios žemdirbystės technologijų plėtrai.

Svarbus veiksnys – ūkio dydis

Lietuvoje tiksliosios žemdirbystės technologijų diegimo pradžia dažniausiai siejama su ES paramos žemės ūkiui 2007–2013 m. laikotarpiu – būtent tada prasidėjo tikslinė ES parama ūkiams modernizuoti ir našumui didinti. Nuo tada Lietuvos ūkiai nemažai pasikeitė. Investavimas į tiksliosios žemdirbystės technologijas augo kartu su ūkiais. Neabejojama, kad ūkio dydis yra vienas iš svarbių aspektų, skatinančių investuoti į technologijas.

Vis dėlto, analizuojant skirtingų šalių duomenis, pastebima ir kita tendencija – žemės nuosavybės statuso įtaka. Žemės savininkai labiau linkę investuoti ir taikyti agrotechnologijas savo dirvožemiui gerinti ir savo ūkiui puoselėti, palyginti su dirbamos žemės nuomininkais ar didelėmis bendrovėmis, kurios dažnai orientuotos vien į darbų efektyvinimą.

Per pastaruosius 20 metų vidutinis ūkis Lietuvoje padidino savo dirbamos žemės plotus 3 kartus. Lietuvos oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2020 m. šeimos ūkiai Lietuvoje sudarė net 99 proc. visų veikiančių ūkių ir jiems priklausė didžioji dalis (86 proc.) žemės ūkio paskirties žemės. Eurostato duomenys rodo, kad ES taip pat didžioji dauguma (94 proc. 2020 m.) ūkių buvo priskiriami šeimos ūkiams. Tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, šeimos ūkiai sudaro mažą ūkių dalį (42 proc.). O Estijoje tik 3 iš 10 ūkių yra priskiriami šeimos ūkiui. Lietuvos ūkio stambėjimo ir šeimos ūkio valdymo modelis sukuria sąlygas agrotechnologijų plėtrai.

Nepaisant to, Lietuva turi vieną ryškų technologijas ribojantį veiksnį. Tai ūkio kartų kaitos klausimas. Lietuvos žemės ūkio duomenų centro 2023 m. duomenimis, 3 iš 10 ūkių valdytojų Lietuvoje yra pensinio amžiaus. Taip pat tik 18 proc. ūkių valdytojų yra priskiriami jauniesiems ūkininkams (iki 40 m.). Lietuvoje tai išties nemažas iššūkis, nes didžioji dalis ūkių yra šeimos, o jaunoji karta (kuri labiau linkusi į inovacijas) ūkiuose nėra sprendimų priėmėjai.

Kitose Europos Sąjungos šalyse situacija yra panaši. Vidutinis ūkio valdytojo amžius Europoje siekia 57 metus. Tačiau yra ir gerųjų pavyzdžių, tokių kaip Lenkija ir Austrija, kur jaunųjų ūkininkų dalis siekia gerokai per 20 proc. Taip pat tokios šalys, kaip jau minėtos Prancūzija ir Estija, kur daugiau ūkio verslo įmonių ir jas valdo jaunesni samdyti specialistai, o šeimos nariai dažnai yra tų verslų akcininkai.

Gamtos įtaka

Įvairiuose šaltiniuose pabrėžiama gamtos įtaka agrotechnologijų plėtrai. Mišraus dirvožemio tipo šalyse tiksliosios žemdirbystės technologijos yra labiau išplitusios. Jose ūkininkai stengiasi prisitaikyti prie dirvožemio jį gana skirtingai prižiūrėdami.

Taip pat pastebima technologijų plėtros tendencija ūkiuose, kurie tausoja savo dirvožemį ir supranta klimato kaitos problemas. Todėl galima teigti, kad agroekologinis veiksnys stipriai prisidėjo prie įvairių šalių ūkininkų motyvacijos diegti tiksliosios žemdirbystės technologijas.

Dėl besikeičiančių meteorologinių sąlygų, dažnėjančių liūčių ir sausrų ūkiai diegia įvairius daviklius, meteorologines stoteles, kad galėtų priimti išmanius sprendimus. Ūkių vadovai supranta galimus dirvožemio degradacijos iššūkius, todėl atlieka dirvožemio tyrimus ir diegia juos tausojančias priemones. Todėl matyti, kad tų šalių, kuriose dažnos ekologinės problemos, ūkininkai intensyviau diegia tiksliosios žemdirbystės technologijas.

ES duomenys rodo, kad Pietų ir Vakarų Europos šalys daug dažniau susiduria su dirvožemio erozijos problemomis. Tad ir tų šalių ūkininkai labiau motyvuoti naudoti prevencines technologijas. Stiprios Europos žemės ūkio šalys, tokios kaip Prancūzija ir Vokietija, susiduria su labai dideliu dirvožemio kokybiniu praradimu. Todėl šių šalių ūkininkai vis daugiau pasikliauja technologijomis. Prancūzija ir Vokietija (kaip ir keletas kitų ES šalių) dirvožemio tyrimus yra įtraukusios į privalomųjų žemės ūkio praktikų sąrašą. Tai ūkiams padeda sušvelninti dirvožemio degradacijos veiksnius, o valstybėms – prižiūrėti gamtos pokyčius.

Kompiuterinis raštingumas

Socialinis aspektas irgi yra svarbus veiksnys, pavyzdžiui, ūkio vadovo ir ūkio darbuotojų išsilavinimas. Paprastai tiksliosios žemdirbystės technologijos plačiau taikomos tose šalyse, kuriose aukštas gyventojų kompiuterinis raštingumas, daug aukštųjų mokyklų studentų. Technologijoms diegti svarbios edukacinės ir šalies agrosektorių skatinančios politinės priemonės. Tam, kad technologijos būtų diegiamos ir jos būtų veiksmingos, ūkiuose turi dirbti kvalifikuoti specialistai. Kompiuterinis raštingumas yra vienas iš veiksnių, leidžiančių ūkiui efektyviau ir lengviau diegti įvairias agrotechnologijas.

Lietuvos bendrasis kompiuterinis raštingumas kiek nusileidžia Europos Sąjungos vidurkiui. Eurostato 2023 m. duomenimis, Lietuvoje 53,9 proc. (ES – 55,6 proc.) gyventojų turėjo bazinį kompiuterinį išsilavinimą. Lietuvos gyventojai kompiuteriniu raštingumu prancūzams nusileidžia 6 proc., o danams – net 16 proc. Tačiau lenkiame tokias šalis kaip Bulgarija (35 proc.) ar net Lenkija (44 proc.) Darbui su dauguma tiksliųjų žemdirbystės technologijų reikia bent jau bazinių skaitmeninių žinių. Todėl didesnis dėmesys šios srities švietimui regione galėtų pastūmėti agrotechnologijų plėtrą.

Pažanga individuali

Kiekvienos šalies tiksliosios žemdirbystės technologijų vystymosi procesas yra individualus ir labai priklauso nuo ekonominių, agroekologinių ir socialinių procesų. Žemės ūkio technologijų srityje ypač pažangios yra tos šalys, kuriose dirbami dideli žemės plotai, kurių žemdirbiai supranta klimato kaitos grėsmes ir turi aukštą skaitmeninio raštingumo lygį. Kol kas Vakarų Europos šalys šiose srityse yra labiau pažengusios.

Kita vertus, Lietuvos ūkių tiksliosios žemdirbystės technologijų bumo negalima nepastebėti. Per pastaruosius metus įdiegiamų išmaniųjų technologijų, sprendimų padaugėjo eksponentiškai. Vienas iš svarbiausių technologijų plėtros proceso veiksnių yra dirbamos žemės plotų konsolidavimas. Eurostato duomenimis, Lietuvoje yra vienas didžiausių konsoliduotos dirbamos žemės plotų augimas visoje ES. Nuo 2005 iki 2020 m. Lietuvos ūkių, dirbančių 100 ha ir daugiau, skaičius išaugo 2,3 karto (ES tokių ūkių padaugėjo tik 28 proc.). Šis spartus konsolidavimas skatina technologijų plėtrą ūkiuose.

Vis dėlto nors šalyje ir auga susirūpinimas dirvožemio kokybe, tačiau, palyginti su kitomis ES šalimis, pasitaiko mažiau liūčių ar drastiškų sausrų, dirvožemio nupustymo ar kitų kataklizmų, kurie skatintų dar labiau investuoti į technologijas. Socialiniai veiksniai, tokie kaip žemas gyventojų kompiuterinis raštingumas ir senstančių ūkio vadovų amžiaus vidurkis, taip pat yra vienas iš technologijų plėtrą Lietuvoje ribojančių veiksnių.