Jeigu turi gerą idėją, tvirtą užnugarį ir ne vien su didžiuliu užsispyrimu, bet ir ne mažesne meile imiesi darbo, tai netgi ant „pliko lauko“ galima susikurti savo ir galbūt savo vaikų ateitį. Tą įrodo jaunų ūkininkų Eglės ir Ježio Gvozdovičių romantiškai prasidėjusi istorija.

Vos per dešimt metų jauna šeima pasiekė tai, ko kai kuriems žemės ūkyje galbūt nepavyksta ir per visą gyvenimą. Vilniaus rajone panašių ūkių nedaug: šeima dirba 500 ha, be kviečių, rapsų ir ankštinių auginimo, išplėtojo stiprią bulvininkystę. Ūkio bulves dabar ragauja ne tik vietos gyventojai, bet ir prestižinio Vilniaus restorano svečiai, užsienio pirkėjai. Ūkis darbo suteikia keliolikai vietinių gyventojų.

Nei Eglė, nei Ježis neplanavo tapti ūkininkais. Abu Vilniuje baigė aukštuosius mokslus, ji – teisę, jis – informatiką, dirbo vadybinius darbus įmonėse. Tačiau likimas turėjo jiems parengęs daug įdomesnę gyvenimo kelionės versiją. Abu mėgo laisvalaikį leisti ledo arenoje. Kartą Eglė čiuoždama parkrito ir draugiškas jaunuolis tuoj pat atskubėjo padėti atsikelti. Tai buvo Ježis iš Kenos. Neilgai trukus po lemtingos pažinties susikūrė jauna šeima.

Tuo metu atvykusi į vyro gimtinę Eglė pamatė labai vaizdingas apylinkes, per kurias vinguriuoja Kenos ir Vilnelės upeliai, pušynus, bet ir... daug dirvonuojančių laukų, kai kur jau apaugusių krūmynais ir nemenkais medžiais. „Man iš karto krito į akis apleistos pievos. Atrodė keista, kad čia žmonės žemės nedirba, o Kėdainiuose dėl kiekvieno lopinėlio žemdirbiai pešasi“, – prisimena Eglė.

Neatsitiktinai jai tokių klausimų kilo. Mat Eglė – žinomo Kėdainių rajono bulvių augintojo Sauliaus Dambrausko dukra. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda... Nuo vaikystės matydama derlingas, visur išdirbtas kėdainiškių žemes, Eglė, nors ir pati dar nebūdama ūkininke, suprato, kad ir Kenos apylinkėse slypi neišnaudotas potencialas. Nors dirvožemiai čia ne tokie našūs, tačiau ir nėra prasti, kad juos būtų galima apleisti.

Jauna šeima, pasitarusi su patyrusiu ūkininku – Eglės tėvu Sauliumi, nutarė griebti jautį už ragų – kurti ūkį. Ir Eglė, ir Ježis tuo metu dirbo samdomus darbus, kurie per daug nežavėjo, todėl apsispręsti kurti kažką savo atrodė nesunku. Buvo keli hektarai Ježio močiutės žemės, bet, siekiant rimtesnių tikslų, jos reikėjo daugiau. „Sutarėme, kad vyras užsiims techniniais kuriamo ūkio reikalais, o aš tvarkysiu žemės klausimus. Pirmaisiais metais vaikščiojau pas vietinius žemės savininkus ir aiškinau, kad norime išsinuomoti. Kai kurie net nesuprato, kas yra nuoma, neturėjo dokumentų. Žmonėms buvo naujiena, kad už nuomą galima gauti iš ūkininkų pinigų. Puolėme tvarkyti žemės dokumentus ir atsitrenkėme į vietos savivaldos abejingumą. Tik vėliau valdininkų požiūris pasikeitė į gera“, – prisimena Eglė, pridurdama, kad tuo laiku Vilniaus regione net žemės reforma dar nebuvo baigta, netrūko apleistų vietų, pavyzdžiui, buvusio kolūkio gamybinė bazė.

Buvo nelengva jai su vietos gyventojais susikalbėti, nes nemokėjo nei lenkiškai, nei rusiškai, tad teko kviesti į pagalbą vyrą ir pačiai greitai mokytis vietos kalbos ir papročių. Jaunos šeimos pastangos nenuėjo veltui, jau pirmaisiais ūkio įregistravimo metais pavyko surinkti keliasdešimt hektarų ir rugsėjį pasėti būsimą pirmąjį kviečių derlių. O pavasarį dar prisidėjo vasarojus ir susidarė apie 100 ha.

Eglė su vyru nepamirš įspūdžių, kaip tiesiogine žodžio prasme plėšė tuos dirvonus, kirto pušeles, kelmus grandinėmis kabino prie traktoriuko ir rovė. Gerai, kad padėjo ir uošvis Jurijus. Vis lengviau. „Pati pradžia buvo tikrai sunki, nieko neturėjome, glaudėmės prie vyro tėvų“, – mena Eglė. Į ūkį „sukišo“ visas savo santaupas, aišku, daug pagelbėjo Eglės tėtis.

Padėjo investicinė parama

Kaip ir visi besikuriantys ūkininkai, Gvozdovičiai iš pradžių neturėjo nei modernios žemės ūkio technikos, nei gerų sandėlių. Tik pamažu pavyko ir techniką atnaujinti, ir rekonstruoti senas buvusio kolūkio dirbtuves, įrengti bulvių sandėlius, pastatyti grūdų džiovyklą. Dabar ūkio gamybinėje bazėje darbas verda visus metus. Kadangi auginamos bulvės, tai ir šaltuoju laiku tenka jas rūšiuoti, fasuoti. Žiemą ūkio mechanikai remontuoja techniką. Ūkyje įdarbinta net virėja, kuri darbuotojams kasdien verda pietus.

Modernizuoti ūkio gamybinę bazę padėjo šeimos įgyvendinti keli ES remiami investiciniai projektai ir galimybė pasinaudoti parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. „Jeigu ne ši parama, tai apie tokį ūkį, kokį turime dabar, galėtume tik svajoti“, – sako Gvozdovičiai. Paprastesnius jaunojo ūkininko projektus Eglė parengė pati, jai labai padėjo teisininkės išsilavinimas. Pirko traktorius. Vėliau samdė projektų rengėjus, investicijos buvo nemažos – renovavo pastatus, rengė saugyklas. Aišku, teko imti ir banko paskolų, kurios dar nebaigtos išmokėti.

Ježio informatiko žinios irgi praverčia ūkininkaujant, ypač renkantis techniką. Kai kuriuos agregatus jaunas ūkininkas su tėvu Jurijumi pasigamino patys. Agronominiais klausimais, ypač bulvių auginimo, jaunieji ūkininkai daug konsultavosi su Eglės tėčiu, o per 10 metų jau ir patys įgijo nemenkos patirties. Gvozdovičiai yra Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariai, todėl žinių įgauna ir dalyvaudami asociacijos rengiamuose seminaruose, lauko dienose, išvykose pas užsienio daržininkus.

„Iš pradžių net agrochemijos tiekimo įmonių vadybininkai į mus rimtai nežiūrėjo, neskambindavo, į ūkį su savo siūlymais neužsukdavo, nes buvome nežinomi, niekam neįdomūs“, – pasakoja Eglė. Gerai, kad per tėčio kontaktus pavykdavo rasti trąšų ar pesticidų tiekėjų. Dabar viskas pasikeitę – Gvozdovičių ūkis tapo žinomas ir jau spėjo užsitarnauti patikimo kliento vardą.

Augina ankstyvąsias bulves

Pradėję ūkininkauti jaunieji žemdirbiai, be javų, pasisodino ir 1 ha bulvių bei 80 arų įvairių daržovių, truputį braškių. Derlių Eglė pati vežė į turgų. Darbuotojų dar neturėjo, pamažu juos susirinko. Padėjo anyta Kristina, kuri, dirbdama parduotuvėje, bendravo su gyventojais ir ieškojo, kas padės jauniems ūkininkams daržuose. Vis dėlto ilgą laiką pasikliauti sezoniniais darbuotojais neišėjo. Eglė prisimena, kad buvo rytų, kai nebuvo nei kam agurkus skinti, nei bulves kasti. Todėl nutarta modernizuoti ir specializuoti. „Jeigu einame į masto ekonomiką, tai būtina. Kiekvienai kultūrai reikia ir specialios technikos. Pasirinkome bulves“, – pasakoja ūkininkai.

Dabar šeimos ūkis yra vienas iš nedaugelio, kuris Vilniaus krašte augina ankstyvąsias bulves. Ši technologija atkeliavo ne iš kur kitur, o iš Eglės tėčio ūkio. Ankstyvųjų bulvių veislės jau nuo vasario daiginamos dėžutėse plėveliniame šiltnamyje, kuriame palaikoma ne mažesnė kaip +8 laipsnių šiluma. Kovui baigiantis, kai tik leidžia sąlygos, padaiginti gumbai sodinami laukuose į paruoštas vagas ir visas plotas uždengiamas agroplėvele. Po ja bulvės greičiau sudygsta ir auga, nudengiamos pasibaigus pavasarinių šalnų pavojui.

Jaunieji augintojai pasakoja, kad jų ūkyje ankstyvosios bulvės pradedamos kasti maždaug savaitę vėliau negu Kėdainių rajone, nes Vilniaus krašto klimatas šiek tiek skiriasi nuo Vidurio Lietuvos.

Ūkis turi laistymo įrangą ir per sausras, kai dirvose trūksta drėgmės, bulvių plotus gali palaistyti. Tai leidžia gerokai padidinti bulvių derlingumą. Auginamos ne tik ankstyvosios, bet įvairaus brandos laiko veislės: Soraya, Queen Anne, Solist, Prada ir kt. Derlingumas priklauso nuo laukų, yra pavykę užauginti ir 50–60 t/ha. Tačiau kai kuriose dirvose gumbus sugadina spragšiai (jų daug buvo prisiveisę nedirbamose žemėse).

Sėjomainoje po bulvių ir vasarojaus sėjami kviečiai, tada – rapsai, po to vėl kviečiai. Laukai, kuriuose bus sodinamos bulvės, yra suariami. Kitiems augalams įdirbama minimaliai.

Bulvių derlių ūkis realizuoja įvairiais būdais. Pasak Ježio, pavyzdžiui, pastarąjį sezoną labai didelį produkcijos kiekį pardavė į Ukrainą. Kadangi Gvozdovičiai yra Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariai, tai pirmieji Ukrainos pirkėjai lietuvių kontaktus rado per asociaciją, o po to jau užsimezgė tiesioginiai ryšiai. Pernai, pavyzdžiui, nemažai ūkio bulvių nupirko bulgarai. Pasak augintojų, metai metams nelygu. Į užsienį verta parduoti, nes gaunamos aukštesnės kainos. Pasak Ježio, Lietuvos rinkoje ūkis gavo, tarkime, po 26 ct/kg, o ukrainiečiai mokėjo po 30 ct/kg.

Pastaraisiais metais ūkininkai pamėgino lauke užsiauginti ir arbūzų. Visai neblogai pasisekė. Todėl planuoja arbūzų auginti ir šiemet. Šios daržovės labai gerai papildo ūkio produkcijos asortimentą, o vasarą pirkėjai mielai užsuka ir į prie ūkio gamybinės bazės įrengtą kioskelį įsigyti ankstyvųjų bulvių ir arbūzų.

Derlius nerekordinis, bet kokybiškas

Bulvės atneša maždaug pusę ūkio pajamų. Kita tiek tenka žieminiams kviečiams, rapsams, pupoms. Vidutinis kviečių derlius ūkyje siekia apie 5,5 t/ha, rapsų – apie 3 t/ha. Rekordų ūkininkai nesivaiko, nes ir neverta pagal vietos dirvožemių sąlygas.

„Augalininkystė pas mus tikrai ne tokia kaip Vidurio Lietuvoje, žemės našumas mažesnis. Anksčiau mėginome kviečiams išberti ir daug daugiau trąšų, bet derlius nuo to labai nepadidėjo. Lengvose žemėse neverta berti pernelyg daug trąšų. Todėl dabar pasėlius tręšiame saikingai, skiriame maždaug po 20 kg azoto tonai planuojamo derliaus, tad išeina apie 100–110 kg/ha. Džiaugiamės dėl to, kad beveik kasmet pavyksta užauginti maistinės kokybės klasės kviečių, pašarinių turėjome gal tik vieną kartą. Maistinius kviečius parduodame Vievyje veikiančiai grūdų perdirbimo įmonei, kuriai mūsų grūdų kokybė tinka. Iš mūsų atokios vietovės vežti derlių kažkur toliau jau būtų sunku ir brangu“, – pasakoja Ježis.

Iš Rudaminoje ir Medininkuose įsikūrusių paukštynų ūkis perka paukščių mėšlo dirvoms gerinti. Dirvose azoto papildo ir auginamos pupos. Tiesa, ūkininkai pripažįsta, kad ne visais metais pavyksta nukulti gausų pupų derlių. Jos gana įnoringi augalai, derlius labai priklauso nuo sezono orų. Bandė vietoj pupų auginti ir žirnių, bet, pasak Ježio, su jais nesisekė dėl išgulimo, todėl vėl grįžo prie pupų. Na, net ir gavus menką derlių, ankštiniai augalai papildo dirvas azoto, gerina dirvožemio struktūrą, o tai naudinga. Todėl ūkis jų neatsisakys dėl sėjomainos.

Tobulėti yra kur

Ūkio kūrimo pradžioje turėtą planą – pasiekti 500 ha dirbamos žemės, Gvozdovičiai jau įgyvendino. Prakalbus apie ateities viziją, jauni ūkininkai sako, kad dar įžvelgia perspektyvų truputį padidinti plotus, kadangi apylinkėse yra mažų ūkių, kuriuos senoji karta palieka, o perimti nėra kam.

Dar nebaigė stiprinti ir ūkio gamybinės bazės. Pasak pašnekovų, reikėtų padidinti grūdų laikymo talpas. Ūkininkai svajoja ir apie naują, pavyzdžiui, juostinę sėjamąją, kuri yra brangi ir vis pritrūksta lėšų jai įsigyti. Ilgainiui reikėtų atnaujinti ir bulvių sodinimo, kasimo techniką.

„Norime gerinti dirvožemių masyvų kokybę, siekti aukštesnių auginamų augalų derlingumo. Taip pat labai didelis darbas išgauti aukštą prekinę bulvių kokybę“, – pripažįsta Eglė ir Ježis, sakydami, kad tobulėti tikrai yra kur.

Ježis nesigaili, pasirinkęs žemdirbio kelią, ir sako, kad nieko nekeistų, vėl nertų į tą patį. Anot jo, samdomame darbe esi priklausomas nuo darbdavio. O būdamas ūkininkas pats viską reguliuoji.

„Aš pasakyčiau dar vieną privalumą – sąlytis su gamta. Pradėję ūkininkauti labai daug laiko praleidžiame lauke, o tai teigiamai atsiliepia ir mūsų, ir vaikų savijautai. Mums ūkininkavimas teikia labai daug privalumų. Tai – ne tik verslas, bet ir tam tikras gyvenimo būdas. Šeimos ritmą diktuoja ūkis, ir mums tai tinka“, – apibendrina Eglė.