Durpžemių naudojimas žemės ūkyje vertinamas nevienareikšmiškai. Publikacijoje apžvelgiamos šių dirvožemių savybės, jų kaita ir naudojimo būdai.

Durpžemio naudojimas žemės ūkyje ir jo tvarumo klausimas sukelia karščiausias žemdirbių ir aplinkosaugos specialistų diskusijas. Šią situaciją lemia keletas veiksnių.

XX a. antroje pusėje sparčiai vykdant melioraciją į intensyviai naudojamų žemės ūkio teritorijų balansą buvo įtraukti ir durpžemiai, t. y. mažų pelkaičių (stambinant žemės ūkio plotus) ir didesnių pelkių pakraščių teritorijos. Geoekologiniu požiūriu jų funkcijos stipriai sumenko, tačiau potenciali svarba išliko, nes padėtis reljefo, biogenų migracijos atžvilgiu niekur nedingo.

Durpžemių išplitimas žemės ūkio teritorijose yra susijęs su akumuliacinėmis toposistemomis, t. y. reljefo atžvilgiu žemiausiomis teritorijomis, kuriose kaupiasi organinės ir judriosios mineralinės medžiagos, energija ir biologinė įvairovė. Įtraukus tokias teritorijas į žemės ūkio naudmenas, natūraliai sutampa jų teikiamos ar teiktinos ekologinės paslaugos ir sukurtos žemės ūkio funkcijos. Todėl šių teritorijų naudojimo klausimas tampa jautriu klimato kaitos – CO₂ emisijos ir biologinės įvairovės išsaugojimo ir gausinimo agroekosistemose, taip pat bioprodukcinio našumo kontekste.

Akumuliacinės toposistemos per aukštą gruntinių vandenų lygį ir paviršinius vandens telkinius, ypač tėkmes, tiesiogiai siejasi su gamtinio karkaso funkciniais elementais – migracijos koridoriais. Todėl šios teritorijos tampa aktualios ne tik biologinės įvairovės, tačiau ir biogenų bei potencialios agrogeninės taršos migracijai. O pastarųjų valdymo klausimai tampa ypač aktualūs, kalbant ne tik apie agroekosistemų aplinkos taršos kontrolę, tačiau ir jų produktyvumo išsaugojimą.

Galiausiai durpžemio naudojimo tradiciniame žemės ūkyje klausimas yra agroekosistemų naudojimo tvarumo ir socialinių, ekonominių, ekologinių interesų suderinamumo iššūkis, nes reikia ieškoti balanso, suderinamumo ar teikti prioritetus.

Kiek ir kokių durpžemių turime

Dar labiau šiuos klausimus aktualizuoja esamas jų naudojimas. Durpžemiai nėra pagrindiniai Lietuvos žemės ūkio dirvožemiai ir užima tik 5,66 proc. naudmenų. Pagal Lietuvos geologijos tarnybos duomenis („Lietuvos teritorijos pelkės ir durpynai“, 2011 m.) šalyje įvairaus tipo pelkių (durpžemių) yra apie 7,87 proc. Iš jų 5,66 proc. (Lietuvos georeferencinis pagrindas: GDB10LT-static-2429, 2016) durpžemių patenka į žemės ūkio naudmenas. Didžiausią dalį jų sudaro žemapelkės durpžemiai.

Tiek žemapelkės, tiek ir tarpinio tipo durpžemių buvimas žemės ūkio naudmenose yra sietinas su nusausintomis stambesnėmis ar smulkesnėmis pelkėmis, jų plotus įtraukiant į žemės ūkio naudmenas. O aukštapelkės durpžemių atsiradimą žemės ūkio naudmenose reikėtų sieti su papelkiais, kurie dėl apskaitos netikslumų galėjo būti įtraukti į žemės ūkio naudmenų apskaitą.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors formaliai durpžemiams yra priskiriami tik tie dirvožemiai, kurie turi ne plonesnį kaip 40 cm viršutinį durpinį horizontą, tačiau turime ir mineralinių dirvožemių, kurių viršutinę profilio dalį sudaro plonesnis nei 40 cm durpiškos medžiagos sluoksnis. Tai būtų durpiškieji salpžemiai (ADd), durpiškieji (GLd) ir puveningieji (GLv) šlynžemiai. Jie sudaro dar apie 3,76 proc. žemės ūkio naudmenų. Iš jų vyrauja puveningieji šlynžemiai (3,63 proc.). Šių dirvožemių naudojimo tvarumo klausimas neturėtų būti atsietas nuo durpžemių.

Durpžemiai paplitę beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Tik Sūduvos žemumoje – Jurbarko ir Šakių r. dominuoja kadastrinės vietovės, kuriose žemės ūkio naudmenose nėra identifikuota durpžemių. Taip pat pavienių vietovių yra Kėdainių, Biržų, Joniškio, Skuodo, Klaipėdos, Kaišiadorių rajonų savivaldybėse. Tarp kadastrinių vietovių, ypač Vidurio Lietuvos žemumose, taip pat Pietryčių Lietuvos smėlingoje lygumoje dominuoja vietovės, kurių žemės ūkio naudmenose durpžemiai sudaro iki 5 proc. visų dirvožemių. O Baltijos, Žemaičių aukštumose, taip pat Vakarų aukštaičių ir Rytų žemaičių plynaukštėse dominuoja vietovės, kurių žemės ūkio naudmenose durpžemiai sudaro 5–10 proc. Iš dalies dideliu durpžemių kiekiu žemės ūkio naudmenose išsiskiria Nemuno deltos teritorija ir jos apylinkės, taip pat Kalvarijos savivaldybė ir Lazdijų r. šiaurinė dalis.

Naudojimo pobūdis

Remiantis viešai prieinamų erdvinių duomenų (Lietuvos georeferenciniu pagrindu, dirvožemio duomenų baze, pasėlių deklaravimo duomenimis) analize, nustatyta, kad žemės ūkio naudmenų balanse esančių durpžemių dauguma (78 proc., t. y. 153 117 ha) yra naudojami ariminei žemdirbystei. Ir nors bendrame žemės ūkio teritorijų kontekste tai yra labai nedaug, tačiau klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo kontekste tai yra reikšmingi plotai.

Nors durpžemiai, kaip dirvožemio tipologinė grupė, ir nėra labai svarbi bendroje Lietuvos žemės ūkio teritorijų struktūroje, tačiau, kaip pasižyminti dideliu potencialu generuoti biologinę įvairovę ir ekosistemų paslaugas, yra labai svarbi. Šį aktualumą ir poreikį siekti tvaresnio jų naudojimo iliustruoja durpžemių naudojimo intensyvumo žemėlapis „Suartų durpžemių pasiskirstymas“. Jame matyti, kad tose žemės ūkio teritorijose (agroekosistemose), kuriose durpžemių yra mažiausiai (Vidurio Lietuvos molingosios žemumos) ir kuriose galėtų būti telkiama žemės ūkio teritorijų biologinė įvairovė, daugiausia jų yra suarta. Ypač jautriai atrodo Kauno, Kėdainių, Akmenės, Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonų savivaldybės.

Ekologiniu požiūriu jautriausios Lietuvos agroekosistemos yra kalvotųjų aukštumų, smėlingųjų lygumų ir pajūrio žemumų. Šiame kontekste smėlingose lygumose ir pajūrio žemumose durpžemiai jų naudojimo kontekste atrodo iš dalies neblogai. Ypač nedideliu suartų durpžemių plotu išsiskiria dalis Varėnos r. ir pajūrio jūrinio kranto kadastrinės vietovės.

Siekiant įvertinti savo ūkio durpžemių būklę, svarbus ne tik esamas, bet ir ankstesnis jų naudojimas. Tam aktualu pažinti dirvožemio profilio struktūrą. Tai – viena priemonių, nereikalaujančių ypač gilių profesinių žinių ir brangių laboratorinių tyrimų. Apie durpžemių profilių struktūros požymius ir svarbą, vertinant durpžemių būklę išsamiai, bus rašoma straipsnio tęsinyje kitame žurnalo numeryje.