Pagrindinės augalų apdulkintojos – bitės ir kamanės. Joms išsaugoti svarbūs ne tik laukiniai, bet ir žemės ūkio augalai.

Tam, kad užsimegztų augalų sėklos ir vaisiai, būtina apdulkinti žiedus. Apie 80 proc. visų augalų apdulkina vabzdžiai: bitės, vapsvos, drugeliai, kandys, musės, vabalai. Kai kuriuos augalus apdulkina paukščiai, šikšnosparniai, driežai. Visi jie skiriasi anatomija ir elgesiu. Tačiau pagrindinės apdulkintojos yra naminės ir laukinės bitės, kurios augalus apdulkina liesdamosis straubleliais, plaukeliais ir kojytėmis. Taip vyksta kryžminis augalų apdulkinimas ir taip užauga sveikesni, gyvybingesni, palyginti su savidulkiais, augalai.

Apdulkinimas – tai netyčinė bičių ir kitų vabzdžių veikla, nes pagrindinis jų tikslas yra rinkti žiedadulkes ir nektarą, kurie yra baltymų, lipidų, steroidų, vitaminų ir mineralų, reikalingų perams auginti ir populiacijai plėsti, šaltinis. 

Apdulkintojų, ypač bičių, pasaulyje mažėja dėl daugybės susijusių veiksnių, tarp jų – žemės ūkio plėtros, urbanizacijos, klimato kaitos. Manoma, kad maisto trūkumas, atsirandantis dėl sumažėjusios augalų įvairovės ir kiekio, yra viena iš daugelio apdulkintojų mažėjimo priežasčių. Per pastaruosius 50 metų laukinių bičių ir kitų apdulkintojų rūšių gausa sumenko, o kai kurios rūšys net išnyko. Per tą patį laikotarpį vabzdžių apdulkinimo poreikis išaugo maždaug tris kartus, o laukinių apdulkintojų svarba dar akivaizdesnė.

Apdulkintojų teikiamos „paslaugos“ užtikrina ekosistemų funkcionavimą ir apsirūpinimą maistu. Prognozuojama, kad 2050 m. pasaulyje gyvens 9–10 mlrd. žmonių, išaugs maisto suvartojimas, didės neigiamas klimato poveikis maisto gamybai, mažės apdulkintojų. Todėl apsirūpinimo maistu iššūkius reikia spręsti nedelsiant.

Reikia augalų įvairovės

Bičių sauga priklauso nuo laukinių ir žemės ūkio augalų. Žemės ir miškų ūkyje apdulkintojai maisto gauna iš skirtingų šaltinių – gyvatvorių ir miškų, dirbamų laukų piktžolių ir masiškai žydinčių rapsų, saulėgrąžų, liucernų ir kt. Čia dominuoja pūdymų ir lauko pakraščių augalų nektaras.

Paprastai agroekosistemoje vyrauja nektaro neturintys augalai (javai), o turintys jo (pupiniai ir bastutiniai) žydi tik tam tikrą laiką, tad bitėms ne visuomet užtenka maisto medžiagų. Naminės bitės ir kamanės daugiausia nektaro surenka gegužę, kai žydi žieminiai rapsai. Kitais mėnesiais surenkama 3–10 kartų mažiau nektaro. Bičių įvairovė priklauso nuo žydinčių augalų įvairovės. Laukinė gamta leidžia apdulkintojams stabiliai apsirūpinti žiedadulkėmis, nektaru ir augaliniu aliejumi. Kadangi skirtingos vabzdžių rūšys lanko skirtingus augalus, visą sezoną turi būti didelė žydinčių augalų morfologinė ir fenologinė įvairovė.

Kuo vertingos piktžolės

Tarp daugybės laukinių augalų rūšių yra tokių, kurios sudygsta dirbamuose laukuose ir konkuruoja su žemės ūkio augalais. Dėl to mažėja pastarųjų derlingumas. Ūkininkai jas vadina piktžolėmis ir nepageidauja jų savo pasėliuose. Tačiau vadinamosios piktžolės atlieka svarbų vaidmenį palaikant biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas. Piktžolės didina žiedadulkių įvairovę, kuri ypač reikalinga užtikrinti apdulkintojams pakankamą maisto kiekį iš žiedadulkių ir subalansuoti jų mitybą. Nors piktžolės suteikia iš dalies mažai žiedadulkių, jos padeda užpildyti bičių ir kamanių raciono maisto trūkumą, kai žemės ūkio augalai dar nežydi, ypač ankstyvą pavasarį, vasaros pradžioje ir vasaros pabaigoje. Be to, piktžolės padidina žiedadulkių įvairovę apdulkintojų maiste, kai masiškai žydi pasėliai (pvz., rapsai), nes jos žydi pastoviau erdvės ir laiko atžvilgiu.

Dauguma laukinių bičių lanko skirtingus žydinčius augalus, nes juose yra nevienodas žiedadulkių kiekis ir kokybė, didelė žiedų įvairovė (spalva, dydis ir forma). Bitėms patrauklūs balti (nuodingųjų šunpetrių, paprastųjų kraujažolių ir kt.) ar geltoni (dirvinių bobramunių) žiedai, o mėlynus (veronikų) lanko trumpai.

Piktžolės lankomos dėl skirtingų priežasčių ir ne visos rūšys vienodai patinka vabzdžiams. Pavyzdžiui, šiurkštieji burnočiai yra savidulkiai, jų žiedai nepatrauklūs apdulkintojams. O dirvinius vijoklius, daržines žliūges, raudonžiedžius progailius vabzdžiai lanko noriai.

Pagrindinės augalų rūšys, kurias daugiausia lanko laukinės bitės, yra astrinių (bekvapiai šunramuniai, kiaulpienės, didžiagalvės bajorės), snaputinių (pieviniai ir pirėniniai snapučiai) ir vijoklinių (dirviniai vijokliai) šeimos augalai.

Ne visus augalus laukinės bitės lanko vienodai. Skiriasi lankymo modelis. Svarbus veiksnys yra žydėjimo laikotarpis. Mokslininkų atliktos stebėsenos duomenys parodė, kad balandį–gegužę pražydę dirvinių garstukų žiedai ypač svarbūs pavienėms bitėms, o kiaulpienių žiedus vienodai lanko ir pavienės bitės, ir kamanės.

Visą gegužę–birželį ir birželį–liepą žydinčios astrinių augalų rūšys (kiaulpienės, dirvinės pienės, bekvapiai šunramuniai, bajorės) svarbios pavienėms bitėms. O kamanės daugiausia lanko pievinių snapučių žiedus. Liepos–rugpjūčio mėnesiais žydinčius dirvinius vijoklius gausiai lankė pavienės bitės, o kamanes viliojo didžiagalvės bajorės.

Bitėms palankesnis ūkininkavimas

Mažėjanti laukinių apdulkintojų populiacija ir to padariniai saugaus maisto gamybai, žmonių gyvenimo kokybei ir ekosistemai funkcionuoti kelia didelį susirūpinimą. Europos piliečių iniciatyva „Saugokime bites ir ūkininkus!“ atspindi visuomenės nerimą dėl žemės ūkio aplinkosauginio ir socioekonominio tvarumo. Iniciatyva ragina pereiti prie bitėms palankesnio žemės ūkio, t. y. gerokai sumažinti sintetinių pesticidų naudojimą ir remti ūkininkus, pereinančius prie gamtą tausojančios gamybos.

Europos Komisija, siekdama užtikrinti maisto sistemų tvarumą, pagal Europos žaliąjį kursą ėmėsi plataus užmojo veiksmų – parengė ES strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, Biologinės įvairovės strategiją ir Nulinės taršos veiksmų planą. Šios priemonės sudaro visapusišką atsaką į minėtos iniciatyvos prašymus.

Europos Komisija įtvirtina naują apdulkintojų politikos kursą, kuriuo siekiama iki 2030 m. sustabdyti laukinių apdulkintojų nykimą geriau saugant jų rūšis ir buveines.