

- Eulalija JONUŠKIENĖ
- Mano ūkis
Prisimenant 2024-ųjų sausio žemdirbių protestą sostinėje, prieš akis iškyla Lietuvos žemės ūkio tarybos vadovo Igno HOFMANO figūra. Jis ne tik tapo protesto akcijos veidu, prisiėmė atsakomybę už jo organizavimą, bet ir įrodė, kad stipri lyderystė gali suvienyti bendruomenę ir iškelti svarbiausias problemas į aukštesnį lygį. Redakcija „Mano ūkis“ Igną Hofmaną išrinko Metų žmogumi.
Susipažinkite su Ignu Hofmanu iš arčiau. Ūkininkas ir Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, išrinktas vadovauti ir Lietuvos žemdirbių savivaldos organizacijai – Žemės ūkio tarybai, technologijų srities mokslų daktaras (nors to įprastai neafišuoja), beveik dešimtmetį skyręs kultūrizmo sportui... Kas paskatino jį imtis lyderystės? Kas suteikia motyvacijos? Ką patyrė Ukrainos pafrontėje? Ką veikia laisvalaikiu? Apie tai kalbėjomės su Ignu apsilankę jo ūkyje.
Ūkininkauti įkvėpė tėtis
Ignas su ūkiu susidraugavo dar vaikystėje. Jo tėvai Lionė ir a. a. Jonas Hofmanai, mokytoja ir agronomas, pradėjo ūkininkauti 1993-iaisiais, kai sūnui buvo devyneri. Jis ne tik matė, kaip ūkis plėtėsi ir keitėsi, bet ir pats noriai atlikdavo įvairius darbus, ypač domino technika. „Grįžus iš mokyklos būdavo pramoga važiuoti į laukus. Jeigu dar traktorių leisdavo pavairuoti, laimingas visą dieną būdavau“, – prisimena Ignas. Iš pradžių tėvai, be augalininkystės, laikė ir pieninių karvių, keletą gyvulių augino mėsai, vėliau visiškai perėjo į augalininkystę. Nors ūkis prasidėjo nuo runkelių, kopūstų, kmynų, netgi hibridinių agurkų auginimo sėklai.
Pašnekovas prasitaria, kad vargu ar šiandien ūkininkautų, jeigu ne tėtis. 2009 m., būdamas 25-erių, Ignas įregistravo savo ūkį. 25 ha – toks iš pradžių jis buvo. Pablogėjus tėvo sveikatai, sūnus į bendrą ūkio veiklą įsitraukdavo vis daugiau, ilgainiui perėmė ir tėčio ūkį. Dabar Igno vardu registruota apie 250 ha. Augina įvairių kultūrų, 2024-aisiais jų buvo net 11: pradedant ankštiniais augalais ir kmynais, kuriuos augina nuo pat ūkio įkūrimo, baigiant populiarumo neprarandančiais kviečiais ir rapsais. Augina ir linų, žolių sėklas, anksčiau – ir kanapių sėklas dauginimui. Taiko bearimes technologijas, tačiau prireikus dalį žemės (10–20 proc.) dirba tradiciniu būdu.
Niekada neketinęs atsisakyti ūkininkavimo, Ignas atskleidžia, kad prieš kelerius metus, kai pradėta šnekėti apie žaliąją transformaciją, susimąstė. „Kai prasidėjo kalbos apie žaliojo kurso įgyvendinimą ir teksiančią naštą žemės ūkiui, kartais apimdavo neviltis. Jau tada dalyvavau savivaldoje, todėl žinojau šiek tiek daugiau, kaip tai paveiks ūkius. Buvo nerimo, kad žalioji pertvarka sukurs sąlygas, kurios neleis ūkininkauti pelningai. Tada pagalvojau – jeigu taip, išnuomosiu žemę ir tegul valdininkai, biurokratai, politikai ūkininkauja patys“, – pasakoja Ignas.
Vertina aukštąjį mokslą
Pašnekovas pabrėžia, kad aukštasis mokslas ne tik suteikia žinių, bet ir moko dirbti su informacija, suteikia savarankiškumo, platesnį suvokimą, ugdo kritinį mąstymą. Visa tai, ko išmoko, Ignui praverčia žemdirbių savivaldos veikloje, taip pat ūkininkaujant. Kauno technologijos universitete jis baigė taikomosios fizikos bakalauro, paskui energetikos ir termoinžinerijos magistrantūros studijas. 2014 m. apgynė disertaciją ir įgijo mokslų daktaro laipsnį. „Net jei specialybė gana siaura, aukštasis mokslas vis vien svarbus, nes formuoja ir ugdo asmenybę“, – įsitikinęs ūkininkas.
Senas pomėgis – kultūrizmas
Studijų laikais svarbią Igno gyvenimo dalį užėmė sportas, kultūrizmui skyrė devynerius metus. Tapo Šiaulių apskrities absoliučiu nugalėtoju ir užėmė ketvirtą vietą Lietuvos taurės čempionate. Atsidurti tarp prizininkų nesiekė, tiesiog mėgavosi procesu. „Studijų laikais tai buvo mano pomėgis. Po paskaitų 4 kartus per savaitę treniruodavausi su svarmenimis ir treniruokliais. Kai pradėjau ūkininkauti savarankiškai, sportui laiko likdavo vis mažiau. Paskutinį kartą varžybose dalyvavau 2010-aisiais“, – atskleidžia ūkininkas. Tiesa, Šiauliuose Ignas turėjo ir savo sporto klubą „Fithouse“, tačiau po pandemijos, nepavykus pratęsti nuomos sutarties su naujuoju patalpų savininku, šios veiklos atsisakė.
Dabar Igno pomėgis – keliauti. Mėgsta tyrinėti skirtingus kraštus, ypač domisi etninių visuomenių gyvenimo ypatumais, stengiasi vis ką nors naujo pamatyti ir pažinti. „Lietuvoje irgi yra ką pamatyti, tačiau kelionės po mūsų šalį kitokios – stengiuosi labiau pažinti jos istoriją. O kitose šalyse norisi aplankyti garsius objektus, kurie palieka įspūdį“, – sako ūkininkas. Be to, tęsdamas tėčio pomėgį, laiko ir keletą bičių avilių savo malonumui.
Pagalbos misija Ukrainoje
Šioje šalyje Ignui teko lankytis jau vykstant karui. Pirmą kartą kartu su savo darbuotoju gabeno brolio Gintaro, Lietuvos kariuomenės karininko, turinčio majoro laipsnį, dovanotą džipą į Charkivą. Tai buvo pagalbos misija. Su kitais savanoriais ir karių palyda nuvyko į Charkivo priemiestį ir taip atsidūrė vos 800 m nuo fronto linijos. „Ten mus pasitiko pulkininkas, kuris vežiojo po miesto centrą ir rodė subombarduotus pastatus. Važiuojant į Charkivo priemiestį ir vis labiau tolstant nuo miesto, visur aplink girdėjosi sprogimai. Nevaidinsiu herojaus – buvo labai baisu“, – prisimena Ignas ir priduria, kad jei ne kitų smalsumas, vargu ar būtų ryžęsis ten vykti.
Antrą kartą ūkininkas Ukrainoje dalyvavo trišaliame Liublino trikampio šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos – susitikime, vykusiame Ukrainos Aukščiausioje Radoje. „Aptarėme žemės ūkio produkcijos realizavimo ir pagalbos Ukrainai klausimus. Susitikimas vyko mums neįprastoje aplinkoje – parlamento salės langai iš lauko buvo iki pusės uždengti maišais, iš vidaus – dar ir plokštėmis, kad sprogimo atveju stiklai nesužeistų“, – prisimena Ignas, per šį vizitą lankęsis Bučoje, Irpinėje, karių kapinėse.
Savivaldai skiria daug laiko
Kai Radviliškio rajone žemės mokestis buvo padidintas beveik 3 kartus, ši situacija ūkininką paskatino ieškoti sprendimų. Ne tik pristatė problemą kolegoms, bet ir juos subūręs ėmėsi iniciatyvos atnaujinti Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos veiklą. Iš pradžių nė nesvarstė apie vadovavimą, tačiau bendruomenės palaikymas ir pasitikėjimas paskatino prisiimti atsakomybę. Šiuo keliu eina iki šiol – vadovauja organizacijai jau beveik šešerius metus.
Ilgainiui Ignas į žemdirbių savivaldą įsiliejo vis labiau: vieną kadenciją buvo Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, o 2023-iaisiais tapo dar ir Lietuvos žemės ūkio tarybos vadovu. Kiekvienoms pareigoms reikia skirti laiko, tad dėl veiklų gausos kartais nukenčia ūkis, mažiau dėmesio sulaukia žmona Lina ir dukra Adelė.
Praėjusių metų vasara ūkininkui buvo labai sunki – reikėjo ne tik ūkyje plušti, bet ir svarbiuose posėdžiuose dalyvauti (tuo metu buvo sprendžiami žemdirbiams svarbūs mokestiniai klausimai), nors paprastai per darbymetį koncentruojasi tik į ūkio reikalus. „Grįždavau po darbų apie 23 val. ar vėliau, patikrindavau elektroninį paštą, ar nereikia kokio dokumento pasirašyti, perskaityti. Ryte atsikėlęs darbuotojams paskirstydavau darbus, o tada prisijungdavau prie kokio nuotolinio posėdžio ir važiuodavau su kombainu į laukus. Jeigu reikėdavo pasisakyti, stabdydavau kombainą vidury lauko“, – prisimena Ignas. Po tokių varginančių laikotarpių ūkininkas džiaugiasi kiekviena proga pailsėti, nors jų ir reta.
Nepaisant visų iššūkių, į priekį stumia bendruomenės pasitikėjimas. „Ūkininkai vertina, kaip jiems atstovauju, o tai labai motyvuoja. Mato mane kaip lyderį, daug tikisi, todėl negaliu ir nenoriu nuvilti žmonių“, – palaikymo svarbą pabrėžia pašnekovas. Tiesa, kartais sulaukia kritikos ir patarimų, daugiausia susijusių su komunikacija, jų pasigirdo ir po sausį Vilniuje vykusio protesto. „Dalykinės kritikos mažai, bet sulaukiu. Priimu ją ir padarau išvadas, jeigu yra pagrįsta, bet negaliu pakęsti melagingos ar nepagrįstos. Nežinau, kodėl taip yra, gal dėl konkurencijos baimės ar pavydo“, – svarsto Ignas.
Protestas išvargino fiziškai
Sausį Vilniuje vykstant žemdirbių protestui, Ignas sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio. Nenuostabu – juk yra protesto organizatorės Lietuvos žemės ūkio tarybos vadovas. Tai iš jo pareikalavo daug fizinių jėgų, nors pripažįsta, kad dėmesys buvo malonus. „Dieną telefonas netilo. Reikėjo atiduoti duoklę žurnalistams. (...) Ramiau buvo tik vakarais, kai niekas neskambino. Tada atlikdavau kitus darbus, jei reikėdavo, dokumentus peržiūrėdavau. Bet mano baterija seko, reikėjo poilsio“, – atviras pašnekovas. Su įtampa ir fiziniu nuovargiu susidoroti padėjo tikėjimas, kad protestas duos teigiamų rezultatų, taip pat žemdirbių palaikymas ir padrąsinimai. O ir emocinis pasitenkinimas, kurį juto protestui pasibaigus, nustelbė sunkumus.
Didžiulė atsakomybė prieš žemdirbių bendruomenę ir baimė ką nors pasakyti ne taip Igną šiek tiek slėgė. „Kas kartą ką nors sakydamas jaučiau didžiulę atsakomybę. Vis dėlto šiandien galvoju, kad buvau pernelyg atsargus. Galbūt reikėjo leisti sau daugiau pablefuoti, griežčiau kalbėti“, – svarsto pašnekovas.
Nors protestas pavyko, netgi pranoko lūkesčius ir paliko teigiamą įspūdį vilniečiams, jį surengti buvo milžiniškas iššūkis. „Paskubomis derinome datą su Vilniaus savivaldybe. Mums atsakė, kad paprastai tokie renginiai derinami prieš pusę metų, o mes tai padaryti norime per 2 savaites. Bet mums pavyko“, – džiaugiasi Ignas ir negaili gerų žodžių kolegoms, be kurių, pasak jo, nebūtų pavykę viso to įgyvendinti: Arūnui Rutkauskui, Audriui Vanagui, Dainiui Arlauskui, Dainiui Kižauskui, Dariui Ufartui, Pauliui Macui, Martynui Puidokui, Raimundui Juknevičiui ir daugeliui kitų. Vis dėlto ant prašymo leisti organizuoti protestą – Igno Hofmano pavardė, vadinasi, ir atsakomybė: „Niekas to daryti nesutiko, teko man.“
Dėl valdžios geranoriškumo neturi vilčių
Kalbėdamas apie nacionalinę žemės ūkio politiką, Ignas sako, kad šiandien situacija yra geresnė nei anksčiau. Jo manymu, tai iš dalies susiję ne tik su Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje vykusiais žemdirbių protestais. „Žalioji politika patyrė fiasko. Bent jau toji, kuri buvo brukama iš pradžių. Manau, atsakingi žmonės irgi pagaliau suprato, kad neįmanoma įgyvendinti visų naujų reikalavimų“, – sako pašnekovas.
Pasak jo, daug teigiamos įtakos padarė naujai paskirtas žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, kuris įgyvendino nemažai žemdirbiams naudingų pokyčių, nors laiko tam turėjo vos tris mėnesius. Vis dėlto ūkininkas pripažįsta – nepaisant gerėjimo, atsikvėpti artimiausiu metu nereikėtų: „Lengviau nebus. Laukia taršos mokesčiai, dar didesnis ir griežtesnis veiklos reglamentavimas. Tačiau tikiuosi, kad valdžia labiau įsiklausys, ką sako socialiniai partneriai, žemdirbių bendruomenė, ir nebandys buldozeriu stumti naujų įstatymų. Po protestų pastebėjome, kad įvyko lūžis – į ūkininkų balsą labiau įsiklausoma.“
Kalbėdamas apie žemės ūkio politiką, Ignas atverčia 2006 m. išleistą vietinį laikraštį, kuriame cituojamas jo tėtis: „Žemės ūkyje – daugybė netvarkos, trūksta informacijos. Žemdirbiai nežino, kokia žemės ūkio politika bus rytoj.“ Nors nuo laikraštyje aprašyto susitikimo su valdžios atstovais praėjo jau 18 metų, Ignas teigia, kad šie tėčio žodžiai, deja, aktualūs iki šiandien.
***
Išrinkome Metų žmogų ir įvykį
Redakcija „Mano ūkis“ 2024-ųjų Metų žmogumi išrinko Igną Hofmaną, Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininką, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos vadovą. Šį vardą jis pelnė už atstovavimą Lietuvos ūkininkams, jų interesų gynimą ir gilų lyderystės bei atsakomybės suvokimą.
Metų žmogaus ir įvykio rinkimai buvo trijų pakopų. Parengtą kandidatų ir įvykių sąrašą pateikėme portalo manoūkis.lt lankytojams ir žurnalo skaitytojams, atskirai apklausėme ekspertus (apie 50 agroverslo įmonių, mokslo įstaigų vadovų), taip pat – redakcijos darbuotojus. Apklausa vyko platformoje manoapklausa.lt. Jos dalyviai galėjo siūlyti ir savo kandidatus. Visos grupės pirmenybę atidavė Ignui Hofmanui.
Metų įvykio rinkimuose visų grupių nuomonė irgi sutapo – ryškiausiu Metų įvykiu įvardyta Traktorių protesto akcija Vilniuje.
„Mano ūkio“ redakcija