Besikeičiančiomis oro sąlygomis svarbi dirvosauginė priemonė – augalų liekanos dirvos paviršiuje. Jos atlieka mulčio funkcijas tiek lietingais, tiek sausringais periodais.

Ekstremalūs gamtos reiškiniai dažnėja. Šiais metais jų buvo tiek daug, kad net klimato kaitos skeptikai negalėjo nepastebėti. Karščio bangos nuo ankstyvo pavasario kartojosi, atskiromis dienomis buvo pasiekti šilumos rekordai, neregistruoti net nuo meteorologinių duomenų stebėjimo pradžios. Liūtiniai lietūs, užtvindydami tai vienų, tai kitų regionų žemdirbių pasėlius, keitėsi su sausringais periodais vis dažniau. Kai kada jų net meteorologai nepajėgė tiksliau prognozuoti.

Staigiai kintančių orų poveikis augalams

Užsitęsęs šiltasis laikotarpis 2023-iųjų rudenį beveik iki dviejų mėnesių žemdirbius džiugino platesniu žieminių augalų sėjos laiko diapazonu, nes spėjo sudygti net po posėlio spalio viduryje pasėti žieminiai kviečiai ir neblogai peržiemojo. Švelnėjančios žiemos dar labiau išryškino didesnes žieminių augalų potencines produktyvumo galimybes, palyginti su vasariniais, nes, pavasarį išvystę stiprią šaknų sistemą, žiemkenčiai geriau išnaudojo dirvoje sukauptą drėgmę negu dygstantis vasarojus.

2024-ųjų pavasaris su staigiai kintančiomis aukštomis ir žemomis temperatūromis buvo išbandymas ne tik vasarojui, bet ir gerai peržiemojusiems žieminiams augalams. Neįprastai aukštos, iki +25 °C temperatūros kovo mėnesį paskatino ankstyvą intensyvią šių augalų vegetaciją, o pirmą balandžio dekadą vidutinė teigiama oro temperatūra, pasiekusi net +10 °C, džiovino šaknis. Klimatologų teigimu, šios dekados vidutinė temperatūra buvo net +5 °C aukštesnė nei įprastai. Balandžio pabaigoje, ypač paskutinėmis dienomis, karštis kai kuriuose regionuose pasiekė +27–28 °C. Intensyvi deginanti saulė stipriau neigiamai paveikė dygstančius vasarinių augalų pasėlius, kai kur jie, ypač sunkesniuose dirvožemiuose, susiformavo retesni nei reikia produktyviam pasėliui. Stresą patyrė ir žieminiai.

Aukštesnės negu įprasta pavasarį temperatūros paskatino intensyvų augalų vystymąsi, o šiltesnė vasara savaite ar net dviem paankstino augalų žydėjimą. Besikartojantys karščiai paspartino kai kurių žieminių kviečių ūglių vystymąsi, kuriuos kaitra sudžiovino ne visai subrendusius, apdegino ar sterilizavo žieminių rapsų žiedus, dėl to augalai anksčiau brendo, mažėjo jų produktyvumas.

Skirtingų žemės dirbimo būdų efektyvumas

Ekstremalūs atmosferos reiškiniai išryškino nevienodą žemės dirbimo būdų efektyvumą skirtinguose dirvožemiuose. Inovatyvios technologijos ir platus technikos pasirinkimas leidžia keisti žemės dirbimo būdus į labiau tausojančius dirvožemį ir aplinką. Vis dažnėjant sausringiems periodams laimi tie, kurie renkasi tokį žemės dirbimo būdą, kurį taikant būtų taupoma drėgmė dirvoje ir išsaugomas palankiausias mikroklimatas augalų šaknų zonoje. Jau mažiau diskutuojama, kuris būdas tinkamesnis: bearimis ar arimas. Aplinkosauginiu požiūriu tvaresnės bearimės technologijos. Jos išpopuliarėjo ne tik siekiant išlaikyti dirvožemio sveikatą ir mažinti ŠESD emisijas, bet ir dėl ūkinės naudos: greitesni žemės paruošimo darbai, greičiau pasėjama, taupomi energiniai ištekliai.

Tenka pripažinti, kad bearimio žemės dirbimo plotų plėtrą tam tikra prasme skatino ir numatytos papildomos išmokos už aplinkosauginiu požiūriu tvaresnę žemdirbystę, ypač tiesioginę sėją.

Vienas bearimių technologijų trūkumų – brangi žemės dirbimo ir sėjos technika. Todėl techniką tiesioginei sėjai lengvesnėse dirvose, kurių fizinės brandos diapazonas platus, verta nuomotis. O turint sunkesnes dirvas, kuriose darbų laikotarpis trumpesnis, techniką tektų įsigyti.

Skirtingų žemės dirbimo būdų efektyvumas didele dalimi priklauso nuo pagrindinio dalyko – dirvožemio. Kartais tai ignoruojame, norėdami bet kokia kaina rinktis ne tik aplinkosaugine prasme tvaresnį, bet ir našesnį, pigesnį, populiaresnį variantą. Skirtinguose laukuose naudojant tą pačią minimalaus dirbimo priemonę ar visai atsisakant purenimo, pasitaiko didesnių ar mažesnių nesėkmių.

Žinoma, viena svarbiausių dirvožemio savybių yra granuliometrinė sudėtis, tačiau taip pat svarbus sukultūrinimo lygis, tankis, poringumas, o ypač – humusingumo lygis. Todėl ne visuose dirvožemiuose bearimė žemdirbystė davė tai, ko tikėjomės, ypač, jeigu neatsižvelgta, kokios dirvožemio sąlygos tinka. Tiesioginė ar juostinė sėja pranašesnė už gilų purenimą ar arimą beveik visais atvejais buvo lengvesnėse dirvose. O sunkaus priemolio dirvožemiuose tiesioginę ar juostinę sėją taikyti sunkiau, gera kokybė buvo tik turinčiose nemažą kiekį organinių medžiagų (humuso > 2,5 proc.), patvarios struktūros dirvose.

Pastebėta, kad sunkiuose molinguose, mažo humusingumo, dėl molio dalelių gausumo nuo kritulių sutankėjančiuose dirvožemiuose bearimis dirbimas ne visada pasiteisino, jeigu nebuvo papildomai purenama aeracijai didinti. Sunkesniuose dirvožemiuose sėjamosios išrėžtose sėklos guolio eilutėse stambesni grumstai sėklų neužbėrė vienodu puriu dirvos sluoksniu ir jos dygo nevienodai, nors kapiliarinis režimas nebuvo pažeistas. Todėl net juostinė sėja, jau nekalbant apie tiesioginę, prastesnės struktūros sunkiuose dirvožemiuose pasiteisino tik šiam darbui tiksliai parinkus optimalią fizinę brandą, kai dirva gerai trupa. Šis periodas labai trumpas ir siekia 1 proc. drėgmės diapazono. Lengvose dirvose jis sudaro 3–4 proc. Todėl sunkiuose dirvožemiuose taikant bearimes technologijas ir siekiant sumažinti tankį, pagerinti aeraciją ir padidinti poringumą, kartais tenka intensyviau supurenti ar net kartais suarti, o humusingumą didinti naudojant daugiau organinių trąšų: mėšlo, posėlinių augalų biomasės, šiaudų ir augalų liekanų.

Neretai pastebėta praktikų, o tyrėjų nustatyta, kad prie intensyvesnio žemės dirbimo kartais tenka grįžti dėl didesnio piktžolėtumo, ypač mažesnę patirtį turinčiuose ūkiuose ar mažiau sukultūrintose dirvose. Tačiau jau yra tyrimų, rodančių, kad, pasėjus javus tiesiogiai, piktžolių buvo mažiau, nes dirvos paviršiuje išlikusios augalų liekanos, uždengdamos paviršių, nesudarė sąlygų piktžolių sėkloms sudygti. Mat išbyrėjusios piktžolių sėklos be šviesos efekto beveik nedygsta, o neariant dirvų žemėje išgulėjusių piktžolių sėklų sankaupos neiškeliamos iš gilesnių sluoksnių į paviršių ir neturi galimybės sudygti.

Priešsėlio liekanos ir pagrindiniai augalai – skirtingų rūšių

Vienas svarbiausių bearimio žemės dirbimo prioritetų – augalų liekanų išlikimas dirvos paviršiuje. Dažnėjant ekstremaliems reiškiniams, liekanų reikšmė didėja dėl dirvosauginių ir aplinkosauginių aspektų bei palankesnio mikroklimato sudarymo augalams. Pastebėta, kad 2024-ųjų pavasarį, ypač dažnai besikartojant karščio bangoms, mažiau streso patyrė augalai, pasėti tiesioginės ar juostinės sėjos būdu, nes likusios priešsėlio augalų liekanos kaip mulčias išsaugojo daugiau drėgmės paviršiniame dirvos sluoksnyje ir pridengė augalų šaknis nuo deginančios saulės.

Taikant bearimį žemės dirbimą, svarbus vaidmuo tenka būtent augalų liekanoms dirvos paviršiuje, nes jos kaip mulčias saugo dirvą. Daugelis mokslo tyrėjų atkreipia dėmesį į tai, kad priešsėlio augalų liekanos dirvos paviršiuje nebūtų tokios pat rūšies, kaip pasėti pagrindiniai augalai: žieminiai kviečiai ar miežiai. Liekanose gali išlikti patogeninio užkrato ir padidinti ligų ir kenkėjų, kurių įvairovė šiltėjant klimatui didėja, plitimą, tad gali reikėti ir daugiau pesticidų.

Augalų liekanos neabejotinai naudingos, jeigu tinkama augalų kaita sėjomainoje, kai tie patys augalai retai, kas 3–4 metus, grįžta į tą patį lauką ir nėra patogenų užkrato plitimo pavojaus. Tačiau augalininkystės ūkiuose pasėlių struktūra ir biologinė įvairovė metams bėgant negerėja. Pavasarį žaliuoja didžiausi žieminių kviečių laukai, kurie pasėlių struktūroje sudaro 60–70 ir daugiau procentų. Juos mažesne dalimi keičia žieminių rapsų pasėliai, dar mažesne – žieminių miežių, ir mažiausią dalį sudaro vasarinių pupinių – žirnių, pupų plotai.

Švelnėjančios žiemos leidžia plėsti derlingų, gerai žiemojančių žieminių miežių pasėlius. Tačiau retai kas ryžtasi didinti jų plotus, nes patyrė nuostolių dėl jų pabirų, pasiskirsčiusių įvairiuose dirvožemio sluoksniuose ir vis išdygstančių kelerius metus. Sunku išvengti pabirų ražienose, nekalbant apie augalų liekanų paskleidimą, kurios dar padidintų pabirų kiekį. Subrendę pavienių miežių grūdai užteršia po jų auginamų kviečių produkciją, taip prastina grūdų kokybę, mažėja supirkimo kaina.

Kokius tarpinius pasėlius rinktis

Augalų liekanų naudą, kaip svarbią tausojamosios žemdirbystės priemonę, tenka vertinti nevienareikšmiškai – nelygu priešsėlis ir pagrindinis pasėlis. Pastarojo augalų liekanų reikšmė priklauso nuo augalų kaitos sėjomainoje, o tarpinių pasėlių liekanų poveikį galima prognozuoti ir valdyti pagal biologines, morfologines ir fitosanitarines augalų savybes. Tarpinių pasėlių liekanų naudą galima prognozuoti tinkamai parinkus augalų struktūrą mišinyje. Visapusiškai saugesnė bearimės žemdirbystės priemonė dirvos produktyvumui ir palankiam augalų mikroklimatui sudaryti – tarpiniai pasėliai ir jų liekanos, subyrančios dirvos paviršiuje. Tinkamai parinkę augalus, išvengsime pagrindiniuose pasėliuose auginamų javų galimo patogeninio užkrato.

Didesnė nauda dirvožemiui ir mažesnis patogenų plitimo pavojus, kai dirvos paviršiuje lieka ne javų, o plačialapių augalų – rapsų, žirnių, pupų ar tarpinių pasėlių liekanų. Tarpiniai pasėliai ne tik leidžia dirvos paviršių uždengti žaliaisiais augalais nuėmus pagrindinį pasėlį, bet ir nudžiūvę kaip mulčias uždengia tarpueilius po žieminių javų sėjos. Sėti įvairius tarpinius pasėlius į kvietieną, kurioje paskleisti šiaudai, naudinga, jeigu po to nebus auginami migliniai javai – žieminiai kviečiai ar miežiai. Kitais atvejais, sėjant kviečius po kviečių, mažesnis pavojus patogeniniam užkratui plisti būna tarpiniuose pasėliuose auginant agresyvesnius, didesnį fitosanitarinį poveikį turinčius bastutinius posėlinius augalus – įvairias garstyčias ar ridikus.

Per vasarą, pasėlius tręšiant azoto trąšomis, veikiant šilumai ir drėgmei, augalų liekanų su nepakitusia biologine struktūra dirvos paviršiuje beveik nelieka (dalis išskaidytos masės tampa mitybos elementais, pereinančiais į tirpalą, dalis papildo humuso atsargas).

Apibendrinant galima pastebėti, kad pastaraisiais metais tausojamojo žemės dirbimo link judame dideliais tempais. Technikos įvairovė sudaro galimybes rinktis inovatyvias technologijas, mažinančias neigiamą poveikį dirvožemiui, išlaikant tokį pat augalų produktyvumą su mažesniais energijos resursais. Diegiama pasėlių technologija – dirvos paviršius visą laiką uždengtas žaliuojančiais pagrindiniuose ar tarpiniuose pasėliuose auginamais augalais ar nudžiūvusiomis jų liekanomis. Tarpinius pasėlius išmokome auginti, o augalų struktūrą dar reikia tikslinti ir ieškoti sinergijos su pagrindiniais pasėliais. Tarpinių pasėlių paskirtį turi atitikti tikslingai parinkti augalai, o ne iš akies sudarytas gausus mišinys.

Siekiant pagausinti organinės medžiagos dirvožemyje, galima parinkti mišinius be augalų su tokiomis pat savybėmis ir tokiomis pačiomis plintančiomis ligomis, kaip pagrindiniuose pasėliuose auginami augalai. Tenka matyti gausiame tarpinių pasėlių augalų mišinyje be reikalo įmaišytų miglinių, nors jie įsėti po miglinių javų ir po jų sėjomainoje vėl eina migliniai. Derlinguose sunkiuose dirvožemiuose pagrindiniuose pasėliuose netinka auginti grikių, bet jie gali sudaryti nemenka dalį tarpinių pasėlių mišiniuose, nes geba pasisavinti fosforą, kurio augalams šiuose dirvožemiuose trūksta. Kvietienoje tarpiniuose pasėliuose verta sudaryti mišinius iš agresyviau patogenų plitimą stabdančių bastutinių augalų.

Taigi, siekiant tinkamai panaudoti dirvožemio degradacijai mažinti žaliuojančius augalus ir jų liekanas, tarpiniams tenka skirti tokį pat dėmesį kaip ir pagrindiniams. Veikiamos mineralinių azoto trąšų per vasarą augalų liekanos mineralizuojasi ir tampa pagrindinių pasėlių mitybos elementais.

***

Augalų liekanos, kaip mulčias dengdamos dirvos paviršių, atlieka dirvosaugines funkcijas ir gerina augalų mikroklimatą visus metus.

Rudenį

• Po žieminių augalų sėjos dirvos paviršiuje išlikusios augalų liekanos ilgiau išsaugo drėgmę ir šilumą.
• Stabdo piktžolių dygimą rudenį tarpueilių zonoje, mat jų sėklos nedygsta dėl šviesos stygiaus.
• Švelnina žiemojimo sąlygas pridengdamos krūmijimosi mazgą ir augalų šaknis.
• Sudaro geresnes sorbcines galimybes, todėl patiriami mažesni maisto medžiagų nuostoliai dėl išplovimo lietingesniais periodais.

Pavasarį

• Švelnina neigiamą didesnių vėlyvųjų šalnų poveikį augalams.
• Apsaugo augalų šaknis nuo deginančios saulės, nes pavasariniai karščiai, kaip buvo šiais metais, vis ankstyvesni.
• Pasėlius tręšiant azotu, skatinamas dirvos paviršiuje paskleistų liekanų irimas ir maisto medžiagų išskyrimas, kuriomis aprūpinami augalai ir laikotarpiais tarp tręšimų, taip jie nepatiria streso.
• Augalų liekanos dirvos paviršiuje imobilizuoja ir stabdo maisto medžiagų išsiplovimą gausiai tręšiant azoto trąšomis.
• Liūtiniai lietūs mažiau suplauna ir mažiau gadina dirvos paviršiaus struktūrą, todėl nekyla pavojus plutai susidaryti.

***

Augalų liekanų, esančių bearimių technologijų dirvos paviršiuje, trūkumai:

• sunkiau įterpti sėklas, jeigu liekanų labai daug;
• sėjomainoje, gausiai apkrautoje javais, dirvos paviršiuje paliktose jų liekanose išlieka patogeninis užkratas, didesnis šliužų ir graužikų plitimo pavojus;
• bearimio žemės dirbimo efektyvumas priklauso nuo dirvožemio tipo ir sukultūrinimo lygio.