Serumo amiloidas A yra pagrindinis arklių uždegimo biožymuo, padedantis anksčiau numatyti ligų atsiradimą ir (ar) progresavimą.

Serumo amiloidas A (SAA) yra 9–11 kilodaltonų apoproteinas, kuris, cirkuliuodamas kraujyje, sudaro kompleksus su didelio tankio lipoproteinais, gaminamais hepatocituose. Nustatytos kelios arklių ekstrahepatinės SAA izoformos, sintezuojamos daugiausia endotelio ląstelėse ir su išorine aplinka turinčių kontaktą organų (pvz., virškinamojo trakto, pieno liaukos ir kvėpavimo takų) epiteliuose. Pieno liaukų epitelio ląstelės SAA išskiria į priešpienį, o į sinovinį skystį – sąnarių chondrocitai. Tai gali reikšti, kad SAA dalyvauja formuojant vietinį imuninį atsaką.

SAA yra pagrindinis arklių ūminės fazės baltymas. Jis susidaro ūminės fazės metu, t. y. vykstant nespecifinei sisteminei reakcijai į bet kokio tipo audinių pažeidimą.

Serumo amiloido A normų interpretavimas

Norint tirti šį ūminės fazės baltymą, taikomi ELISA (angl. Enzyme-Linked ImmunoSorbent Assay – biocheminis metodas, dažniausiai naudojamas imunologijos srityje, siekiant nustatyti antikūnų ar antigeno buvimą) testai ir imunoturbidimetrinis tyrimas. SAA koncentracija sveikų arklių kraujyje svyruoja nuo < 0,5 iki 20 mg/l, tačiau ji smarkiai padidėja esant uždegimui. Ūminės fazės metu SAA kiekis plazmoje pakyla šimtus kartų. SAA koncentracija padidėja jau praėjus 6 val. po stimuliacijos su infekcija ar audinių pažeidimu, o per 24–48 val. gali būti iki 1 000 kartų didesnė už pradinę. Kai uždegimas išnyksta, SAA koncentracija sumažėja per 12 valandų.

SAA normos svyravimų interpretavimas yra patikimesnis nei leukoformulės skaičiavimas, C reaktyviojo baltymo ar fibrinogeno koncentracijų nustatymai. Pavyzdžiui, fibrinogeno koncentracija, atsiradus uždegimą skatinančiam dirgikliui, aukščiausią tašką pasiekia tik po 48–72 valandų. Be to, fibrinogeno koncentracija padidėja nedaug – paprastai tik 1–2 kartus, todėl sunku patikimai aptikti uždegimo procesą.

Atlikus žmogaus kraujyje esančio rh- SAA (angl. recombinant human serum amyloid A) funkcijų analizę, gauti rezultatai parodė jo aktyvumą mažinant uždegimą, įskaitant gebėjimą pritraukti uždegimines ląsteles, sukelti citokinų nuo uždegimo ekspresiją, pailginti neutrofilų gyvybingumo trukmę dėl antiapoptotinio poveikio, skatinti prostaglandinų sekreciją ir T-limfocitų proliferaciją ir adheziją. Dauguma tyrimų išsiaiškino, kad serumo amiloido A funkcijos gali būti labiau reguliuojančios ir homeostatinės negu nuo uždegimo.

Padidėjusi SAA koncentracija buvo nustatyta eksperimentiškai sukėlus artritą, kvėpavimo takų ligas, pilvo dieglius, kumeliukų viduriavimą, po operacijos, atsivedimo, vakcinacijos, didelio fizinio krūvio ir transportavimo. Esant virškinamojo trakto ligoms, susijusioms su uždegiminiais procesais, pavyzdžiui, enterokolitui, kolitui, abscesui ir peritonitui, taip pat matyti padidėjusi SAA koncentracija.

Teigiama, kad ilgus atstumus jojančių arklių kraujyje SAA koncentracija įprastai padidėja daugiau negu 10 kartų, o jojančių vidutinį nuotolį ar nepatiriančių įtemptų treniruočių arklių kraujyje SAA padidėja 2–4 kartus. Kalbant apie serumo amiloido A ryšį su arklio amžiumi, per vieną tyrimą sveikų naujagimių kumeliukų (iki 1 savaitės amžiaus) vidutinės SAA koncentracijos buvo 0,9, 4,0 ir 2,5 mg/l 1, 2 ir 3 gyvenimo dieną atitinkamai. Tačiau, atliekant kitą tyrimą 2015 m., buvo nustatyta silpna teigiama koreliacija tarp SAA koncentracijos ir 2–10 metų standartinių veislių arklių amžiaus. Šie rezultatai nusako, kad SAA ryšys su arklio amžiumi nėra visai aiškus.

Nustatyta, kad vaikingoms kumelėms SAA koncentracija atitinka normą 4 mėnesius iki atsivedimo, bet padidėja nuo 1 savaitės iki 1 mėnesio po kumeliavimosi. Manoma, kad toks SAA koncentracijos pakitimas gali atsirasti dėl kumelės reprodukcinės sistemos organų audinių pažeidimo atvedant jauniklį. Erol ir kt. pranešė, kad, esant infekciniam ir uždegiminiam procesui vaisiaus ir placentos audiniuose, SAA koncentracija vaisiaus kraujyje siekia nuo 10,5 iki 40 mg/l. Tačiau maža SAA koncentracija vaisiaus kraujyje gali būti nustatoma, kai dar prieš abortavimąsi dėl lėtinio plancetito be sisteminės infekcijos jau kurį laiką gimdoje vyksta negyvo vaisiaus degeneracija. Todėl SAA koncentracijos tyrimas gali padėti aptikti progresuojantį plancetitą ir gresiantį kumelės persileidimą.

Virusinės ligos nesukelia ryškaus serumo amiloido A koncentracijos svyravimo. Jų metu SAA koncentracija varijuoja pagal klinikinius požymius. Pavyzdžiui, per vieną tyrimą arklių koronavirusu (ECoV) sergantiems dviem arkliams, rodantiems klinikinius simptomus (karščiavimą, anoreksiją ir tuštinimąsi skystos konsistencijos išmatomis), pakilusi virš 100 mg/L SAA koncentracija buvo 2–7 dienas. Trečiam arkliui, kuris neturėjo klinikinių simptomų, SAA koncentracija nebuvo pakitusi. Toks rezultatas padeda suprasti, kad SAA tyrimas nėra patikimas, norint išsiaiškinti, ar arklys serga koronavirusu (ECoV). Manoma, kad SAA matavimai kraujyje daugiausia padeda aptikti bakterines kvėpavimo takų ligas, kurioms esant yra būdinga aukšta SAA koncentracija ir uždegimas, susijęs su virusinės ir neinfekcinės kilmės (pvz., alerginės reakcijos) patogenais.

Bakteremijos, septinio artrito ir bakterinės pneumonijos metu kumeliukams taip pat nustatoma pakilusi SAA koncentracija kraujyje. Ir priešingai – esant neinfekcinėms ligoms, būdinga normali arba tik šiek tiek padidėjusi SAA koncentracija. Diagnozuojant bambos abscesus, kumeliukams būdinga maža SAA koncentracija dėl lokalizuotos infekcijos. Tyrimas 2016 m. išsiaiškino, kad sergančių Rhodococcus equi sukelta bronchopneumonija kumeliukų kraujyje SAA koncentracija ne visada pakyla. Mažesnė nei 5 mg/l SAA koncentracija buvo nustatyta 15 iš 54 (28 proc.) pneumonija sergančių kumeliukų ir nuo 3 savaičių iki 5 mėn. amžiaus kumeliukų kraujyje. Būdingas mažas SAA jautrumas ir specifiškumas, diagnozuojant R. equi sukeliamą pneumoniją.

Haptoglobino rodiklių reikšmė

Haptoglobinas yra kitas tiriamas arklių ūminės fazės atsako baltymas. Jo sintezė taip pat vyksta kepenų hepatocituose. Haptoglobinas suriša kraujyje esančius laisvus hemoglobiną ir mioglobiną, taip neleisdamas jiems pasišalinti per inkstus. Šio baltymo koncentracija serume gali sumažėti, esant hemolizinei anemijai, eritrocitų mechaniniam suardymui ir raumenų skaidulų lizei. Kadangi vykstant eritrocitų lizei kraujyje padidėja hemoglobino koncentracija, haptoglobinas intensyviau sudaro kompleksus su hemoglobinu. Galiausiai matyti sumažėjusi haptoglobino koncentracija kraujyje.

Dėl uždegimo ar gliukortikoidų vartojimo haptoglobino kiekis kraujyje padidėja. Ūminės fazės atsako metu haptoglobinas lėčiau sureaguoją į dirgliklį nei SAA ir jo koncentracija padidėja 1–10 kartų. Eksperimentiškai sukėlus uždegimą arkliams, padidėjusi haptoglobino koncentracija išryškėjo per 6 val. nuo injekcijos ir aukščiausią vertę pasiekė per 5 dienas (9,95 ± 0,68 mg/ml). Per 28 dienas pamažu sumažėjo ir vėliau atitiko normą. Palyginti su sveikais arkliais, haptoglobino koncentracija statistiškai reikšmingai buvo pakilusi pirmą uždegimo dieną. Kito tyrimo rezultatai parodė, kad haptoglobino koncentracija buvo mažesnė neišgyvenusių ir išemiją bei žarnų užsisukimus patyrusių arklių grupėse.

Analizuojant haptoglobino ryšį su arklių amžiumi, kumeliukų haptoglobino koncentracija yra aukščiausia. Tokia koncentracija laikosi iki 12 mėn. amžiaus. Vėliau koncentracija su amžiumi mažėja. Taira su kolegomis pažymėjo, kad normali jaunesnių negu 12 mėn. amžiaus arklių haptoglobino vertė buvo 5,25 +/- 2,36 mg/ml, vyresnių negu 18 mėn. suaugusių arklių – 2,19 +/- 1,54 mg/ml ir bendrai visų arklių – 3,62 +/- 0,81 mg/ml.

Per Tairos ir kolegų tyrimą nepastebėta haptoglobino koncentracijos kaita vaikingų kumelių kraujyje nuo 4 iki 1 mėn. iki atsivedimo. Likus vienam mėnesiui iki atsivedimo, šio baltymo koncentracija pakilo ir aukščiausią vertę pasiekė iškart po atvedimo (4,58 ± 2,96 mg/ml). Per dvi savaites po atvedimo nukrito iki 2,10 ± 2,27 mg/ml ir per pirmą mėnesį palaipsniui sumažėjo 1,57 ± 0,73 mg/ml.

Feritino koncentracijos vertinimas

Feritinas – baltymas, geriausiai nurodantis geležies atsargų organizme kiekį. Tai vienas jautriausių ir specifiškiausių rodiklių geležies trūkumui nustatyti. Feritino koncentracija sumažėja, esant geležies trūkumui, ir padidėja, esant geležies pertekliui, vykstant hemolizei, sergant kepenų ligomis ir esant uždegimui.

Feritinas organizme veikia ir kaip geležies kiekį organizme nusakantis, ir ūminės fazės atsako žymuo. Tačiau jo reikšmingumas arkliams esant uždegimui vis dar pakankamai neištirtas. Tyrimas 2015 m. nustatė, kad feritino koncentracija buvo didesnė kritusių arklių ir tų, kuriems buvo diagnozuotas žarnų užsisukimas, grupėse. Feritino koncentracija buvo statistiškai reikšmingai pakilusi neišgyvenusių arklių kraujyje, palyginti su sveikais ir išgyvenusiais arkliais.

***

Apibendrinant, serumo amiloidas A yra pagrindinis uždegiminis arklių biožymuo. Tačiau šio biomarkerio rezultatai turi būti vertinami kartu su kitais klinikiniais tyrimais, remiantis anamneze ir gyvūno simptomais. Haptoglobinas silpniau sureaguoja į ūminės fazės atsaką arklio organizme nei SAA, todėl tiriamas rečiau. Dėl feritino reikšmės esant uždegimui reikalingi išsamesni tolesni tyrimai.

***

Ūminės fazės atsakas (angl. acute-phase response) – sisteminė greita organizmo reakcija į aplinkos veiksnius: sukeliančius infekciją patogenus, patiriamą traumą ir (ar) stiprų stresą. Esant ūmiai fazei įvyksta plazmos baltymų kiekio (koncentracijos) svyravimai, metaboliniai, fiziologiniai ir elgesio pokyčiai. Vykstant uždegimui išskirti citokinai skatina vietinį ir sisteminį organizmo atsaką į dirgiklį, įskaitant ir tokių ūminės fazės baltymų, kaip serumo amiloido A, haptoglobino ir feritino, sintezę kepenyse.