Ūkininkų Simonos ir Egidijaus Marmakų kuriamas aktinidijų sodas Jurbarko rajone gali būti viena didžiausių šių vaisinių augalų plantacijų šalyje. Pirmąsias kelias aktinidijas prie namų šeima pasodino prieš keliolika metų.

Egidijus Marmakas, kartu su žmona Simona prosenelių sodyboje nutaręs kurti ūkį, ilgai ieškojo, ką šioje vietoje auginti. Atkreipė dėmesį į aktinidijas – ilgaamžius augalus, vedančius vaisius su itin dideliu vitamino C kiekiu.

E. Marmakas buvo „asfalto vaikas“, nes augo ir gyveno mieste. Dabar viskas pasikeitę – po darbų medienos įmonėje Vilkijoje skuba į prosenelių sodybą Jurbarko r., kur augina aktinidijas. Seneliai tą sodybą buvo pardavę, o vėliau Egidijaus tėvas ją atpirko, suremontavo. Taigi, nuo paauglystės susipažinta su kaimo gyvenimu iš arti. Vėliau jau su žmona Egidijus persikėlė čia gyventi. Galvojo, kuo būtų galima ateityje verstis, visą gyvenimą dirbti samdomo darbo neketino. Prie sodybos buvo miško, o 3 ha žemės nusipirko vėliau, kai jau apsisprendė, kad veis sodą.

„Kai svarstėme, ką auginti, kėlėme kelis tikslus – norime iš to uždirbti, bet taip pat norėjome turėti galimybę bent jau dvi savaites išvykti iš sodybos. Todėl gyvuliai iš karto atkrito, nors triušius bandėme auginti. Galvojome apie kaimo turizmą, tačiau tuomet savo sodyboje jau vieni nebūtume“, – apie svarstymus pasakoja Egidijus.

Pasirinkimą dar lėmė ir vietos dirvožemis – sodyba tarp miškų, ant žvyringo, smėlingo kalniuko. Tokia žemė visai netiko daržovėms, nes pernelyg greitai išdžiūsta. Privalumas – kad neužmirksta.

Atlikę agrocheminius dirvožemio tyrimus, Marmakai galutiniai nutarė veisti sodą. Ir ne bet kokį! Sudomino aktinidijos. Dėl kelių priežasčių – buvo girdėję iš populiarių sodininkystės laidų, kad šių augalų Lietuvoje dar nepuola kenkėjai, vadinasi, nereikės naudoti pesticidų. Kad vaisiai itin vitaminingi! Yra lietuviškų veislių. Tuo metu ir ekologinis žemės ūkis populiarėjo, didėjo ekologiškų produktų paklausa, o tai vaikus auginančią jauną šeimą irgi domino.

„Mums patiko, kad tuo metu aktinidijų ūkių beveik nebuvo, išskyrus mėgėjų, taigi, ir konkurencija šioje srityje minimali“, – sako Egidijus.

Pirmąsias kelias aktinidijas prie namų Marmakai pasodino prieš keliolika metų. Tai buvo smailialapių aktinidijų veislė Kyjevskaja krupnoplodnaja. Šie augalai yra dvinamiai, t. y. vieni krauna moteriškus žiedus ir dera, kiti krauna vyriškus žiedus, skirtus moteriškiesiems apdulkinti.

„Pradėję domėtis aktinidijomis ilgainiui pastebėjome, kad jų vaisių rinkoje taip ir neatsiranda. Pasikalbėję su augintojais, supratome, kad ne visiems sekasi juos auginti. Todėl ir mes neskubėjome veisti plantacijos. Pasodinę kelias aktinidijas žiūrėjome, ar su jomis susidraugausime“, – dalijasi augintojas.

Prigijo ne visi

Pirmojo derliaus teko palaukti 5 metus, nes tik tokio amžiaus krūmai pradeda vesti. Tuomet šeima galutinai nutarė, kad aktinidijos jiems tinka ir patinka. Tad prieš kelerius metus pasodino 0,8 ha margalapių aktinidijų lietuvišką veislę Landė. Ją pasirinko, atsižvelgę į mokslininkų tyrimų duomenis, kaip vieną derlingiausių. Selekcininkų teigimu, vienas krūmas gali užauginti iki 10 kg vaisių, nors realybėje yra mažiau.

Sodinukų pirko iš daugintojų Lietuvoje. „Pasimokėme iš klaidos: augalus įsigijome iš karto po šalnos, jie buvo pašalę. Iš 100 sodinukų prigijo tik 20. Tiesa, kitais metais dar dalis atžėlė. Tada dar pasodinome 900 augalų ir tai jau buvo mūsų ūkio pradžia“, – prisimena E. Marmakas.

Įdomu tai, kad pirmąją aktinidijų plantaciją šeima įveisė buvusiame sode, kuriame dar išlikę dalis senų vaismedžių. Aktinidijos auga tarp jų. Taip stengiamasi palaikyti didesnę biologinę įvairovę.

Prieš sodindami aktinidijas įdirbo žemės juostas, pagerino dirvą, primaišydami šiek tiek durpių substrato, mėšlo. Pradžioje taip pat išbėrė NPK trąšų. Kadangi specialių aktinidijų trąšų nėra, tai augintojai maišė kitiems augalams skirtas trąšas, kad būtų nemažai fosforo, kurio reikia augalų šaknų sistemai vystytis, ypač pirmaisiais metais pasodinus. Daug azoto nerekomenduojama, kad pirmamečiai ūgliai per daug neištįstų, nes jie tuomet iki rudens nesumedėja ir žiemą nušąla.

Per daug keisti esamo dirvožemio šeima nenorėjo ir dėl to, kad aktinidijos augtų natūraliai. Mat ketino veisti ir medelyną, norėjo atsirinkti geriausiai esamomis sąlygomis prisitaikiusias veisles.

Aktinidijų sode tarpueiliai – 3 m, o augalai vienas nuo kito pasodinti kas 1,5 m. Eilių galuose įkalami kuolai, laikantys ištemptas vielas, prie kurių kabinami augalų stiebai. To reikia, siekiant suformuoti krūmus. O tam, kad prie pat augalų mažiau augtų piktžolės, tiesiama 80 cm pločio agrotekstilės plėvelė ir sodinama joje padarius skyles. Likusiame tarpueilių plote auga natūralus žolynas, kuris reguliariai šienaujamas.

Eilėse išvedžiota laistymo sistema, kad kiekvienas augalas, kai per daug sausa, gautų vandens. Laistymo sistemą geriausia įrengti iš karto sodinant plantaciją.

Investicijų reikėjo daug

Marmakai prieš įveisdami sodą daug skaičiavo, kiek reikės investicijų. O jos nemažos. „Jeigu viską darytume idealiai, naudodami ilgaamžes medžiagas, tai investicija vienam sodinukui gali siekti ir 28 eurus. O viename hektare margalapių aktinidijų sodinama 1,5 tūkst.“, – atviras augintojas.

Kadangi tokių lėšų nebuvo, teko taupyti, kai ką atliekant paprasčiau arba ieškant, kaip įsigyti pigesnę įrangą. Pavyzdžiui, atraminius kuolus darė iš medžio, nors jie neilgaamžiai, kaip betoniniai. Laistymo įrangą pirko kartu su kitais sodininkais tiesiogiai iš gamintojų Kinijoje, kad būtų pigiau. Sodininkas skaičiuoja, kad įveisdami plantaciją išleido maždaug po 9 eurus sodinukui, įskaitant ir pastarojo kainą. Žinoma, dabar tenka kai ką ir taisyti: pavyzdžiui, pakeisti kuolus ar trūkusius laistymo vamzdelius.

Tiesa, vėliau E. Marmakui pavyko gauti investicinės paramos kaip jaunajam ūkininkui. Tai padėjo įsigyti technikos, iškasti tvenkinį laistymui, greičiau padidinti bendrą sodo plotą. Dar sodino ne tik margalapių, bet ir smailialapių aktinidijų, rinkosi įvairias jų veisles.

Dabar Marmakų sodybos aktinidijų bendras plotas užima beveik 3 ha ir jis, ko gero, gali būti vienas didžiausių tokių sodų Lietuvoje. Ūkininko žiniomis, pernai šalyje iš viso deklaruota 11,9 ha aktinidijų, vidutinis ūkis – 0,5 hektaro.

Klaidų irgi pasitaikė

Kasmet ūkininkai sulaukia vis gausesnio aktinidijų derliaus. Nors krūmai dar per jauni, kad užaugintų didžiausią įmanomą kiekį. Be to, Egidijus neslepia, kad buvo padaryta ir pradedančiojo sodininko klaidų, kurios turėjo įtakos augalų būklei. Tiesa, prieš apsispręsdamas tapti ūkininku jis kartu su žmona lankė daugybę kursų, mokymų, taip pat savarankiškai domėjosi aktinidijų auginimu. Egidijus pagal išsilavinimą – maisto veterinarinės saugos specialistas (baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą), o Simona – poligrafijos ir leidybos specialistė (jos žinios dabar praverčia kuriant turinį apie ūkį internetui ir pan.).

„Veisiant sodą būtina įvertinti šalnų tikimybę ir pasirengti, kaip nuo jų apsisaugoti. Būdų yra įvairių, tik nė vienas visiškai neapsaugo. Pavyzdžiui, per šalnas galima purkšti vandenį, tačiau tam reikia įrangos. Yra preparatų, kurie naudojami prieš galimas šalnas ir padidina augalų atsparumą joms. Gaminamos plėvelės, kuriomis dengiami augalai. Jos apsaugo puikiai, tačiau sunku didelį plotą uždengti“, – pasakoja augintojas. Jis pastebėjo, kad tuose sodo ruožuose, kur praeina stipresnės šalnos, augalai mažesni negu pamiškėje, užuovėjoje, kur šalčiai silpnesni.

Ateityje jis planuoja padidinti elektros energijos, ateinančios į atokią šeimos sodybą, galią. Tuomet galėtų statyti elektrinius vėjo malūnus, kurie maišo orą ir taip padeda apsaugoti sodą nuo šalnų. Tokios technologijos užsienyje taikomos. Žinoma, įranga brangi. Ūkininkas norėtų bendradarbiauti su Lietuvos inžinerijos mokslininkais, kurie padėtų sukurti kažką panašaus, tik pigesnio.

Priežiūros ypatumai

Pagrindiniai aktinidijų sodo priežiūros darbai yra laistymas, augalų formavimas – genėjimas ir šakų rišimas, tarpueilių žolės pjovimas.

Sodininkas įsitikino, kad vienas svarbiausių dalykų aktinidijoms gerai augti – vanduo. „Manyčiau, kad kelerių metų krūmai turėtų būti didesni, tačiau, matyt, per mažai laistyta“, – prisipažįsta E. Marmakas. Gera aktinidijų savybė ta, kad nušalę ar netyčia nupjauti stiebai vėliau atauga iš šaknų.

Augalų formavimo etapai du – vasarą trumpinami pirmamečiai ūgliai (kad maisto medžiagas kauptų į pumpurus), o vėlyvą rudenį ar žiemą genima taip, kad krūmai ilgainiui įgautų vėduoklės formą ir būtų maždaug žmogaus ūgio, kad būtų lengva nuskinti derlių. Pasak Egidijaus, negalima laukti pavasario, kai aktinidijos pradeda iš ūglių leisti sultis. Tada genėti vėlu, nes augalai nusilps ir nukentės derlingumas.

Siekiant didesnio derliaus sodą būtina tręšti. Kadangi Marmakai linkę į ekologiškumą, tai derantiems plotams didelių kiekių mineralinių trąšų nenaudoja, jų beria tik jauniems sodinukams. Orientuojasi į organiką – sako, kad aktinidijos labai mėgsta organines trąšas. Sodinant itin naudinga į duobę įdėti komposto. O vėliau tinka tręšti, pavyzdžiui, granuliuotu paukščių mėšlu. Be to, dar į eilutes prie pasodintų augalų deda grybienos apimtų medžio pjuvenų. Tokias trąšas ūkyje gamina patys. Mulčias padeda ilgiau palaikyti dirvos drėgmę.

Ar sodo praktikoje pasitvirtino teorinės žinios, kad Lietuvoje aktinidijų nepuola kenkėjai, ligos? „Tik iš dalies“, – sako Egidijus. Jis pastebėjo, kad margalapių aktinidijų lapus pavasarį ar vasaros pradžioje kartais apgraužia grikinukai. Jaunus ūgliukus kartais pažeidžia grybinės ligos, tie ūgliukai nuvysta. Gerai tai, kad masinio ligų ar kenkėjų antplūdžio dar nebuvo.

„Todėl sode palikau ir senųjų vaismedžių. Ligos ir kenkėjai labiau pasireiškia ten, kur auga monokultūra. O ten, kur įvairovė, susiformuoja geresnė ekosistema. Mes tyrėme ir mikroorganizmų aktyvumą dirvoje, o jis didėja, vadinasi, viskas yra gerai“, – džiaugiasi sodininkas. Dar jis priduria, kad tarpueiliuose nušienautą žolę palieka kaip mulčią, dar specialiu pagamintu dygliuotu volu įmaišo jį į dirvos paviršių.

„Nuolat eksperimentuojame, bandome įvairius priežiūros būdus, ieškome geriausių sprendimų, nes Lietuvoje beveik nėra specialistų, kurie turėtų tiek daug patirties ir galėtų pakonsultuoti. Skaitėme ir užsienio literatūros, bet kitų šalių patirtis ne visuomet mūsų sąlygomis tinka, yra skirtumų“, – pastebi Egidijus.

Planuoja perdirbti produkciją

Margalapių aktinidijų vaisiai subręsta rugpjūčio pradžioje, o smailialapių – rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje. „Tarp šių rūšių augalų dar vienas skirtumas: prinokę margalapių aktinidijų vaisiai nukrenta ant žemės. Todėl prinokusius iš karto reikia nuskinti. O smailialapių vaisiai nekrenta, be to, jie didesni, nors ne tokie saldūs“, – pasakoja Egidijus.

Augindami aktinidijas Marmakai nori ne tik realizuoti šviežius vaisius, dauginti augalus ir pardavinėti sodinukus, bet ir perdirbti produkciją. Todėl šeima bando ir kuria įvairią aktinidijų produkciją. Ne tik uogienę. Pavyzdžiui, vaisius trina, šaldo, džiovina. Po to miltelius deda į medų ar šokoladą ir kt. Galima vaisius liofilizuoti. Variantų daug.

„Mūsų tikslas – specializuotas ūkis. Norime apimti visą aktinidijų auginimo ciklą – nuo sodinukų iki vaisių ir perdirbtų produktų. Planuojame įvairius gaminius. Priklausys nuo rinkos. Kol sodas jaunas, iki masinio derėjimo turime laiko eksperimentuoti ir rasti geriausius variantus, ką galėtume gaminti“, – sako Egidijus Marmakas, tikėdamasis, kad šeimos kuriamas aktinidijų ūkis ilgainiui taps pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.