Lietuvos dirvožemio agrocheminiai tyrimai vykdomi daugiau kaip 30 metų. Gauti duomenys atskleidžia, kaip keičiasi mūsų dirvų savybės.

Agrocheminiai tyrimai yra itin svarbūs, siekiant užtikrinti optimalią augalų mitybą, dirvožemio derlingumą ir jo tvarumą, tausų trąšų naudojimą. Reguliariai atliekami tyrimai padeda kurti tvarų ūkininkavimą, leidžia išlaikyti dirvožemio derlingumą ilgalaikėje perspektyvoje ir mažina aplinkos taršą. Tai ypač aktualu, ateityje siekiant užtikrinti saugų maistą ir stabilų augalų bei dirvožemio derlingumą.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto (ŽI) Agrocheminių tyrimų laboratorija Žemės ūkio ministerijos užsakymu nuo 1993 m. vykdo dirvožemio agrocheminių savybių stebėseną. Šių ilgalaikių tyrimų pagrindu galima įvertinti, kaip keičiasi dirvožemio pH reakcija, judriųjų fosforo ir kalio kiekiai, ir apibendrinti trisdešimties metų tendencijas. Suskaitmeninus agrocheminių tyrimų duomenis, kurie Agrocheminių tyrimų laboratorijoje kaupiami nuo 1964 m., galima būtų ne tik tiksliai apibūdinti dirvožemyje vykstančius procesus, bet ir prognozuoti ateitį.

Agrocheminiai tyrimai vykdomi kasmet ir ištiriama apie 40 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų 4–6 savivaldybėse. Per maždaug 12 metų ištiriami visi numatyti plotai Lietuvos savivaldybėse, o tyrimai kartojami tuose pačiuose plotuose. LAMMC ŽI Agrocheminių tyrimų laboratorijos vykdoma agrocheminių tyrimų stebėsena yra svarbus žingsnis link tvarios žemdirbystės ir sveikesnės aplinkos ateities.

Dirvožemiai Rytų ir Vakarų Lietuvoje rūgštėja

Naujausi tyrimų rezultatai rodo, kad šalies dirvožemiai toliau rūgštėja. Viena iš pagrindinių priežasčių yra nepakankamas kalkinimas ir netinkamos, dažnai per mažos, kalkinių medžiagų normos.

Stebėsenos duomenys atskleidžia, kad šalyje yra 27,5 proc. iš dalies rūgščių dirvožemių, kurių pHKCl neviršija 5,5. Prieš 12 metų jų buvo 22 proc., o prieš trejus metus – 26,6 procento.

Vidurio Lietuvoje ši problema mažiau aktuali, nes čia yra tik 8,2 proc. rūgščių dirvožemių, o Rytų ir Vakarų Lietuvoje ji labai opi. Naujausiais duomenimis, Rytų Lietuvoje yra 32,8 proc. iš dalies rūgščių dirvožemių, kurių plotai per 12 metų padidėjo 6,6 proc. Vakarų Lietuvoje situacija dar sunkesnė, nes minėti dirvožemiai sudaro 48,1 proc., o padidėjimas taip pat siekia 6,6 proc. Šie rezultatai pabrėžia būtinybę imtis veiksmingų priemonių dirvožemio rūgštėjimo problemoms spręsti, ypatingą dėmesį skiriant atskiriems šalies regionams, kuriuose ši problema aktualiausia.

Stebėsenos paskutinio ciklo duomenimis, iš dalies rūgščių dirvožemių pasiskirstymas Lietuvos savivaldybėse yra labai nevienodas. Daugiausia tokių dirvožemių yra Šilutės r. (72,4 proc.), Varėnos r. (70,5), Šalčininkų r. (67,8), Šilalės r. (63,6), Pagėgių (61,5), Klaipėdos r. ir Plungės r. (po 58,4), Tauragės r. (57,9), Rietavo (56,5), Vilniaus r. (48,2), Druskininkų (45,6), Trakų r. (45,4), Skuodo r. (45,1), Telšių r. (44,7), Širvintų r. (41,9), Kretingos r. (40,5) savivaldybėse.

Judriojo fosforo daugiau yra tik Vidurio Lietuvoje

Judriojo fosforo (P₂O₅) kiekis yra labai svarbus rodiklis, lemiantis dirvožemio sukultūrinimą ir derlingumą. Šis cheminis elementas dalyvauja daugelyje augalų medžiagų apykaitos procesų, tokių kaip fotosintezė, kvėpavimas, generatyvinių audinių susidarymas ir kt. Fosforo trūkumas smarkiai mažina žemės ūkio augalų derlingumą. Be to, trūkstant fosforo, augalai prastai pasisavina azotą, todėl daugiau jo išsiplauna. Tad judrusis fosforas yra būtinas, norint užtikrinti optimalų augalų augimą ir didelį derlingumą.

Judrusis fosforas Lietuvos dirvožemiuose nustatomas ir vertinamas Egnerio- Rimo-Domingo (A-L) metodu. Šio metodo skalėje fosforo kiekiai dirvožemio ariamajame sluoksnyje klasifikuojami taip: kai šio judriojo elemento dirvožemyje randama 50 mg/kg ir mažiau, vertinama, kaip labai mažai; kai 51– 100 mg/ kg – mažai, 101–150 – vidutiniškai, 151–200 – pakankamai, 201–300 – daug, o esant daugiau 300 mg/kg – labai daug. Žemdirbiai vertina paprasčiau: jei judriojo fosforo dirvožemyje yra daugiau kaip 150 mg/kg, laikoma, kad jo augalams beveik užtenka, ir tokie dirvožemiai vadinami iš dalies turtingais. Esant mažesniam kiekiui, vertinama, kad judriojo fosforo dirvožemyje trūksta.

Naujausi tyrimai rodo, kad iš dalies turtingi judriojo fosforo dirvožemiai sudaro 30,5 proc. viso žemės ūkio naudmenų ploto Lietuvoje, o per pastaruosius 12 metų jų padaugėjo 2,5 procento.

Skirtinguose Lietuvos regionuose judriojo fosforo dirvožemyje yra nevienodai. Rytų Lietuvoje judriojo fosforo iš dalies turtingi (>150 mg/kg) dirvožemiai sudaro vidutiniškai 24,3 proc. žemės ūkio naudmenų, o atskirose savivaldybėse svyruoja nuo 14,5 iki 38,7 procentų. Tik Elektrėnų savivaldybėje jų yra daugiau – 48,7 procento.

Vidurio Lietuvoje dirvožemiai yra natūraliai derlingesni, tręšiami didesnėmis fosforo trąšų normomis, todėl judriojo fosforo iš dalies turtingų dirvožemių yra daugiau – 47,3 proc. Per pastaruosius 12 metų šiame regione jų padaugėjo net 7,4 proc., o daugiausia yra Kėdainių r. (76,3 proc.), Joniškio r. (69,5), Radviliškio r. (68,5), Šakių r. (61,7) ir Kalvarijos (60,6 proc.) savivaldybėse.

Mažiausiai judriojo fosforo yra Vakarų Lietuvos dirvožemiuose. Šiame regione iš dalies turtingi judriojo fosforo dirvožemiai sudaro vidutiniškai vos 15,1 proc. žemės ūkio naudmenų. Be to, per 12 paskutiniųjų metų jų šiame regione nepadaugėjo, o nežymiai (0,4 proc.) sumažėjo. Ypač mažai iš dalies turtingų judriojo fosforo dirvožemių yra Skuodo (5,0 proc.), Šilalės (6,9), Plungės (11,4), Mažeikių (12,9 proc.) rajonuose.

Mažas judriojo fosforo kiekis dirvožemyje riboja derliaus didėjimą. Remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, jei šios judriosios maisto medžiagos dirvožemyje yra mažiau kaip 100 mg/kg, javų grūdų užauginama 25–50 proc. mažiau, nei iš dalies daug judriojo fosforo turinčiuose dirvožemiuose.

Padidinti judriojo fosforo kiekį dirvožemyje nėra paprasta – tai ne vienų metų darbas. Be to, fosforo trąšos yra brangios. Jų ištekliai pasaulyje riboti, prognozuojama, kad apie 2040–2050 m. jų trūkumas dar išaugs. Todėl daugelis šalių judriojo fosforo atsargas dirvožemyje laiko strateginiu duonos ir pašarų gamybos ištekliu.

Prasčiausiai judriuoju fosforu aprūpinti dirvožemiai Vakarų Lietuvoje yra Skuodo, Plungės, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos, Šilalės, Tauragės, Raseinių rajonuose ir Rietavo savivaldybėje, Rytų Lietuvoje – Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų rajonuose. Šių savivaldybių judriojo fosforo vidurkis žemės ūkio naudmenų dirvožemyje nesiekia 100 mg/kg.

Judriojo kalio augalai sunaudoja daug

Kalis yra vienas pagrindinių maisto elementų, turintis didelę reikšmę augalų augimui ir vystymuisi. Jis dalyvauja angliavandenių ir vitaminų sintezėje, reguliuoja augalų vandens ir medžiagų apykaitą, didina atsparumą ligoms ir atlieka kitus svarbius procesus.

Kalio migliniams javams reikia panašiai kaip azoto, o bulvėms, cukriniams runkeliams, daugeliui daržovių – net 1,5–2,5 karto daugiau. Taupydami trąšas, daugelis žemdirbių tai dažniausiai daro aukodami kalį. Tai turi neigiamos įtakos jo balansui, judriojo kalio dirvožemyje po kurio laiko ženkliai sumažėja. Kadangi kalis yra gyvybiškai svarbus įvairiems fiziologiniams ir biocheminiams procesams, jo trūkumas gali sukelti augalų augimo sutrikimus, sumažinti derlių ir pabloginti kokybę. Todėl būtina naudoti reikiamą ir optimalų kalio trąšų kiekį, siekiant užtikrinti sveiką ir produktyvų augalų augimą.

Judrusis kalis (K₂O) nustatomas ir vertinamas dirvožemyje taip pat kaip ir judrusis fosforas. Kai kalio dirvožemyje yra daugiau kaip 150 mg/kg, tokie dirvožemiai vadinami judriojo kalio iš dalies turtingais.

Naujausi tyrimai rodo, kad šalies žemės ūkio naudmenose 2,7 proc. dirvožemių kalio turi labai mažai, 19 proc. – mažai, 35,3 – vidutinį kiekį, 23,9 – pakankamai, o 19,1 proc. – daug. Vis dėlto judriojo kalio iš dalies turtingų dirvožemių turime nemažai – 43 proc. Per pastaruosius 12 metų judriojo kalio padidėjo I ir II turtingumo vertinimo grupėse, kur jo yra labai mažai ir mažai – susumavus padidėjimas gautas nuo 17,1 iki 21,7 proc.; ir V grupėje, kur jo randama daug – nuo 14,5 iki 19,1 proc. Tai rodo, kad dalyje intensyvios gamybos ūkių kalio trąšų augalams buvo naudojama daugiau nei reikėjo, tačiau buvo nemažai ūkių, kur kalio trąšų į dirvožemį įterpta per mažai arba jomis iš viso netręšta.

Atskirų regionų žemės ūkio naudmenose judriojo kalio kiekiai dirvožemyje kiek skirtingi. Vidurio Lietuvoje judriojo kalio iš dalies turtingų dirvožemių yra vidutiniškai 56,4 proc., Rytų Lietuvoje – 37,1, Vakarų Lietuvoje – 31,8 proc. Vidurio Lietuvoje daugiausia tokių dirvožemių yra Kalvarijos ir Radviliškio r. (po 74,3 proc.), taip pat Marijampolės (74,0 proc.), Prienų r., Pasvalio r. (po 68,2), Vilkaviškio r. (63,5) ir Kauno r. (62,6 proc.) savivaldybėse.

Atskirose Rytų Lietuvos savivaldybėse judriojo kalio kiekiai dirvožemyje labai įvairuoja. Daug iš dalies turtingų judriojo kalio dirvožemių yra Zarasų (65,6 proc.), Ukmergės (56,7), Kaišiadorių (56,4), Alytaus (51,2 proc.) rajonuose. Mažai jų Varėnos r. (7,9 proc.), Šalčininkų r. (9,4), Trakų r. (16,6), Druskininkų (18,1), Švenčionių r. (23,7), Molėtų r. (23,8 proc.) savivaldybėse.

Vakarų Lietuvoje iš dalies turtingų judriojo kalio dirvožemių yra mažiausiai, ypač Šilutės r. (10,8 proc.), Rietavo (18), Šilalės r. (21,2), Kretingos r. (23,7) ir Skuodo r. (29,2 proc.) savivaldybėse.

Dvi didžiausios problemos

Apibendrinus dirvožemių būklę Lietuvoje galima teigti, kad yra dvi esminės problemos – didelėje šalies dalyje vyksta dirvožemių rūgštėjimas arba dekalcifikacija (kalcio netekimas) ir mažas judriojo fosforo kiekis dirvožemyje. Visa tai riboja žemės ūkio augalų produktyvumą ir skatina nepageidautinus reiškinius, tokius kaip azoto ir kalcio išsiplovimą ir sunkiųjų metalų judrumą.

Nors judriojo kalio trūksta tik penktadalyje žemės ūkio naudmenų, racionaliai tręšti kaliu reikia visus plotus. Ankstesnė agrocheminių tyrimų medžiaga rodo, kad Lietuvos žemės ūkio naudmenose 1964–1967 m. iš dalies turtingų judriojo kalio dirvožemių buvo tik 5,7 proc., 1976– 1981 m. – 19,3, 1985–1993 m. – 23,6, o šiandien yra beveik 43 proc. Tai rodo, kad augalų maisto medžiagų atsargų kaupimas dirvožemyje, ypač judriųjų fosforo ir kalio, yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis nuoseklaus darbo ir investicijų.

Todėl būtina ir svarbu vykdyti nuolatinę dirvožemio savybių stebėseną ir reguliariai atlikti agrocheminius tyrimus, siekiant nustatyti, įvertinti ir koreguoti esamas trąšų naudojimo strategijas. Tik taip galima užtikrinti efektyvų ir tvarų žemės ūkį, kuris ne tik didina augalų derlingumą, bet ir saugo aplinką ir dirvožemio sveikatą ateities kartoms.