Lietuvoje žinomi devyni ES mastu saugomų pievų tipai. Vienos iš jų – stepinės pievos – yra prioritetinės gegužraibinių augalų buveinės.

Šios pievos – vienos spalvingiausių Lietuvoje, išlikusios kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose, saulėtose pamiškėse. Iš kitų išsiskiria turtinga rūšine sudėtimi, jose gausu pupinių šeimos augalų ir gražiai žydinčių kitų žolių.

Stepinėmis jos vadinamos visų pirma todėl, kad buveinę formuojantys augalai plačiai paplitę stepių ir miškastepių zonose, o nemoralinėje (su plačialapiais miškais susijusioje) zonoje jų randama negausiai, tik jiems būdingose augavietėse, vadinamosiose stepinėse pievose.

Istoriškai stepinių pievų fragmentai Lietuvoje, kaip ir Europos Šiaurės Vakarų dalyje, priklauso reliktinėms bendrijoms, kurios išliko po sausų ir šiltų poledynmečio periodų. Tuo laikotarpiu stepių augalija buvo paplitusi daug šiauriau negu dabar.

Palyginti su kitais pievų tipais, stepinių pievų Lietuvoje kiek daugiau, nes jos įsikūrusios sunkiau įsisavinamuose žemės ūkio veiklos plotuose. Tad šiose pievose išsilaikė pietinio geografinio paplitimo augalų ir gyvūnų (ypač vabzdžių) rūšių bendrijos. Prioritetinėse stepinėse pievose aptinkama gegužraibinių augalų, pavyzdžiui, žalsvažiedžių blandžių, vyriškųjų ir šalmuotųjų gegužraibių, smulkiažiedžių svilų, viengumbių medauninkų.

Lietuvos stepinės pievos yra šiaurinėje jų arealo paplitimo dalyje, taigi, savo rūšine sudėtimi kiek skurdesnės už augančias piečiau ir vakariau Lietuvos. Iš 50 būdingų šios buveinės rūšių Lietuvoje auga tik 19, be to, kai kurios iš jų labai retos. Stepinių pievų charakteringos rūšys, t. y. rūšys, pagal kurias galima atskirti vienas bendrijas nuo kitų, yra šios: boloniniai katilėliai, plunksninės strugės, paprastieji perluočiai, ankstyvosios viksvos, pavasarinės raktažolės, didžiagalvės bajorės, pievinės vingiorykštės, stepiniai motiejukai, geltonžiedės liucernos, nusvirusiosios naktižiedės, skiauterėtosios putokšlės, tikrosios sidabražolės, gumbuotieji vėdrynai, kalniniai dobilai, varpuotosios veronikos. Tai tik keletas rūšių, kurias radus galima spėti, kad čia – stepinė pieva.

Netrūksta įvairovės

Ar visos stepinės pievos Lietuvoje vienodos? Tikrai ne! Įvairovės joms netrūksta. Vienos iš dažnesnių yra pievos su stepiniais motiejukais. Tokių bendrijų aspektą per žydėjimą formuoja rausvai pilkos stepinių motiejukų varpos, saulėje blizga violetiškos gauruotųjų poavižių šluotelės, styro pilkšvi smiltyninių lendrūnų lapai, grupėmis boluoja pievinių vingiorykščių, kalninių dobilų, lipikų žiedynai.

Visose stepinėse Lietuvos pievose rasime poavižinių liucernynų bendrijų. Tai toliausiai į šiaurę išplitusi šių pievų bendrija. Pagal pašarinę vertę jos vienos geriausių stepinių pievų, nes gana produktyvios, išaugina 2–3 t ha^-1 šieno derlių.

Lietuvoje yra ir unikalių stepinių pievų. Rūšine sudėtimi ir bendrijų struktūra ypač įdomios Merkio žemupio pievos ties Merkine. Čia tarpsta rūšys, kurių kitur Lietuvoje nerasime. Tai tikra Lietuvos stepinių pievų retenybių saugykla – Festuca arietina ir F. pseudovina eraičinai, Delavinio kelerijos. Čia auga ir truputį plačiau paplitusios rūšys: kampuotieji česnakai, barbašo gvazdikai, juodadantės kulkšnės, polesiniai eraičinai ir kt.

Ne mažiau įdomios fitogeografiniu požiūriu yra ir stačiųjų dirsuolių bendrijos, augančios Nevėžio žemupio pievose ties Bivylių kaimu, Kauno rajone. Jos išplitusios kiek plačiau ir jose auga nemažai retų ir saugomų rūšių.

Labai spalvingos bendrijos yra su pieviniais šalavijais, aptinkamos Nemuno slėnyje ir piliakalnių šlaituose ties Seredžiumi, Veliuona, Vilkija. Šių vietovių pievose randama ir daugiau retų ir įdomių žolinių augalų.

Nedažnos ir gana įdomios savo struktūra yra stepinės pievos su šerialapėmis smilgomis ar boloniniais katilėliais. Jos dažniausios Nevėžio ir Šventosios slėniuose, bet randamos ir kai kurių kitų upių slėniuose.

Ar pievos išliks?

Kokios yra pagrindinės grėsmės tokioms pievoms išlikti? Stepinės pievos yra tik vidutinio derlingumo, tad, pritaikant žemės ūkio reikmėms, jas stengiamasi sukultūrinti, tręšti ir ardant velėną įsėti ūkiniu požiūriu vertingų, daug biomasės užauginančių pašarinių žolių. Taip keičiamas bendrijos mitybinis (trofinis) fonas, rūšių konkurencinės bei kitos ekologinės sąlygos ir naikinama per ilgus amžius susiformavusi bendrija.

Vertingiausios stepinės pievos išlikusios ūkinei veiklai sunkiau pritaikomose vietose – upių slėnių skardžiuose, akmeninguose šlaituose, tad yra tikimybė, kad bent mažą dalį turėtume išsaugoti ir ateities kartoms. Vis dėlto nevengiama suarti ir įsisavinti net ir sunkiai privažiuojamus, anksčiau neliestus, regis, niekam nereikalingus, pievų kampelius. Nepažindami augalų rūšių, žmonės net nesupranta, kad čia tinkamas sąlygas ir užuovėją rado šios botaninės vertybės.

Kas dar, be tiesioginio sunaikinimo ar užaugimo medžiais bei krūmais, kelia didelę grėsmę šių pievų išlikimui? Ogi mūsų auginami kultūriniai augalai, pavyzdžiui, mėlynžiedės liucernos. Jos gana nesunkiai kryžminasi su mūsų vietinėmis kurios yra charakteringa stepinių pievų rūšis. Jeigu netoli stepinės pievos bus auginamos mėlynžiedės liucernos, tai jau po kelerių metų atsiras šių dviejų rūšių hibridų – margažiedžių liucernų. Hibridiniai augalai yra gana stambūs, ilgamečiai, agresyviai plintantys ir išstumia iš stepinių pievų vietines rūšis. Taigi, netoli saugomų ar jums žinomų stepinių pievų nerekomenduojame auginti grynų sėklinių pasėlių ar mišinių su mėlynžiedėmis ir margažiedėmis liucernomis.

Gamtinė ir ūkinė vertė

Ūkiniu požiūriu stepines pievas galima priskirti prie vidutinės ir menkos vertės pašaro gamybai skirtų pievų. Vienos jų bendrijos yra gana vertingos, o kitos neturi didesnės pašarinės vertės. Tačiau pridėjus šių pievų reikšmę bitininkystei, jų vertė išauga, nes atskiros augalų rūšys žydi skirtingu laiku, tad ir medunešis iš jų tęsiasi nuo pavasario iki rudens.

Stepinėse pievose gausu ne tik medingųjų, bet ir vaistinių, aromatinių augalų, pvz., šlaitinių žemuogių, paprastųjų raudonėlių, keturbriaunių čiobrelių, pievinių šalavijų ir kt. Taigi, čia gausu mūsų krašto vaistažolių genetinių išteklių.

Na, o gamtinė šių pievų vertė nenuginčijamai labai didelė. Stepines pievas sudarančios bendrijos yra reliktinio pobūdžio, t. y. išlikusios iš šiltesnių poledynmečio laikotarpių, jose tarpsta rūšys, kurių daugiau niekur Lietuvoje nerasime. Net iki šių dienų mokslininkai ir aplinkosaugininkai jų visų dar neištyrė ir nesurašė. Tiesa, prieš 10 metų visoje Lietuvoje buvo atlikta profesionali Europos Bendrijos svarbos buveinių inventorizacija. Vis dėlto daugelio surašytų buveinių situacija dabar yra visiškai pasikeitusi, didelė dalis jų jau prarasta.

Lietuvoje mokslininkai nėra visai ištyrę ir suklasifikavę stepinių pievų, tad jas sunaikindami negrįžtamai prarandame dar neištirtas rūšis ar bendrijas, jų net neidentifikavę. Maža to, didžiulis nenagrinėtas klodas yra natūralių pievų grybai, kuriuos tik pradėta tirti Lietuvoje. Pirmieji genetiniai tyrimai rodo nemažai naujų atradimų... Tad išsaugokime šį Lietuvos gamtos brangakmenį ateities kartoms, o ūkininkai dėl kelių hektarų paliktos natūralios pievos tikrai nebankrutuos, bet galės didžiuotis puoselėjamomis vertybėmis.