Ūkinių gyvūnų skausmas dėl ligos dažniausiai matuojamas bendrų organizmo funkcijų pokyčiais, o pastaruoju metu dėmesys kreipiamas ir į kintančią gyvūno elgseną. Vis dėlto veterinarijos gydytojams ir ūkininkams nelengva identifikuoti galvijų skausmą ir jo stiprumą.

Kodėl sunku atpažinti galvijus, kurie jaučia skausmą? Pagrindinė priežastis – jų ištvermingumas, jie dažnai apibūdinami kaip stojiški (lot. stoics reiškia individą, kuris priima tai, kas vyksta, nesiskųsdamas ir nerodydamas emocijų). Gyvuliai tokias būdo savybes išsiugdė per ilgą evoliuciją, saugodamiesi plėšrūnų, kurie visuomet medžiojo jaunesnius, senus ar ligotus, todėl išmoko slėpti ir maskuoti silpnumą. Ši galvijų savybė tampa iššūkiu identifikuojant sergančius gyvūnus ar jų skausmą.

Skausmą išduoda pasikeitusi laikysena ir elgesys

Esant labai stipriam skausmui gyvūnas griežia dantimis, suka galvą į skausmingą sritį ar spiria sau į pilvą. Galima išskirti ir ne tokius ryškius skausmo požymius, pavyzdžiui, nenorą atlikti kažkokio veiksmo. Tai būdinga galvijui, norinčiam išvengti skausmo dirgiklio ir didesnės žalos, pavyzdžiui, šlubuodamas jis vengia remtis skausminga galūne, nenoriai permeta svorį, esant skausmingam mastitui, karvė spiria, kai bandoma ją melžti, ir kt.

Pasikeitusi gyvūno laikysena ir elgsena – tai būdas išvengti ar sumažinti jautrių vietų stimuliavimą. Jis daugiau guli ar daugiau stovi, nelygu skausmo šaltinis (pvz., mastito atveju karvė trumpiau guli, nes dėl tešmens skausmo jaučia diskomfortą ir negali gulėti, šlubuojanti elgiasi priešingai – guli daug daugiau, nestovi ilgą laiką), taip pat mažiau ėda ir geria.

Skausmą jaučiantis gyvulys atsiskiria nuo kitų bandos gyvūnų siekdamas išvengti stresinės situacijos. Tačiau tvartuose, esant didelei gyvūnų koncentracijai, šį elgesio pokytį sunku pastebėti.

Gyvūno pasipriešinimas, agresyvumas, atliekant gydomąsias procedūras, taip pat gali būti susijęs su skausmu, tiksliau – gyvūnas rodo padidėjusią hiperalgesiją, t. y. padidėjusį jautrumą skausmui.

Skausmas neturi paprasto apibrėžimo, o jo ryšys su liga yra sudėtingas. Tai nemalonus potyris, atspindintis gyvūno suvokimą apie pažeidimą ar grėsmę būti sužeistam, kuris sukelia apsauginius veiksmus. Skausmas priklauso ne tik nuo dirgiklio stiprumo, jo veikimo trukmės ir audinių ar nervų pažeidimo laipsnio, bet ir nuo ankstesnės skausmo patirties.

Jaučiant skausmą dalyvauja pagrindiniai receptoriai, t. y. nociceptoriai – skausmui jautrios laisvosios nervų galūnės. Jų yra visur daug, išskyrus galvos smegenų audinį ir kepenų parenchimą. Nociceptoriai nėra specifiški vienam dirgikliui, juos gali aktyvinti mechaniniai, cheminiai ir temperatūros dirgikliai. Nociceptorius dirgina skausmą sukeliančios cheminės medžiagos, kurios išsiskiria pažeidus audinius (pvz., bradikininas, seratoninas, histaminas, prostaglandinai ir kt.).

Skiriamos šios skausmo rūšys:

• paviršinis, atsirandantis odoje;
• gilusis, kylantis iš raumenų, sąnarių, kaulų;
• lokalus;
• generalizuotas;
• fizinis;
• emocinis, susijęs su skausmingomis patirtimis.

Skausmo buvimą paprastai galima patikimiau nustatyti nei skausmo intensyvumą.

Skausmas taip pat gali būti ūmus, lėtinis.

• Ūmus skausmas – tai signalas, aliarmas, kad įvyko audinių pažeidimas. Šis skausmo tipas turi apsauginę funkciją ir paprastai baigiasi sugijus audiniui. Tai trumpalaikis ir stiprus skausmas.
• Lėtinis skausmas gali tęstis net tada, kai pažeidimo nebėra, o trauma sugijusi. Toks skausmas jau atlieka ne įspėjamąją funkciją, o yra kaip savarankiška liga. Todėl labai svarbu numalšinti ūmų skausmą, kad jis netaptų lėtiniu. Šis skausmo tipas ne toks intensyvus, ilgiau trunka ir jį sunku numalšinti, nes dažnai šis skausmas turi ryšį su gyvūno emocine būkle arba yra streso padarinys.

Galvijų skausmo skalė

Mokslinėse publikacijose plačiai aprašoma metodika galvijų skausmui identifikuoti – vadinamoji skausmo skalė. Ją sudaro 7 signalai, kurie vertinami nuo 0 iki 2 balų ir apskaičiuojami į bendrą skausmo balą. Skausmo skalė sukurta taip, kad būtų greita ir paprasta naudoti, todėl ji nesunkiai pritaikoma kasdienėje veikloje. Karvių skausmo skalė yra skirta veterinarijos gydytojams ir galvijų augintojams.

Į skausmo skalę nėra įtraukti labai akivaizdūs ir gerai atpažįstami stipraus skausmo požymiai, pavyzdžiui, griežimas dantimis, vokalizacija, galvos sukimas į skausmingą sritį ar spardymas į pilvą, bet jie visada turėtų būti laikomi nerimą keliančiais stipraus skausmo požymiais.

Skausmo skalės balas yra orientacinis, tačiau jeigu yra didesnis negu 5, karvė gali jausti stiprų skausmą. Ši skalė orientuota į karves, turinčias mažiau akivaizdžią, silpniau išreikštą skausmo elgseną.

Skausmo skalėje vertinama:

1. Dėmesys aplinkai. Jei karvei skauda, ji linkusi mažiau koncentruotis į aplinką.
2. Galvos padėtis. Dėl skausmo galva dažnai nuleista žemyn. Toks elgesys gali turėti keletą paaiškinimų – tai bendra laikysena arba socialinio bendravimo vengimas.
3. Ausų padėtis. Karvės, kenčiančios skausmą, laiko ausis tiesiai atgal arba labai žemai, jos primena „ėriuko ausis“.
4. Veido išraiška. Karvės snukio išraiška pasikeičia, kai jaučia skausmą, tai vadinama „skausmo veidu“.
5. Atsakas į artinimąsi. Skausmą kenčianti karvė mažiau domisi socialine sąveika ir todėl stengiasi vengti besiartinančio žmogaus.
6. Nugaros padėtis (gyvūno laikysena). Esant skausmui galvijų laikysena keičiasi, matyti išlenkta nugara.
7. Šlubavimas. Tai yra vienos ar kelių galūnių skausmo padarinys. Karvės vaikšto atsargiai, netolygiai permeta svorį ant skirtingų galūnių.

Galvijų skausmo išraiška, tai mimikos raukšlių pokyčiai, kurie rodo galimą skausmo buvimą. Sveiko gyvūno snukis atsipalaidavęs, gyvūnas budrus, reaguoja į aplinką. Kitaip nei nuslopinto skausmo, stiprų skausmą patiriančio gyvūno išraiškos išlieka ir tampa gana ryškios. Pateiktuose paveiksluose matyti pagrindiniai taškai, kurie skausmo atveju keičiasi ryškiausiai.

Remiantis moksliniais straipsniais, veterinarijos gydytojų ir ūkininkų patirtimi, nurodomos šios skausmingos būklės ir procedūros:

• mastitas, ypač sukeltas E. Coli bakterijos, laikomas skausmingiausiu (7–9 balai iš 10);
• laminitas (daugiau kaip 3 balai);
• veršiavimasis, ypač sunkus (7–8 balai iš 10);
• cezario pjūvis (9 balai iš 10) ir kitos chirurginės intervencijos;
• metritas (4–6 balai iš 10);
• ragų šalinimas, ypač suaugusių galvijų;
• lūžiai ir kitos traumos.

Skausmo mažinimas

Skausmas yra būklė, kurią turime gydyti kuo greičiau, dėl jo neigiamo poveikio gyvūno gerovei, produktyvumui. Ilgai užsitęsęs skausmas kelia didelį stresą.

Skausmo malšinimas, pagrįstas uždegimo ir kitų sisteminių reiškinių, kurie dažniausiai sukelia uždegimą, gydymu ir tolesnio audinių pažeidimo lėtinimu. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) dažniausiai vartojami kaip skausmą, karščiavimą ir uždegimą mažinantys vaistai.

Skausmo kontrolė būtina atliekant skausmingas procedūras, taip pat gydant dažnai pasitaikančias ligas: mastitą, metritą, šlubavimą.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad veršiavimasis taip pat yra skausmingas procesas, o vaistų nuo skausmo naudojimas po apsiveršiavimo pagreitino karvių grįžimą į pradinę būseną, pagerino jų apetitą, padidino pieno produkciją. Taip pat tyrimais nustatyta, kad sunkaus veršiavimosi atveju, t. y. kai reikia pagalbos, skausmo pojūtis būna kelis kartus didesnis, o skausmą patiria ne tik karvė, bet ir veršiukas. Kai karvei sunkiai veršiuojantis suteikiama netinkama, šiurkšti pagalba, veršelis patiria skausmingas traumas, dažniausiai būna patempiami kojų raiščiai, pažeidžiami raumenys, sąnariai, pasitaiko ir šonkaulių lūžių (šie nustatomi retai).

Todėl rekomenduojama po sunkaus veršiavimosi suleisti vaistų nuo skausmo ne tik karvei, bet ir veršeliui, jie padeda abiem greičiau atsigauti. Terapija nuo uždegimo pagreitina gijimą, taip išvengiama produkcijos nuostolių – tiek pieno, tiek veršelio dienos priesvorio.

Visi vaistai nuo skausmo veikia skirtingą laiką, todėl gali prireikti papildomų dozių.

Skausmo kontrolei būtina naudoti:

• NVNU (karprofenas, ketoprofenas, meloksikamas ir kt.), gydant mastitą, metritą ir kt.;
• vietinę anesteziją nuo skausmingų procedūrų (chirurginių intervencijų, ragų šalinimo, tiek suaugusiems, tiek veršeliams, ortopedinių procedūrų, ypač jei reikia gydyti);
• epidūrinę anesteziją (teikiant pagalbą veršiuojantis);
• sedacijai (jei gyvūnas jaučia papildomą stresą, yra agresyvus ir sunku kontroliuoti, jei atliekama labai skausminga procedūra).

***

Mūsų žinios apie galvijų skausmą per pastaruosius kelis dešimtmečius nuolat tobulėjo. Nustatyti elgesio ir fiziologiniai skausmo rodikliai, pagerėjo tyrėjų gebėjimas išmatuoti gyvūnų reakcijas, susijusias su skausmingomis procedūromis. Sukurti ir įregistruoti nauji galvijų skausmą malšinantys vaistai, gauname vis daugiau žinių apie tinkamas dozes, vartojimo būdus ir anestetikų bei analgetikų sinergiją.