Yra nemažai grybinių ligų, atnešančių žieminių rapsų derliaus nuostolių. Vienos jų išplinta ne kasmet, o kitų infekcijų daugėja – keičiantis klimatui ligos tampa agresyvesnės ir žalingesnės. Viena tokių – fomozė.

Ieškodami sprendimų, kaip kontroliuoti fomozę ir kitas grybines rapsų ligas, mokslininkai tiria prognozių sistemos veiklą, ieško galimybių jai tobulinti.

Seniau, kai rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais vyravo vėsesni orai, fomozės pažeidimų buvo aptinkama 4–5 lapelių rapsų vystymosi tarpsniu. Purškiant pasėlius augimo reguliatoriais ar fungicidais, turinčiais augimą reguliuojančių savybių, buvo pristabdomas rapsų augimas, o kartu jie apsaugomi nuo fomozės.

Pastaraisiais metais situacija keičiasi: rugsėjį dažniausiai iškrenta mažiau kritulių, o oro temperatūra aukštesnė už daugiametį vidurkį. Todėl pirmieji fomozės simptomai ant žieminių rapsų lapų atsiranda tik spalį, kai įsivyrauja daug drėgnesnis ir vėsesnis periodas. Ar apsaugosime augalus nuo šios ligos naudodami vien augimo reguliatorius? Ar apsauga nuo fomozės įmanoma dar nesant ligos simptomų? Ar atlikta apsauga nuo fomozės rudenį atneš teigiamų rezultatų?

Ligos vystymasis ir plitimas

Fomozę rapsuose sukelia grybai Leptosphaeria maculans ir L. biglobosa, jų simptomai ant rapsų lapų šiek tiek skiriasi. Dėl grybo L. maculans poveikio ant lapų susidaro pilkų, balkšvų ar žalsvų įdubusių, įvairaus dydžio dėmių, vėliau jos gelsta, o viduje susiformuoja juodi smulkūs taškeliai – piknidžiai. Grybo L. biglobosa sukeltos dėmės ant lapų yra perpus smulkesnės (iki 10 mm), netaisyklingos formos, piknidžių jose beveik nėra. Šios dėmės labai panašios į Alternaria grybo sukeltas dėmes, todėl jas atskirti lauke nelengva. Abiejų rūšių grybai dažniausiai plinta kartu, ir ant to paties augalo galima aptikti juos abu.

Po rapsapjūtės fomozės sukėlėjai sparčiai vystosi ant rapsų stiebų – ražienų. Neilgai trukus, rudenį, vyraujant drėgniems orams, ant stiebų vietoje nelytinių vaisiakūnių – piknidžių – išsivysto lytiniai vaisiakūniai – pseudoteciai, iš kurių pasklinda askosporos ir užkrečia naujo pasėlio jaunų žieminių rapsų lapus. Fomoze rapsai gali užsikrėsti nuo rugsėjo iki gruodžio.

Lytinių vaisiakūnių brendimas ir askosporų gausa priklauso nuo kritulių kiekio ir dažnumo rugpjūčio–spalio mėnesiais. Grybo askosporos su vėju gali plisti dideliais atstumais. Ant rapsų lapų jos sudygsta, jei lapai mažiausiai 4 valandas būna drėgni. Kai oro temperatūra apie +16–18 °C, ligos simptomams ant lapų atsirasti užtenka 5 dienų.

Augalo dydis taip pat yra svarbus ligos vystymosi ciklo veiksnys, kadangi iš lapų dėmių grybas auga per lapkotį ir pasiekia stiebą. Ankstyvos ar optimalios sėjos augalams pavojingiausia yra rugsėjo ir spalio mėnesių infekcija, tačiau vėlai pasėtiems rapsams ši infekcija labai pavojinga ir lapkritį. Mat tuo metu vėlyvosios sėjos augalų lapeliai dar maži, lapkočiai trumpi, tad grybui lengviau pasiekti stiebą.

Bandymai purškiant vieną ir du kartus

Jau penktą sezoną tęsiame fomozės kontrolės tyrimus žieminių rapsų veislės Mercedes pasėliuose. Pirmuoju purškimu, kai augalai buvo pasiekę 4 lapelių tarpsnį (BBCH 14), purkšta augimo reguliatoriais ar fungicidais, turinčiais augalų augimą reguliuojančių savybių. Fomozei kontroliuoti fungicidai panaudoti spalio antroje pusėje (antrasis purškimas), kai laukeliuose buvo aptikta 15–20 proc. ligos apimtų augalų.

Tyrimų laikotarpiu fomozė intensyviai plito žieminiuose rapsuose. Liga kasmet stipriai pažeidė ne tik augalų šaknies kaklelio sritį, bet ir aukščiau ant stiebų susiformavo dideli, gausūs ir gilūs ligos židiniai. Įvertinus tyrimų rezultatus, nustatyta, kad vidutiniškai liga apniko 77,9 proc. žieminių rapsų augalų, o ligos intensyvumo indeksas ties šaknies kakleliu siekė 26,6 procento.

Pažeidimo lygis

Siekdami išsiaiškinti fungicidų nuo fomozės veiksmingumą, nustatėme pažeistų stiebų dalį esant tam tikram ligos lygiui. Laukeliuose, kur fungicidais nepurkšta, nustatyta daugiau kaip 40 proc. augalų su stipriais fomozės pažeidimais (4–5 balai: kai 50–70 proc. pažeistas šaknies kaklelis ar visai sunykęs augalas). Likusi augalų dalis buvo pažeista mažiau. Purkštuose laukeliuose didesnė dalis augalų buvo pažeisti silpnai (1–3 balai) ir sudarė daugiau kaip 65 proc. pažeistų augalų.

Remiantis vidutiniais ilgalaikių tyrimų duomenimis, apsaugotuose laukeliuose ant augalų fomozė buvo išplitusi mažiau nei nepurkštuose. Labai panašus fomozės išplitimo ant augalų rezultatas gautas naudojant skirtingas produktų veikliąsias medžiagas. Tačiau tirtų produktų su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis veiksmingumas fomozės intensyvumo indeksui šaknies kaklelio srityje išsiskyrė.

Palyginti su kontroliniu variantu, iki 38 proc. mažesnis ligos intensyvumo indeksas nustatytas žieminių rapsų laukeliuose, kuriuose tik vieną kartą, 4 lapelių tarpsniu (BBCH 14), panaudotas metkonazolas 63 g l^-1. Kitu atveju, kai pirmą kartą buvo panaudoti produktai su metkonazolu 63 g l^-1 ir mepikvatchloridu 300 g l^-1, o antrą kartą purkšta mefentriflukonazolu 56,3 g l^-1 ir protiokonazolu 120 g l^-1, nustatytas iki 2 kartų mažesnis ligos intensyvumo indeksas šaknies kaklelio srityje.

Remiantis 5 metų vidutiniais duomenimis, veiksmingiausiai žieminius rapsus nuo fomozės apsaugojo produktai su veikliosiomis medžiagomis, kai pirmuoju purškimu buvo panaudotas metkonazolas 63 g l^-1, o antruoju – tebukonazolas 125 g l^-1. Šiuo sprendimu, palyginti su kontrolinio varianto laukeliais, sumažinome fomozės intensyvumo indeksą šaknies kaklelio srityje 70,3 procento.

Remiantis 5 metų tyrimų duomenimis, žieminių rapsų derlingumo vidurkis siekė 3,80 t ha^-1. Įvertinus fomozės kontrolės sprendimų (kai purškiama du kartus rudenį BBCH 14 tarpsniu ir kai aptinkama 15–20 proc. fomozės apniktų augalų) įtaką žieminių rapsų derlingumui, nustatyta, kad 9,9 proc. didesnis derlius gautas pirmąkart purškiant metkonazolu 63 g l^-1 lapų vystymosi tarpsniu (BBCH 14) ir tebukonazolu 125 g l^-1, esant 15–20 proc. fomozės pažeistų stiebų. Šis sprendimas yra vienas iš veiksmingiausių būdų kontroliuoti fomozę žieminiuose rapsuose.