Sėjamosios salotos (Lactuca sativa L.) vertinamos dėl greito augimo, skonių įvairovės ir maistingumo. Siekiant išauginti gerą, kokybišką derlių ir mažinti jautrumą biotiniams veiksniams, būtina kontroliuoti salotų ligas ir kenkėjų plitimą, naikinti piktžoles.

Salotos skirtingai jautrios dienos ilgiui, šviesos intensyvumui, temperatūrai, nevienodai atsparios patogenams. Ankstyvesnių, trumpesnės vegetacijos veislių salotos mažiau jautrios oro temperatūros ir dienos ilgumo pokyčiams, palyginti su vėlyvesnių veislių. Didesniu atsparumu ligoms, ypač grybinėms, išsiskiria salotos su didesniu chlorofilo kiekiu ir intensyviai žaliais lapais.

Taigi, auginant salotas svarbu laiku ir tinkamai taikyti visas technologines rekomendacijas, suplanuoti sėjomainą ir parinkti tinkamos struktūros, gerų agrocheminių rodiklių dirvožemį.

Svarbiausios ligos

Baltoji kojelė arba rizoktoniozė (Rhizoctonia solani) pažeidžia daigus, bet gali sirgti ir suaugę augalai. Daigų šaknies kaklelis paruduoja, patamsėja. Smarkiau sergantys augalai sukniumba ir nudžiūva, o kartais pradeda pūti dar neprasikalę iš žemės. Augančių salotų lapai ima ruduoti ir džiūti, o ant lapkočių pamatų ir stiebų žemutinėje dalyje atsiranda įdubusių dėmelių, kurios apsitraukia nešvariai balta, vėliau paruduojančia valktimi.

Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) dažnai atsiranda ant jau esančių pažeidimų, kuriuos sukelia kitos ligos arba kenkėjai. Tose vietose susidaro gana didelės rudos, vandeningos dėmės. Vėsiu oru jos apsitraukia pilkos spalvos grybo apnašu, kuriame susiformuoja smulkūs juodi skleročiai. Liga pasireiškia vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 41–49), vasaros antroje pusėje. Jai plisti didelės įtakos turi krituliai, didelis santykinis oro drėgnis ir mechaniniai pažeidimai.

Salotų fuzariozės (Fusarium oxysporum f. sp. lactucae) apimti daigai anksti žūsta. Sergančių augalų lapai gelsta, vysta, ant jų matyti neryškios dėmės su šiek tiek patamsėjusiomis gyslomis. Perpjovus ligotą stiebą arba lapkotį matyti parudavęs vandens indų ratas. Pažeisti lapai anksti nukrinta, todėl gūžės užauga mažos. Liga pasireiškia per visą vegetaciją (BBCH 13–49), jai plisti palankiausia +20–25 °C temperatūra.

Netikrosios miltligės (Bremia lactucae) apimtų lapų viršutinėje pusėje atsiranda neryškių šviesiai žalių arba gelsvų, pailgų arba kampuotų dėmių. Lapų apatinėje pusėje dėmės būna aptrauktos baltomis puriomis apnašomis. Lapai vysta, pūna, žiedai ir sėklų užuomazgos džiūsta.

Siekiant išvengti minėtų ligų ar sumažinti jų žalą, būtina: laikytis sėjomainos, po derliaus nuėmimo dirvą giliai suarti, naikinti piktžoles. Sėti registruotais fungicidiniais beicais apdorotą sėklą, rinktis atsparias veisles. Šalinti rizoktonioze sergančius augalus, neperlaistyti. Puvinių prevencijai daigus auginti kasetėse, daigyklose. Miltligės prevencijai augalų liekanų nepalikti žiemai.

Cheminė ligų kontrolė

Esant būtinybei nuo ligų salotos purškiamos fungicidais. Naudojant cheminius augalų apsaugos produktus, reikia atsižvelgti į ekonominio žalingumo ribą.

Salotų ligų kontrolės sistema pateikta lentelėje. Per vegetaciją augalų apsaugos schema gali būti keičiama, nes fungicidų purškimo eiliškumas ir naudojimo laikas nuolat tikslinamas, atsižvelgiant į konkrečios vietovės meteorologines sąlygas ir prognozavimo modelių rodmenis.

Purškiamo vandens kiekis, atsižvelgiant į fungicido rūšį, yra 200–1 000 l/ha ir priklauso nuo augalų aukščio ir tankio. Augalus būtina visiškai apipurkšti tirpalu (vandens kiekį pasitikslinti produkto etiketėje, pas produkto pardavėjus ar gamintojus). Lauke po purškimo iki lietaus turi praeiti 4 val. (kol tirpalas ant lapų nudžiūsta). Nepurkšti, jei tikimasi lietaus arba prieš augalų laistymą. Augalų apsaugos produkto nenaudoti, kai oro temperatūra aukštesnė nei +25 °C arba vėjo greitis didesnis nei 3 m/s.

Purkštuvai turi būti sukalibruoti ir išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis hektarui, parinkti tinkami purkštukai, važiavimo greitis ir slėgis.

Labai svarbu, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų kiekvienai konkrečiai veikliajai medžiagai nustatytas laikas (karencija).

Siekiant kokybiško salotų derliaus, svarbu nepraleisti ligų protrūkių, dėl to būtina nuolat vykdyti pasėlių stebėseną. Augalus reikia tikrinti įvairiais jų augimo ir vystymosi tarpsniais.

Pagrindiniai kenkėjai

Kiekvienoje agroekosistemoje, įskaitant laukus ir sodus, ekologiniai veiksniai susieja augalus, grybus, bakterijas, erkes, vabzdžius ir kitus organizmus. Kai kurių gausa gali padaryti akivaizdžios žalos auginamiems kultūriniams augalams, todėl jie vadinami kenkėjais, tačiau ir kenkėjai sudaro natūralią dalį lauko ir sodo bendrijos. Siekiant kokybiškos produkcijos, reikia kontroliuoti kenkėjus, stebint jų žalingumo ribas, kad būtų išvengta derliaus nuostolių. Insekticidai naudotini pastebėjus kenkėjus ir įvertinus jų žalingumo mastą. Tam atliekama žalingumo ribų nustatymo apskaita.

Salotoms daugiausia žalos padaro amarai, šliužai ir drugių pelėdgalvių lervos.

Amarai (Myzus persicae) čiulpia augalų sultis. Iščiulpti lapai pagelsta arba pasidaro rausvai violetiniai, jų pakraščiai užsiraito į apačią. Smarkiai pažeistų salotų gūžės būna mažesnės ir purios.

Prevencinės priemonės: naikinti kryžmažiedes piktžoles, šalinti derliaus liekanas, dirvą giliai suarti. Pastebėjus amarus augalus purkšti insekticidais.

Šliužai (Agriolimax agrestis) – polifaginiai kenkėjai, be kitų augalų, minta ir salotomis. Labiau plinta organinėmis arba azoto trąšomis pertręštuose dirvožemiuose. Žalingumo riba – 10 vnt. šliužų 2 kv. m plote. Šliužai įvairiose augalų dalyse išgraužia netaisyklingos formos iškandas. Jie aktyviausi ir daugiausia maitinasi naktį, kai iškrinta rasa. Optimali temperatūra – +12–18 °C. Daugiau žalos padaro lietingais metais.

Prevencinės priemonės: per vegetaciją nepalikti augalų liekanų, jas būtinai sunaikinti, nes tai gali būti kaip priedanga. Dirva turi būti be grumstų ir piktžolių. Rudenį dirvą giliai suarti. Šliužams gausiai išplitus naudoti moliuskocidus.

Pelėdgalvių (Barathra brassicae, Mamestra brassicae) vikšrai augalų lapuose išgraužia stambokas ovalias skyles. Pažeidžia ir salotų gūžes – išgraužia gilias landas ir užteršia išmatomis.

Prevencinės priemonės: naikinti piktžoles, rudenį dirvą giliai suarti. Esant būtinybei naudoti insekticidus.

Cheminė kenkėjų kontrolė

Per vegetaciją augalų apsaugos metodas parenkamas atsižvelgus į konkrečios vietovės meteorologines sąlygas, artimiausių prognozavimo modelių rodmenų, feromoninių gaudyklių ir kenkėjų žalingumo slenksčių įvertinimo duomenis. Insekticidai naikina įvairius kenkėjus, veikia greitai, bet jie gali būti nuodingi žmonėms ir aplinkai, todėl būtina laikytis etiketėse nurodytų reikalavimų.

Purškiant insekticidus vandens kiekis (300–1 500 l/ha) priklauso nuo augalų aukščio: turi būti toks, kad juos būtų galima visiškai apipurkšti tirpalu (vandens kiekį pasitikslinti produkto etiketėje).

Kenkėjų mechaninis rinkimas – tik pagalbinė priemonė, be to, reikalauja papildomų išlaidų. Svarbiau yra sėjomaina ir tinkama vieta – salotų pasėlis turi būti nutolęs nuo pernykščio lauko.

Kenkėjų gausumui nustatyti galima naudoti lipnias arba feromonines gaudykles.

Profilaktinės priemonės

Salotų pasėlio fitosanitarinė būklė labiausiai priklauso nuo augalų tankumo, tinkamos priežiūros ir sveiko, kenkėjais neužkrėsto dirvožemio.

Prie alternatyvių augalų apsaugos būdų priskiriamas ir biologinis augalų apsaugos metodas, t. y. gyvų organizmų (entomofagų, akarifagų, antagonistų ir kt.) arba jų veiklos produktų panaudojimas žalingiesiems organizmams – augalų patogenams – kontroliuoti. Tai yra visuma susijusių ligų, kenkėjų gausumą ir aktyvumą mažinančių veiksnių, todėl biologinis augalų apsaugos metodas yra neatsiejama integruotos augalų apsaugos dalis.

Siekiant išvengti kenksmingųjų organizmų pasėliams daromos žalos, būtina taikyti profilaktines priemones: sudaryti optimalias augimo sąlygas, parinkti tinkamą sėjomainą, ligoms ir kenkėjams atsparias veislės, sėti sertifikuotą sėklą, taikyti optimalų trešimą, nuėmus derlių pašalinti ir sunaikinti augalų liekanas. Efektyvus būdas mažinti ligų pradus dirvožemyje yra sėjomaina. Augalus pertręšus galima paskatinti jų puvinius arba sudaryti terpę plisti kenkėjams.

Būtina įvertinti kenkėjų ryšius su kitais organizmais. Reikia atsiminti, kad bet koks kišimasis į ekosistemą turi įtakos visų organizmų, taip pat ir naudingųjų, gausumui.

***

Lietuvoje 2023 m. deklaruota 7 306 ha daržovių, iš jų – 67 ha salotų. Auginamų atvirame grunte salotų vidutinis derlingumas yra apie 11 t/ha.