Lietuvoje daugėja didelio produktyvumo galvijų, kurie ypač jautrūs aplinkos pokyčiams. Dėl patirto karščio streso ne tik mažėja primilžis, bet pasireiškia ir kitos problemos: nuovalų susilaikymas, prastas apsivaisinimas, acidozė.

Lietuvos ūkininkai per gana trumpą laiką ūkiuose įdiegė užsienio šalyse išbandytas kovos su karščiu priemones. Tačiau ne visos jos padeda pasiekti norimų rezultatų, be to, dažnai neįvertinama pačių galvijų reakcija į naujoves. O ji yra skirtinga ir kartais netikėta. Siekdami efektyviau vėsinti galvijus, turėtume atsižvelgti į kai kuriuos specifinius dalykus.

Vėsintis vandeniu mėgsta ne visos karvės

Vėsinimas vandeniu iš pažiūros yra paprastas būdas, tačiau jį naudojant reikia atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Visų pirma, derėtų akylai stebėti patalpos, kurioje laikomi gyvuliai, oro drėgnumą.

Esant aukštai temperatūrai, saitinio laikymo gyvūnams vėsinti gali būti naudojamos laistymo žarnos, palaido laikymo – purkštuvai. Vėsinimas vandeniu yra vienas iš efektyviausių vėsinimo būdų, tačiau be tinkamos ventiliacijos ir oro srauto judėjimo patalpose sukuriamos tropikų sąlygos – aukšta temperatūra ir didelis oro drėgnis. Tokiomis sąlygomis ne tik nevyksta galvijo vėsinimasis garuojant, bet ir gerokai didėja karščio streso poveikis. Galvijai dar intensyviau kvėpuoja išsižioję, intensyvėja širdies darbas, sustoja didžiojo prieskrandžio veikla. Alsuojant prarandama daug seilių, kurios turėtų neutralizuoti rūgštis didžiajame prieskrandyje ir padidėja acidozės tikimybė.

Didelė drėgmė dėl purškiamo vandens gali padidinti infekcinių ligų riziką bandoje. Drėgnas kraikas, šlapi paviršiai yra puiki terpė bakterijoms daugintis, o karvės, norėdamos atsivėsinti, dažniau renkasi atsigulti ne į guoliavietę, bet į srutas. Esant tokioms sąlygoms, daugėja susirgimų mastitu.

Jeigu karvė serga hipokalcemija (dėl to spenio kanalas gali likti labiau atviras arba spenio sfinkteris yra tiesiog sužalotas per melžimą), bakterijos turi visas galimybes iš srutų migruoti į pieno liauką. Taip pat reikia nepamiršti, jog karštuoju laikotarpiu silpnėja galvijų imunitetas ir visi šie veiksniai lemia dažnesnius susirgimus mastitu. Padidėjusi bakterijų koncentracija ore ir kraike prisideda ir prie dažnesnio plaučių ligų pasireiškimo. Žinoma, tai labiau jauno prieauglio bėda, tačiau iš praktikos matyti, kad plaučių ligomis suserga (tiksliau būtų sakyti, kad liga atsinaujina) pirmaveršės karvės po apsiveršiavimo. Didesnė drėgmė ir dėl karščio padažnėjęs kvėpavimas toliau skatina plaučių pažeidimus.

Kita problema, susijusi su vėsinimu vandeniu, yra galvijo reakcija į patį procesą. Nusprendę vėsinti galvijus vandeniu, ne visada įvertiname, kad jiems tai gali būti visai nepriimtina. Ne vienas ūkininkas, fermoje įdiegęs šias sistemas, gali pasakyti, kad kiekvienoje bandoje yra karvių, kurios labai nenori sušlapti. Tai tampa nemenka problema, kai vėsinimo sistemos įrengiamos prie šėrimo tako, tikintis, kad vėsinimas karvėms leis ramiai paėsti. Tačiau dalį karvių tai kaip tik gali atbaidyti. Tai aiškiai matyti ūkiuose – įsijungus vėsinimo sistemai, dalis ėdančių karvių greitai pasitraukia nuo šėrimo tako ir būriuojasi atokiau, vėl laukdamos savo eilės prieiti, kai sistema išsijungs.

Jei tokių karvių yra daugiau, gali kilti spūstys, prasidėti konkurencinės kovos. Dažniausiai šių kovų aukomis tampa šviežiapienės karvės – grupėje jos būna naujokės ir natūraliai silpnesnės dėl galimos ketozės. Ši būklė tampa dar sunkesnė, jeigu šviežiapienės neprileidžiamos prie šėrimo tako. Patiriamas stresas slopina ir taip silpnesnį jų imunitetą.

Įmanoma ir priešinga reakcija į vėsinimą – galvijui tai gali labai patikti. Tačiau ir tai gali sukelti bėdų. Jeigu ūkiuose pasirenkama vėsinti gyvulius, išeinančius iš melžimo aikštelės, karvė, kuriai vėsintis malonu, gali sustabdyti visą judėjimo srautą. Ji užims vėsinimo vietą ir neprileis kitų gentainių. Tai sukelia papildomo darbo varovams, nes reikia užtikrinti sklandų karvių judėjimą. Dėl to stoja darbai, varomos karvės patiria stresą, gali nutikti nelaimingų atsitikimų.

Spūstys dėl malonaus vėsinimosi nebūtinai kyla tik po melžimo. Jeigu ūkiuose įrengti ventiliatoriai (su vandens purškimo sistema ar be jos), galime matyti, kad dalis karvių būriuojasi tiesiai priešais ventiliatorių. Tokie susibūrimai gali būti pavojingi silpnesnėms, šviežapienėms karvėms, ypač, jei tai vyksta prie girdyklos. Negavusios atsigerti, karvės ima stumdytis, ieško kitos girdyklos. Tai didina patiriamą stresą, traumų riziką, gali sugadinti inventorių.

Poreikis atsivėsinti – skirtingas

JAV Kalifornijos valstijos Davis‘o universiteto mokslininkai pasidalijo savo tyrimu, kuriuo siekė įvertinti galvijų reakciją į vėsinimą vandeniu.

Jie garde įrengė platformą ir virš jos pritaisė purkštuvus. Šie pradėdavo purkšti, kai karvės atsistodavo ant platformos – jų svoris įjungdavo sistemą. Tuomet tyrėjai fiksavo, kuri karvė, kada ir kiek laiko praleidžia po šiuo dušu. Tyrimo duomenimis, karvės rinkdavosi atsivėsinti tik karščiausiu dienos metu, o trukmė, praleista po dušu, buvo individuali – nuo kelių minučių iki valandos.

Išvadose teigiama, jog karvės renkasi atsivėsinti, kai pajunta pakilusią kūno temperatūrą, tačiau laikas, reikalingas atsivėsinti, priklauso nuo paties gyvūno. Į tai reikėtų atsižvelgti, kai galvojame apie gyvulių vėsinimą vandeniu – nebūtinai visiems tai gali sumažinti stresą, ir geresnių rezultatų galėtume pasiekti, jeigu tai būtų atliekama pagal gyvūno poreikį.

Neblogas būdas įvertinti, ar karvės jaučia karščio stresą, analizuoti, kokia bandos dalis esant aukštai aplinkos temperatūrai yra atsistojusi – stovėdamos karvės natūraliai bando atsivėsinti. Taip padidinamas kūno paviršiaus plotas, kurį gali atvėsinti judantis oro srautas, vėsinama oda ir skatinamas garinimas.

Didelė dalis atsistojusių karvių signalizuoja apie būsimas problemas – atrajojimas ir pieno sintezė karvės organizme aktyviausiai vyksta jai ramiai gulint, tad stovinčios karvės produktyvumas bus mažesnis. Taip pat ilgesnį laiką stovinčios karvės nagos patirs didesnį apkrovimą ir tai gali sukelti dar daugiau nagų problemų. O karvių būriavimasis prie ventiliatoriaus, užstotas priėjimas prie girdyklos sukelia hierarchines kovas, kurios gali baigtis traumomis.

Pavėsį ganykloje reikia tinkamai parinkti

Kartais galime matyti neįprastą ganomų galvijų elgesį – banda pasirenka aukštesnę vietą ir sugula saulėje, nors ir turi galimybę eiti į pavėsį. Pasirenkama vieta dažniausiai yra vėjuota, su aukštesne žole, o kartais gali būti net ir šaltiniuota – taip karves vėsina vėjas, aukštesnėje žolėje geriau laikosi dirvos drėgmė, tad galvijai vėsinasi ir tiesioginio laidumo būdu.

Ganomi galvijai geba pasirinkti jiems tinkamą ir pakankamą pavėsį. Naujosios Zelandijos mokslininkai atliko tyrimą, per kurį norėjo patikrinti, ar galvijai jaučia prastesnio ir geresnio pavėsio skirtumą. Skirtingose ganyklose įrengė po dvi specialias pavėsines ir uždengė skirtingo laidumo saulės šviesai medžiagomis. Vienoje ganykloje karvės galėjo rinktis tarp 99 ir 50 proc. pavėsio, kitoje – tarp 99 ir 25, o trečiojoje – tarp 25 ir 50 procentų. Ganyklose, kuriose karvės turėjo pasirinkimą tarp 99 ir 25 proc. bei tarp 25 ir 50 proc. šešėlio, didesnė dalis karvių rinkosi geresnės kokybės šešėlį. Tačiau turėdamos rinktis tarp 99 ir 50 proc., jos neparodė didesnio noro pasirinkti geresnį, t. y. 99 proc. šešėlį.

Tyrėjai padarė išvadą, kad karvėms pavėsis svarbu, tačiau tam nebūtina naudoti ypač brangių medžiagų, nes geresnio efekto greičiausiai negausime. Taip pat šio tyrimo tęsinyje atkreipiamas dėmesys, kad sukuriamo pavėsio vieta ganykloje turi būti gerai apgalvota, nes pastebėta, kad po kurio laiko, kai galvijai nuėdė žolę aplink pavėsinę, jie rinkosi didesnę dienos dalį būti pavėsyje, o ne eiti ėsti, kadangi šviežios žolės plotai buvo nutolę nuo pavėsinės. Tyrimo pradžioje, kai aplink pavėsinę buvo lengvai pasiekiamos žolės, galvijai net ir karštuoju dienos metu eidavo pasimaitinti, po kurio laiko sugrįždavo į pavėsį, o vėliau vėl nutoldavo paėsti. Tyrimo eigoje aplinkui mažėjant žolės, galvijai pasirinkdavo ganytis paryčiais ar artėjant vakarui.

Kaip vieną iš sprendimų tyrėjai siūlo, kad šios pavėsinės ganykloje turėtų būti pervežamos, tačiau patys įvertino, kad tai gali būti ir per brangu, pareikalauti daug darbo ir konstrukcijas gali apgadinti patys gyvuliai. Taip pat būtina įvertinti, kad pavėsio ploto užtektų visiems bandos gyvūnams, nes lygiai taip pat, kaip su vandeniu ar ventiliuojamo oro srautu, dėl vietos pavėsyje gali prasidėti konkurencinės kovos.

***

Galimybių ir būdų atvėsinti gyvūnus ir sumažinti karščio streso riziką yra įvairių, tik ūkininkui tenka priimti svarbų sprendimą, koks būdas labiausiai tiktų jo ūkyje, pagal jo fermos išplanavimą ir gyvulių laikymo metodą. Ne visada žmogaus sprendimai gali sutapti su karvių poreikiais, o kartais net ir priešingai – gali sukelti joms papildomą stresą ir sveikatos problemų.

Radę pusiausvyrą tarp karvės poreikio ir ūkininko galimybių, galime užtikrinti, kad ir gyvūnas bus sveikas, ir nebus didelių produkcijos svyravimų rizikingu karštuoju laikotarpiu.