Pieno ūkis – Tomo Vitkevičiaus šeimos pragyvenimo šaltinis, galbūt ir vaikų ateitis. Todėl ūkininkas aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje, nes supranta, kad tik vieningi žemdirbiai gali pakeisti savo likimą.

Ekologinis pieno ūkis Ražiukuose, netoli Luokės, mena daugiau kaip 100 metų istoriją. Jį įkūrė Tomo Vitkevičiaus prosenelis XX a. pradžioje, kai uždirbo pinigų Amerikoje ir grįžęs įsigijo 18 ha žemės.

Kadaise Ražiukai buvo didelis kaimas, sodybos klestėjo ant kiekvieno kalniuko, dabar likę vos du namai. Pirmiausia, pasak Tomo, sovietinė melioracija savo padarė – žmonės buvo iškeldinti. Tik užsispyręs jo senelis atsisakė išsikelti. Dabar žemės ūkio politika ir neadekvačios pieno supirkimo kainos veja žmones iš kaimo. Pieno ūkių mažėja visame Telšių rajone – per metus karvių atsisakė 65 ūkininkai ir ne vien tik smulkiausieji.

Tad Tomas su žmona Jurgita yra vieni tų, kurie dar bando išsaugoti ne tik karves, bet ir Lietuvos kaimą. Juolab kad jų sūnus Domas mato savo ateitį šiame ūkyje.

Nenori karvių paversti pieno fabriku

Matęs, kaip tėvai vargo ūkyje, Tomas paauglystėje neturėjo noro ūkininkauti. Bėgant metams, sukūrus šeimą, požiūris pasikeitė. Negana to, ūkis taip įtraukė, kad lygiai 20 metų abu su žmona patys melžė karves, neturėdami nei laisvadienių, nei švenčių, nei atostogų. Tik prieš dvejus metus, kai susilaužė koją, Tomas pasamdė melžėją.

Savarankiškai jis ūkininkauja nuo 2011-ųjų, kai perėmė 30 karvių ūkį iš tėvo, kuris pasinaudojo ankstyvojo pasitraukimo iš gamybos galimybe. Kibęs į darbus su jaunatvišku entuziazmu ūkį pakeitė iš pagrindų, pradėjo ūkininkauti ekologiškai, 2020 m. tapo konkurso „Metų ūkis“ laureatu Telšių rajone.

Tik bėda, kad pienas, pasak ūkininko, dabar kainuoja tiek pat, kiek ir prieš 15 metų. „Gyvenimas keičiasi, pragyvenimo lygis kyla, viskas brangsta, o pieno ūkyje nuo euro įvedimo viskas tik blogyn. Nesuprantu, kur šuo pakastas“, – trauko pečiais jis. Bet nesitraukia, o tik dar daugiau dėmesio skiria karvių genetikai, pašarų bazei.

Piendavių bandą sudaro holšteinai ir holšteinizuotos juodmargės – jų genetiką T. Vitkevičius nuolat gerina, dalyvauja programoje, skirtoje pieno ūkių produktyvumui ir konkurencingumui didinti. Renkasi tik kokybišką holšteinų spermą, kartu su lengvo veršiavimosi, pieningumo ir kitais svarbiausiais rodikliais. Ekologinių ūkių karvėms labai svarbu ir genetiškai stiprios kojos. Penkerius metus ūkininkas pats sėklina karves.

Karvės melžiamos į pieno liniją. Samdoma melžėja dirba 5 dienas, o savaitgaliais Tomas su žmona melžia patys. Melžimo robotas? Tik ne tokiomis aplinkybėmis. Labiausiai ūkininkas norėtų bandos valdymo programos – jeigu kada ūkio pajamos leis, būtinai įsigis.

Ekologiškai laikomų karvių produktyvumas – maždaug 5 t pieno per metus, per dieną ūkyje primelžiama viena tona. Produktyvumui įtakos turi tai, kad nenaudoja sojų ir rapsų išspaudų, nes ekologiškai užaugintų kaina neįkandama.

„Sojos ir rapsai iš karvės padaro fabriką. Jeigu tik pakeisčiau racioną, iškart melžčiau apie 9 t pieno, – neabejoja karvių genetika ir produktyvumu Tomas. – Gerindamas genetiką ir pašarų bazę produktyvumą tikiuosi padidinti iki 7 t – tada būsiu laimingiausias žmogus.“

Jis save vadina idėjiniu ekologu. „Nepripažįstu ir nenaudoju chemijos, nematau tikslo iš karvių daryti fabriko ir jas keisti kas 2–3 metus. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ekologiška produkcija nereikalinga – už pieną gaunu tą pačią kainą, kaip ir neekologiniai ūkiai“, – sako T. Vitkevičius.

Į klausimą, ar verta ekologiškai ūkininkauti ir melžti tik po 5 t, jis atsako, kad neišleisdamas pinigų trąšoms, rečiau keisdamas karves, bendrai uždirba tiek pat, kiek ir neekologiniai pieno ūkiai, gelbsti didesnės išmokos.

Jis piendaves šeria ūkyje užaugintais pašarais, perka tik sertifikuotus mineralinius priedus, druską. Karves žiemą šeria šienu, šienainiu, kukurūzų silosu ir iš ūkyje užaugintų grūdų pagamintais koncentruotaisiais pašarais. Šiltuoju metų laiku jos lepinasi šviežia žole ganyklose.

Pašarams augina žolynus, kuriuose dominuoja dobilai, kukurūzus, kviečius, kvietrugius, avižas. Parduoti grūdų nelieka – jų netgi tenka taupyti, kad liktų visam sezonui, juk žemės čia nederlingos, nepalankios javams. Mėšlo užtenka tik kukurūzams patręšti. „O ganyklas pačios karvės patręšia, – sako ūkininkas. – Po 4–5 dienų ganymo pralekiu su ekologinėmis akėčiomis ir pievos pasitręšia užtektinai.“

Genetikai skiria daug dėmesio

Pieną ūkininkas tiekia netoliese įsikūrusiai pieno supirkimo įmonei – ji veikia kaip tarpininkė. Sako, kad jeigu tiektų pieną tiesiogiai pieno supirkėjams, kaina būtų ta pati. „Keisčiausia, kad ekologinis pienas pilamas į bendrą pienvežį. Kartais įmonė gauna ekologinio pieno užsakymą, tuomet jis surenkamas atskirai. Bet vis tiek už tokį pieną brangiau nemoka. Labai sunku rasti paaiškinimą, kodėl taip yra“, – stebisi Tomas.

Ūkio karvių pienas labai kokybiškas, tai lemia pašarai. „Išgauti kokybę visai nesunku, jeigu tik gerai paruoši žolinius pašarus, nesuvėlinsi žoliapjūtės“, – žino receptą ūkininkas ir šiemet tikisi gero žolinių pašarų derliaus.

Karvės jo ūkyje gyvena iki 10 metų, nėra tokių, kurios tarnautų mažiau kaip 5–6 laktacijas. „Gerindamas genetiką labai senų karvių stengiuosi nelaikyti – jeigu tik turiu telyčių, bandą atnaujinu. Nors ir tokių ilgaamžių, kurios duoda pieno, lengvai apsisėklina, šiaip sau nebrokuoju, nes užauginti telyčią į jos vietą brangiai kainuoja“, – savo ūkininkavimo požiūrį dėsto Tomas.

Pastaruosius trejus metus ūkyje tęsiasi buliukų bumas – iš 10 jauniklių 8 būna vyriškos lyties, tad telyčių trūksta. Pernai geriausioms karvėms pradėjo naudoti seksuotą spermą, tačiau jos sunkokai sėklinosi. Buliukus parduoda mažus, tik keletą jų pasilieka penėti. „Keista padėtis, kai veršiukui sugirdai pieno daugiau negu uždirbi jį pardavęs. Tai dar viena nuostolinga sritis, nors pagal visą logiką iš prieauglio ūkiai turėtų uždirbti“, – kraipo galvą ūkininkas.

Pradėjęs ūkininkauti jis atnaujino dar senelio laikais statytą rištinio laikymo fermą. Bet padidėjus karvių skaičiui iki 50, praėjusiais metais įrengė laisvo laikymo angarą. Šalia įrengti erdvūs ir patogūs gardai užtrūkusioms karvėms. Gyvuliams įrengta mociono aikštelė, į lauką jie išeina visus metus. Šiemet ir ganiavos sezonas prasidėjo anksti – užtrūkusios ganytis pradėjo dar kovą. „Buvo šilta, sausa – gražus pavasaris, tegul karvės pasidžiaugia“, – šypsosi Tomas.

Laimę ūkininkauti jautė neilgai

Ūkininkas sako jau maždaug 5 metai pamiršęs, kas yra mastitas ar kitos karvių ligos. „Viskas priklauso nuo pašarų ir priežiūros. Stengiuosi nušienauti jauną žolę, kai ji maistingiausia, tinkamai sudėti į ritinius, kad nepelytų, negestų, todėl nėra problemų. Jeigu pašarų bazė sutvarkyta – karvių sveikatingumo problemų nėra, tai elementaru“, – teigia Tomas, pridūręs, kad kukurūzų silosą ištyręs LŽŪKT vyresnysis gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius jį įvertino kaip aukščiausiojo lygio.

Taigi, vienintelė ūkio problema – neteisinga pieno kaina. Kai užpernai 3 mėnesius mokėjo už kilogramą po 60 ct, sako, akys buvo nušvitusios, atsirado visai kitoks noras dirbti, atsinaujinti, investuoti. „Norėjau didinti bandą, jaučiau laimę ūkininkaudamas. Deja, po trijų mėnesių svajonės baigėsi ir tas kritimas žemyn buvo tik dar skaudesnis, nors, regis, esame pripratę prie svyravimų. Kad nors už ekologinį pieną būtų kitokia kaina, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, ir tai gyvenimas kitoks būtų. Tuomet galbūt ryžčiausi statyti naują fermą ir didinčiau bandą, žemės užtektų“, – nepaliauja svajoti T. Vitkevičius.

Dabar jis priverstas investuoti į žemę – nuomotojai pradėjo ją pardavinėti. „Ir visi kaip sutarę – vienu metu! Jau prašau, kad nesmaugtų manęs, nes turiu imti paskolas. Bet jeigu išsimokėsiu, tada žemė bus turtas ir mūsų šeimos pensijų fondas.“

ES parama jis naudojosi dukart – jaunojo ūkininko (2011 m.) ir ūkio modernizavimo (2019 m.), kai pirko naują Valtra traktorių. Senajam per darbymetį sustojus suprato, kad su vienu traktoriumi gyventi rizikinga. Visą pašarų ruošimo techniką pirko ne naują, bet labai ją prižiūri ir ji kol kas savo misiją atlieka.

Sektoriaus problemas sprendžia darbais

Ūkininkavimas beveik nuolatinės krizės sąlygomis paskatino T. Vitkevičiaus aktyvumą – jis yra Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos ir Telšių r. ūkininkų sąjungos tarybų narys, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos narys. Dalyvauja visose ūkininkų akcijose ir protestuose: pernai pavasarį – didžiausiame pieno gamintojų proteste, kartu su sūnumi traktoriumi važiavo į didžiausią ūkininkų protestą Vilniuje, vežė mėšlo karučius prie Aplinkos ministerijos.

Narystė asociacijose, anot Tomo, pirmiausia daug duoda dėl bendravimo su kitais ūkininkais – gali dalytis patirtimi, pasisemti vieniems iš kitų žinių, galų gale, kartu ieškoti būdų, kaip pakeisti nenormalią žemės ūkio padėtį.

„Kai kalbame visi, o ne po vieną, esame daug labiau girdimi. Bet daug kam aktyvumo trūksta, žemdirbiai nenori stoti į Ūkininkų sąjungą, į pienininkų asociacijas ir mokėti nario mokesčio. Jiems atrodo, kad kažkas kitas už juos turi viską daryti“, – pripažįsta Tomas ir liūdnai konstatuoja faktą, kad kol kas iš esmės niekas nepasikeitė ir po visų protestų.

Krizės pabaigos Tomas sako laukiantis jau bemaž 30 metų. „Kas dieną tikiuosi, kad rytoj bus geriau. Tik tas tikėjimas ir palaiko. Juk turi kažkas keistis, tiek pinigų investuota į pieno ūkius, nejaugi sunaikinsime sektorių?“ – kalba Tomas. Jam labai svarbus ir sūnaus noras ūkininkauti – gal bent jis dirbs geresniais laikais.

Kad taip įvyktų, pirmiausia, T. Vitkevičiaus manymu, turi pasikeisti valdžios požiūris į žemės ūkį ir pieno sektorių. „Jeigu ministrui atrodo, kad užsidarantys 100–200 karvių ūkiai yra natūrali atranka, tai neturiu ką atsakyti. Man atrodo, normalu būtų, jeigu pieno ūkiai didėtų, o ne užsidarinėtų“, – sako ūkininkas.

Kaip pavyzdį jis mini Ispaniją, kur įsigaliojo visoje Europoje aptarinėjamas „ispaniškasis modelis“ – tai vienintelė ES šalis, priėmusi įstatymą, kuris garantuoja, kad pirkėjas negali nupirkti produkcijos iš ūkininko pigiau nei gamybos savikaina.

„Siūlome tokį modelį kaip išeitį, bet mūsų niekas negirdi“, – pabrėžia T. Vitkevičius. Nuo gegužės jo ūkio pieno supirkimo kaina vėl buvo sumažinta. Kol pieno ūkis yra nuostolingas, šeima turi gyventi iš išmokų, nors jos, anot Tomo, tikrai ne pravalgyti skirtos.

Atokvėpį randa sename dvare

Vitkevičių 20-metė dukra Klaudija studijuoja Klaipėdoje, o 16-metis Domas – didžiausias tėvų pagalbininkas ūkyje, mielai sėda prie traktoriaus vairo. Vaikinas prisipažįsta, kad pirmą kartą pats vienas vairavo traktorių būdamas penkerių. Savo veiklą jis viešina viename socialiniame tinkle ir jau turi tūkstančius sekėjų.

„Domas moka absoliučiai visus darbus, jeigu reikėtų, susitvarkytų ūkyje vienas. Tik pirmiausia tegul baigia mokslus, o į kaimą spės sugrįžti“, – didžiuojasi laimingas tėvas, pasvajojantis, kad ūkininkaus ir penktoji karta.

Tomo nevilioja šilti kraštai, jis širdžiai mielos veiklos randa šalia namų. „Čia mūsų Turkija“, – rodo 1890 m. statytą medinį dvarą gretimame Jonaičių kaime. Praėjusio amžiaus pradžioje čia įsikūrė modernus to meto ūkininkas Poškevičius, prasidėjus trėmimams pabėgęs į Kanadą. Prieš keletą metų T. Vitkevičius nupirko apleistą ir krūmais apžėlusį dvarą ir prikėlė naujam gyvenimui.

„Jeigu nori gyvenime kažką turėti, tai imi ir darai“, – paaiškina auksarankis ūkininkas. Sutvarkė dešimtmečiais netvarkytą aplinką, atnaujino šimtametį namą, kuriame įvairiais laikais buvo ir mokykla, ir butai, išsaugojo autentiškas beveik 130 metų senumo sienas ir jų plytas iš molio ir šiaudų, su kirviu ištašytas autentiškas sijas.

Dabar ir patys Vitkevičiai Jonučių dvare laiką romantiškai leidžia, ir kitus dar pasikviečia. Atvažiuoja mokyklą čia lankę prisiminimų vedami senjorai, kurie pasakoja Tomui namo ir jo buvusių šeimininkų istorijas. Toks atokvėpis – geriausias poilsis sielai ir kūnui.