Ūkininkas Kazimiras Žeima ne tik augina retesnius augalus, kaip antai, žieminius vikius ar purpurinius dobilus, bet ir atrado sėjos būdą, kurį taikydamas sutaupo kuro, sėklų, o pasėlių derlingumas nenukenčia.

Pasienio su Baltarusija zonoje, Zalavo kaime, įsikūrusio K. Žeimos valdose, kur jis ūkininkauja kartu su taip pat ūkius įkūrusiais sūnumis Rolandu ir Ričardu, galima pamatyti kai ką įdomaus. Pavyzdžiui, žieminius vikius, kurie šiemet labai gerai peržiemojo, jau kovo antroje pusėje atnaujino vegetaciją, o ant šaknų turi daugybę gumbelinių bakterijų gumbelių – ūkininkas džiaugiasi, kad sukaups nemažai azoto dirvoje.

Patinka auginti žieminius vikius

Žieminius vikius ūkininkas augina ir kaip posėlius, ir kaip pagrindinius augalus dėl sėklų, kurios nukultos parduodamos sėklininkystės įmonei. Pernai rudenį 150 ha vikių pasėjo kaip sėklinį plotą ir dar 30 ha skyrė posėliui. Tačiau ir pastarąjį lauką ūkininkas ketina palikti auginti toliau, nes po žiemos atsigavęs pasėlis labai gražus, sako, būtų gaila naikinti. Taigi, bendras ankštinių augalų plotas sudarys apie 30 proc. visų ūkio pasėlių ir tai didelis privalumas sėjomainoje!

Ūkininkas pradėjo auginti vikius nuo tada, kai 2018-aisiais ėmė taikyti bearimę technologiją ir tiesioginę sėją į neįdirbtą dirvą. Šiai technologijai, pasak Kazimiro, labai svarbi sėjomaina, kokie augalai po kokių sėjami. Reikėjo įtraukti daugiau ankštinių. Bandė ir pupas, bet vikiai patiko labiau. Pasak augintojo, vienas jų privalumų, kad nereikia cheminių apsaugos priemonių, nes nei ligos, nei kenkėjai vikių beveik nepuola. Kitas – kad, auginant pagal sutartį su sėklininkystės įmone, patraukli kaina, kuri nepriklauso nuo grūdų biržos kainos. Taigi, yra tam tikro stabilumo ir agronominiu, ir ekonominiu atžvilgiais. Iš hektaro gaunama maždaug 1,5 t vikių sėklų, kurios parduodamos sėklininkystės įmonei. Išvalas ūkininkas pasiima, jos tinka pašarams ir posėliams.

Vikių auginimo technologijos specifika yra ta, kad jiems reikia kitų augalų, į kuriuos galėtų įsikibti kaip į atramą. Todėl vikiai sėjami su įvairiais kitais augalais. Tai gali būti rugiai, kvietrugiai. Vasarinius vikius ūkininkas sėjo ir su garstyčiomis, judromis. Bandė su vasariniais rapsais, bet nepasiteisino. Tokiuose mišiniuose vikių imama maždaug 60 kg sėklos hektarui ir, pavyzdžiui, 30–50 kg rugių. Šiuo atveju sėjama po 2 eilutes vikių ir po 2 eilutes rugių, tarpueilių plotis – 16,5 cm. Naudojama sėjamoji, turinti du bunkerius, kurių vienas skirtas sėkloms, kitas – trąšoms, tik šiuo kartu į jį pilamos sėklos.

Žieminius vikius, pasak ūkininko, reikia pasėti iki rugsėjo 10 d. Pernai tai padaryti pavyko net truputį anksčiau, ir tie pasėliai atrodo gražiau, palyginti su vėlesne sėja.

Salykliniai miežiai – kaip loterija

K. Žeima garsėja ir kaip ištikimas bei profesionalus salyklinių miežių augintojas, juos sėjantis jau daugelį metų. Kodėl ūkininkas pasirinko šiuos javus, be kita ko, lėmė ir tai, kad kitus grūdus superkantys elevatoriai yra toli, dideli atstumai derliui vežti. O salyklo gamybos įmonė yra tame pačiame rajone. Todėl jai ir parduoda miežių derlių.

Kasmet ūkininkas sėja salyklinės paskirties miežių veisles. Renkasi tokias, kurių grūdai paklausūs. Pastaraisiais metais augina veislės Amidala miežius.

Kaip ūkininkui pavyksta užauginti reikiamos kokybės salyklinius miežius? Vienas svarbiausių grūdų kokybės rodiklių – baltymingumas, kuris neturi viršyti 11,5 proc. O tam būtina atitaikyti tręšimo, ypač azotu, technologiją.

Kazimiras pasakoja, kad miežių auginimas prilygsta loterijai, kai vienais metais laimi, o kitais pralaimi. Pirmiausia jis turi galvoje orus – miežiai, kaip ir kiti vasariniai javai, gana jautrūs sausroms, o jų pasitaiko vis dažniau. Sausras geriau atlaiko žieminiai javai.

Kalbėdamas apie salyklinių miežių auginimą, ūkininkas sako, kad tiek jų, tiek ir kitų javų pasėlius tręšia kintama norma pagal sudarytą tręšimo žemėlapį, remiantis dirvožemių agrocheminių tyrimų rezultatais. Fosforo ir kalio trąšas miežiams skirtame lauke beria dar iš rudens, nuėmus priešsėlį, sėjant tarpinius augalus, kurie laikomi per žiemą. O pavasarį tiesiogiai į neįdirbtą dirvą sėjami miežiai, jie tręšiami į eilutes tik azoto trąšomis.

Bendra azoto veikliosios medžiagos norma per vegetaciją – apie 60 kg/ ha. Sėjant išberiama 30–40 kg/ha N veikliosios medžiagos. Pasak ūkininko, jam geriausiai pasiteisino Sulfammo N-Process trąšos, kurios, be azoto, dar turi ir sieros, kalcio. Likusią azoto normos dalį skiria tręšti miežius per lapus, naudoja karbamidą. Kiek kartų tręšia, pasak ūkininko, priklauso nuo kitų darbų eigos, derina su augalų apsaugos produktų purškimu. O miežiams esant pieninės brandos tarpsnio dar tręšia per lapus kaliu. Pasak augintojo, salykliniams miežiams reikia daug kalio, kad grūdai būtų kokybiški. Be to, ir pagal tręšimo žemėlapius matyti, kad kalio jo dirvoms reikia.

Salyklinių miežių pasėliuose būtina naudoti ir fungicidus, ir insekticidus. K. Žeima pasakoja, kad nuo dryžligės ir kitų pagrindinių ligų pirmą kartą reikia purkšti krūmijimosi pabaigoje. Paprastai fungicidais purškiama du kartus. Insekticidų stengiamasi naudoti kuo mažiau, nes jie pakenkia ir naudingiems vabzdžiams, pavyzdžiui, boružėms, kurios naikina amarus.

Prieš keletą metų, kai buvo labai palankūs orai, 100 ha miežių Laureate lauke ūkininkui pavyko pasiekti net 6,5 t/ ha salyklinių miežių derlingumo vidurkį (skaičiuojant jau užskaitomu svoriu). Pernai dėl sausros miežių užaugo tik 3 t/ha, ir baltymų kai kurie turėjo per daug, nes trąšų normos juk buvo numatytos didesniam derliui. Geresniais metais derlingumai gal ir nebūna rekordiniai, bet, sugebėdamas pasiekti tinkamą grūdų kokybę, salyklinių miežių auginimu ūkininkas dažniausiai būna patenkintas, jeigu tik nepasitaiko sausrų. Be to, ir šių miežių kaina dabar aukštesnė negu kviečių, o auginimo savikaina mažesnė.

Surado ypatingą sėjos būdą

Be vikių ir salyklinių miežių, Žeima augina, kaip pats sako, visko po truputį. Pavyzdžiui, purpurinius dobilus – ir dėl sėklų, ir kaip tarpinius, be to, jų dėjo į medingųjų augalų mišinį. Šiemet planavo dar sėti ir nemažai garstyčių, taip pat facelijų. Tiesa, kovą dar nebuvo galutinai apsisprendęs dėl garstyčių ploto, mat sumenko jų sėklų paklausa.

Pastaraisiais metais ūkininkas nebesėja žieminių rapsų. Sako, kad jų kaina nebėra tokia patraukli, be to, tiesioginės sėjos pasėlius šiose vietose labai puola šliužai.

Nemažą ūkio pasėlių plotų dalį užima žieminiai kviečiai. Dabar augina 3 veisles: Wilejka, Euforia ir LG Keramic. Veislės Wilejka varpos su akuotais, kad pasėlius mažiau nuniokotų miško žvėrys, kurių šiose apylinkėse labai daug.

Tiek miežius, tiek ir kitų rūšių javus K. Žeima augina savitu būdu – kas dvi eilutes palieka ne įprastą 16,5 cm tarpueilį, o dvigubą – 33 cm. Kitaip tariant, sėjant uždaro kas trečią sėklavamzdį. Taip sėti ūkininkas sugalvojo perskaitęs dar praėjusiame amžiuje gyvenusio agronomijos mokslininko I. E. Ovsinskio knygą. Joje buvo rašoma apie vadinamąjį „pakraščio efektą“, kai daugiau erdvės turintys javai kur kas labiau išsikrūmija ir būna vešlesni, tvirtesni. Kazimiras pabandė tą pritaikyti, kelerius metus eksperimentavo ir galiausiai rezultatas jį nustebino: derlius nesumažėjo, sutaupė trečdalį sėklos normos, sutaupė ir kuro, nes esant mažesniam sėjamosios pasipriešinimui lengviau ją traukti. Pavyzdžiui, salyklinių miežių sėklos normą sumažino iki 130–140 kg/ha. Beje, vasarinius miežius ūkininkas pataria sėti kuo anksčiau, kai tik leidžia dirvų būklė. Iki balandžio 20-osios būtina pasėti, jeigu vėliau, tai tikimybė užauginti salyklinius grūdus jau maža.

Augina įvairius tarpinius pasėlius

Ūkininkas minėtu sėjos būdu – paliekant kas trečią eilutę tuščią – augalus sėja tiesiogiai į neįdirbtą žemę. Kalbėdamas apie žemės paruošimo būdus jis pastebi, kad viską lemia lauko būklė, tarpinių augalų auginimas. Pavyzdžiui, nukūlus javus dirvos paviršių supurena vertikalaus įdirbimo kultivatoriumi ir kartu išberia tarpinių augalų sėklas. Vėliau, tarpiniam pasėliui suvešėjus, tiesiogiai įsėjami kokie nors žiemkenčiai. Tarpinius augalus važiuodama sėjamoji tiesiog paguldo, diskai praskleidžia eilutes, kur beriamos sėklos.

Kaip tarpiniai pasėliai ūkyje auginami labai įvairūs augalai: ne tik vikiai, bet ir purpuriniai dobilai, garstyčios, šakniniai ridikai, grikiai ir pan. Kazimiras bando visokius, daro jų mišinius.

Taikant tiesioginę sėją, kaip patyrė ūkininkas, tiek vikiai, tiek ir kitų rūšių augalai sudygsta šiek tiek vėliau, jeigu palyginsime su sėja į ariamas dirvas.

Kaip vieną iš bearimės technologijos privalumų ūkininkas įvardija galimybę pavasarį anksčiau įvažiuoti į dirvas tręšti.

Pakalkino visas dirvas

Dirvožemiai K. Žeimos ūkyje labai įvairūs: nuo 20 iki 60 našumo balų, daug rūgščių žemių. Ūkininkas per keletą pastarųjų metų sugebėjo beveik visas rūgščias žemes pakalkinti, kai kurios buvo tokios rūgščios, kad reikėjo į hektarą išberti net po 30 tonų kalkinių medžiagų. Kitur kalkių norma siekė nuo 5 iki 20 t/ha. Tam įsigijo išmaniąją kalkių paskleidimo techniką, kuri taip pat tinka ir mėšlui iškratyti. Kadangi paskleistas kalkinimo medžiagas reikėjo įterpti, tai tokiuose laukuose žemė vėl buvo judinama. Tad artimiausias K. Žeimos tikslas – galutinai pereiti prie tiesioginės sėjos technologijos.

K. Žeima su žmona Regina ūkininkauti pradėjo visai ne nuo grūdininkystės, o nuo kopūstų ir morkų. Mat prieš beveik tris dešimtmečius žemės turėjo tik keliolika hektarų. Augino daržoves, vežė jas į turgų parduoti. Tuo laiku, kol nebuvo didžiųjų prekybos tinklų ir turgūs klestėjo, iš daržovių buvo galima neblogai verstis. Vėliau situacija keitėsi. Šeima ūkį pamažu išplėtė iki dabartinio lygio, į ūkininkavimą įsitraukė suaugę sūnūs: Rolandas, kuris dabar plėtoja mišrų ūkį, be augalininkystės, dar plečia mėsinių mišrūnų bandą, ir Ričardas, kurio vardu irgi registruotas ūkis, o jis pats daugiausia dirba prie žemės ūkio technikos.