Ilgą laiką žodžių junginį „kiniškas automobilis“ tarėme su ironijos poskoniu, nes jis prilygo prastos kokybės sinonimui. Juokauta, kad skęsti yra maloniau nei vairuoti kokį nors hieroglifų šalyje pagamintą ratuotį.

Šiandien šaipytis nėra iš ko, nes kiniški elektromobiliai (EV) bemaž pagal visus parametrus lenkia Vakarų pasaulio analogus ir dažnai kainuoja gerokai pigiau. Volvo EX30 yra puiki šios metamorfozės iliustracija. Perskaitėte teisingai – mažiausias visų laikų „Volvo“ krosoveris ne tik priklauso pramonės gigantui „Geely Holding Group“ (sandoris su anuometiniais „Volvo Cars“ savininkais iš „Ford Motors“ įvyko dar 2010-aisiais), bet šis elektromobiliukas pagamintas Kinijoje naudojant „Geely“ sukurtą platformą SEA. Tokią pačią, kaip ir naudojamą artimiausių technologinių gentainių Smart#1 ar mūsų platumose neregėto Zeekr X. Turbūt reikėtų sakyti, kol kas neregėto, nes kinų automobilių gamintojai nusitaikė į Senojo žemyno rinkas taip rimtai, kad po praėjusį rudenį Miunchene surengtos Tarptautinės automobilių parodos (IAA) viešojoje erdvėje kilo erzelis, į kurį sureagavo pati Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

„Pasaulio rinkose atsirado gausus būrys pigių elektromobilių, kurių žema kaina dirbtinai palaikoma dėl didžiulių Kinijos valstybės subsidijų. Europa pasirengusi sąžiningai konkurencijai, o ne lenktynėms į kainų dugną. Turime apsisaugoti nuo nesąžiningos verslo praktikos. Konkurencija teisinga tol, kol ji sąžininga. Pernelyg dažnai mūsų įmonės neįleidžiamos į užsienio rinkas arba tampa grobuoniškos praktikos aukomis. Jų pastangas žlugdo konkurentai, gaunantys didžiules valstybės subsidijas“, – tada sakė EK pirmininkė.

Reikalas tas, kad minėtoje parodoje mums įprastų prekinių ženklų ratuočiai greta kiniškų analogų atrodė tarsi pamokų neparuošę mokinukai. Ilgą laiką bandę vytis Europos ir JAV ratuotos technikos su vidaus degimo varikliais gamintojus, desperatiškai kopijavę ar kūrę bendras įmones, maždaug 2000-aisiais kinai ėmėsi naujos strategijos ir visą dėmesį sutelkė į elektromobilius. Čia visų gamintojų startinės pozicijos buvo vienodos, todėl būsimas rezultatas priklausė nuo investicijų ir valstybės požiūrio į palyginti naują pramonės atšaką. Kinijos valdžia visomis išgalėmis globojo EV gamintojus, neleido jiems bankrutuoti per COVID-19 pandemiją. Be to, išspręsti kokybės ir inovacijų problemas jiems netiesiogiai padėjo ta pati „Tesla“, atidariusi savo gamyklą Šanchajuje.

„Ką jau ką, o kopijuoti ir mokytis kinai sugeba. Todėl, ilgainiui perėmę daugelį technologinių gudrybių, jie pavijo ir gamybos lygiu aplenkė vakariečius“, – pastebi elektromobiliams skirtos platformos „Bestev4me.eu“ bendraautoris Tadas Ratkevičius.

Svarbu ir tai, kad kinai turi viską – nuo pagrindinių žaliavų ir vietoje gaminamų komponentų iki logistikos ir pardavimo tinklų. Antai, viena didžiausių Kinijos kompanijų BYD neseniai įsigijo 7 000 automobilių gabenti galintį laivą, su kuriuo ruošiasi kursuoti tarp Kinijos ir Europos. Pagal skelbiamus jų planus, ateityje flotilė ūgtelės dar 4–5 vienetais. Europoje jie jau dabar turi savo prekybos partnerius, todėl su realizacija ar technine priežiūra didelių bėdų taip pat nebus. Didesni muitai irgi nieko nepakeis, nes ši kompanija stato savo gamyklą Vengrijoje. T. Ratkevičiaus teigimu, pasipylę kaltinimai Kinijos elektromobilių gamintojams, kad jie pranašumą įgijo dėl dosnių subsidijų, o konkurencija rinkoje iškreipta, ir kad į Europą siunčiamiems elektromobiliams reikia trigubinti importo mokesčio tarifą, yra ES biurokratų bandymas griebtis šiaudo.

Bet grįžkime prie Volvo EX30. Per maždaug 24 val. trukusią bandymų sesiją galvoje sukosi du klausimai: kokia šio ratuočio tautybė – ar vis dar galima jį laikyti švedu, ir kaip su teiginiu apie „daug automobilio už mažai pinigų“ dera kainoraščio grafa su skaičiumi 55 630 eurų?

Pirmąją abejonę suskubo sklaidyti „Volvo“ atstovybė. Jos teigimu, nors elektrinio krosoverio platforma kiniška ir surinktas jis kitoje žemės pusėje, vis dėlto, priimant svarbiausius sprendimus, susijusius su dizainu, ergonomika, saugumu, funkcionalumu, technologijų derme, vairavimo malonumo pojūčiu ir kt. dalykais, priėmė švedai. Kompanijai „Geely“ dėkoti reikia tik už investicijas į nuostolių zonoje dreifavusią europinę bendrovę, efektyvius elektros variklius, talpias baterijas, gamybinę bazę ir darbo jėgą. Be to, kitais metais Volvo EX30 surinkimo linija turėtų pradėti veikti „Volvo“ gamykloje Belgijoje, todėl moralinių dilemų bus mažiau.

Raukšles kaktoje dėl didokos kainos išlyginti dar lengviau. 55 tūkst. eurų prašoma už brangiausios galimos komplektacijos modelį su 69 kWh talpos baterija, dviem elektros varikliais ant kiekvienos ašies, generuojančiais 319 kW (428 AG) ir 543 Nm maksimalų sukimo momentą. Tokios charakteristikos 1 963 kg sveriančiam krosoveriui leidžia iki 100 km/val. įsibėgėti per 3,6 sekundės. Joks kitas serijiniu būdu gaminamas „Volvo“ modelis niekada istorijoje nesikėsino sprinto lenktynėse mesti iššūkio tokioms automobilių sporto ikonoms kaip BMW M3 ar net Porsche 911.

Jei neketinate veltis į tokias avantiūras ir investuoti į milžinišką galios rezervą, už 38 850 Eur galima rinktis Volvo EX30 versiją su 51 kWh baterija ir galinius ratus sukančiu 203 kW (276 AG) galios varikliu. Su tokia kombinacija 100 km/val. tempą pasieksite per 6 sekundes po starto ir, galvą guldau, įprastose kasdienėse kelionėse niekada neturėsite preteksto bambėti nei dėl krosoverio vangumo, nei dėl mažo (344 km pagal WLTP) viena įkrova įveikiamo atstumo. Nors su didžiąja baterija žadama įveikti 460 km atstumą, iš tiesų viskas priklauso nuo to, kiek „sunki“ dešinė vairuotojo kojos pėda ir kokie jo prioritetai. Užsimanę pasilepinti anapus kasdienybės riboženklių esančiomis vairuotojiškomis emocijomis tikrai nenuriedėsite nuo Vilniaus iki Palangos, tačiau dvigubai greičiau ištaškę energijos atsargas šypsositės iki ausų.

Važiuoti su švediškai kinišku krosoveriu smagu ne tik dėl dinaminių ypatybių. Jo pakaba subalansuota beveik idealiai, puikiai slopina vibraciją prastos kokybės asfalto atkarpose, neerzina nestabilumu šturmuojant „gulinčius policininkus“ ir sėkmingai kuria tiksliai valdomo automobilio įspūdį. Pavyzdinga ir aplinkos triukšmo izoliacija. Spoksodamas į anapus lango kintančius vaizdus gali patirti jausmą, lyg žiūrėtum nebylųjį kiną. Dėl šios pačios priežasties klausytis muzikos malonu. Tradicinėse salono vietose garsiakalbių nėra – jie pakeisti Harman Kardon centrine soundbar garso sistema, šiek tiek primenančia namų kiną. Viskas skamba kiek neįprastai, bet tikrai neprastai. Multimedija su Android operacine sistema buvo kuriama drauge su „Google“, todėl vairuotojas, užregistravęs savo profilį, gali lyg savo kompiuteryje naudotis „Spotify“, „Google Maps“, „Waze“ ir kt.

Kalbant apie interjerą, peršasi mintis, kad su šiuo modeliu „Volvo“ dizaineriai stengėsi pasiekti naują minimalizmo lygį. Priekinis skydelis tuščias kaip Sacharos dykuma. Jame yra vienintelis 12,3 colio liečiamasis ekranas su kelionei svarbia informacija ir daugeliu virtualių valdymo įrankių. Čia reikia ieškoti netgi pirštinių dėtuvės atidarymo klavišo. Ir nors visas multimedijos meniu pateikiamas lietuvių kalba, vis dėlto kai kurios funkcijos galėtų būti bent keliais virtualių mygtukų spustelėjimais arčiau. Tai vogtų mažiau vairuotojo dėmesio. Juo labiau kol kas nėra siūloma jokia projekcinio ekrano ant priekinio stiklo alternatyva.

Optimizuotas netgi stiklų nuleidimo ir pakėlimo mechanizmo, taip pat centrinio užrakto valdymas. Porankyje sumontuoti du tam skirti klavišai, kuriuos priekyje ir gale galima įdarbinti dar vienu mygtuku. Panaši sistema yra „Volkswagen“ ID šeimos modeliuose, tik čia viskas apgalvota kruopščiau. Šiame porankyje paslėptas ir puodelių laikiklis, kurį galima ištraukti tarsi stalčių ir užfiksuoti dviejose padėtyse.

Nors kai kurie sprendimai atrodo keistoki, tačiau didžioji jų dalis maloniai stebina. Tarkime, durelėse styrančios metalinės atidarymo rankenėlės atrodo lyg skolintos iš „Ikea“ virtuvės baldų komplekto, tačiau yra stebėtinai patogios ir „limpančios“ prie rankos. Tas pats pasakytina apie sėdynes. Ropštis į jas itin paprasta, kūno prilaikymas energingiau judant trasoje puikus. Apskritai ergonomikos požiūriu Volvo EX30 nepriekaištingas, jei tik neketinama krosoverio galinės sėdynės paversti nuolatine suaugusiųjų keleivių vežimo vieta. Turint galvoje, kad visas šio automobilio ilgis siekia vos 4 233 mm (tai mažiausias visų laikų „Volvo“ – netgi kadaise siūlytas Volvo C30 buvo šiek tiek didesnis), net teoriškai antroje sėdynių eilėje erdvės negali būti daug.

Liežuvis nesiverčia vadinti interjero apdailos „prabangia“, nes čia beveik viskas pagaminta iš perdirbtų medžiagų, paisant tvarumo kanonų. Tarkime, 25 proc. aliuminio, 17 proc. plieno ir 17 proc. plastiko prieš tapdami Volvo EX30 dalimi kažkur jau yra vieną „kadenciją“ padirbėję plastikiniais buteliais, PVC langų rėmais ar ritininėmis užuolaidėlėmis. Natūralios odos čia nėra visai, bet yra pluošto, kurio 50 proc. sudaro perdirbti džinsai. Švedai tradiciškai buvo reiklūs patys sau kurdami kiekvieną smulkmeną, todėl bendras įspūdis geras.

Panašus verdiktas kyla ir žvelgiant į Volvo EX30 eksterjerą. Automobiliukas išsaugojo svarbiausius „Volvo“ bruožus, atrodo modernus, teisingų proporcijų, neperkrautas neaiškios paskirties stilistinių akcentų, išsiskiriantis bendrame transporto sraute. Ir greičiausiai niekas arba beveik niekas nesuks galvos, kur jis pagamintas.