Dėl aukštos kokybės pieno ir jo produktų, kurie pasižymi puikiomis skonio savybėmis ir siejami su teigiamu poveikiu vartotojų sveikatai, ožkininkystė – perspektyvi gyvulininkystės šaka. Ožkos ištvermingos, gana nereiklios šėrimui ir laikymui, o jų teikiama nauda išties didelė.

Ožkininkystė – dar mažai užimta veiklos niša, rekomenduojama ne tik smulkesniems ūkiams, bet ir visiems, savo valdoje turintiems nederlingų, kalvotų plotų, stačių šlaitų ar pagriovių, netinkančių tradicinei gyvulininkystei.

Ožkų ūkiai, kurie perdirba žalią pieną ir gamina vertingus produktus, sudaro sąlygas stiprėti kaimo bendruomenėms, kurti darbo vietas ir kelti regiono ekonomiką. Todėl šią šaką verta populiarinti ir Lietuvoje.

Pasinaudojus pirmaujančių ožkininkystėje Europos šalių patirtimi, Lietuvoje galima intensyviau diegti pažangias technologijas, kurios palengvintų ožkų ūkio valdymą ir padidintų rentabilumą.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakulteto mokslininkai plėtoja iniciatyvą semtis profesinės patirties užsienio šalyse kartu su ožkų augintojais, gyvulininkystės specialistais ir mokslininkais. Šiemet domėtasi Austrijos ožkų ūkių ir veislininkystės įmonių laikymo, auginimo, veisimo ir šėrimo technologijomis.

Kuria ryšį tarp ūkininkų ir vartotojų

Austrijoje ožkininkystė plėtojama savitai ir turi ryškių skirtumų, palyginti su situacija Nyderlanduose, kur dominuoja pramoninė ožkininkystė, ir Lietuvoje. Pieninė ožkininkystė – svarbi Austrijos gyvulininkystės šaka, nuolat kintanti ir prisitaikanti. Tai ne vien verslas, bet ir bendruomeninės veiklos dalis. Ūkininkai palaiko glaudų santykį su vietos bendruomenėmis, dalyvauja parodose, mugėse, rengia degustacijas ūkiuose, o tai padeda kurti stiprų ūkininkų ir vartotojų ryšį.

Austrijoje auginama apie 100 000 ožkų, populiarūs ūkiai, laikantys jų nuo 100 iki 300. Daug šeimos ūkių perdirba ožkų pieną. Šioje šalyje taip pat labai paplitę mišrūs ožkų ir avių arba pieniniai ožkų, avių ir galvijų ūkiai. Jie gamina produktus (sūrį, varškę, jogurtą) iš visų ūkyje auginamų gyvūnų rūšių pieno.

Pieninė ožkininkystė šioje šalyje prisideda prie žemės ūkio ekosistemos, suteikia ūkininkams ekonominį pelną ir palaiko vietos gamintojus, kurių produkcija neretai prekiaujama ir susikooperavus – ūkių parduotuvių šeimininkai dažnai prekiauja ne tik savo, bet ir kitų to regiono ūkių pieno, mėsos ir kita produkcija.

Austrijoje ožkos laikomos ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir kaip kultūrinis paveldas. Augintojai, užtikrindami aukštą pieno produktų kokybę, stengiasi išsaugoti ir vietinių ožkų veislių unikalumą (veislininkystės įmonės labai atsakingai saugo vietinių ožkų veislinę medžiagą).

Ožkininkystėje didelis dėmesys skiriamas ekologijai ir tvarumui. Daugelis Austrijos ūkių taiko ekologinio ūkininkavimo principus, rūpinasi gyvūnų gerove ir siekia sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.

Kalnų ožkos – Austrijos simbolis

Ožkų veislės Austrijoje yra tokios pat unikalios ir universalios, kaip ir iš jų pieno gaminami produktai. Šioje šalyje populiarios specializuotos pieninių ožkų veislės (Zaaneno, Togenburgo, Alpių, anglų nubijos), turinčios didelį genetinį produktyvumo potencialą.

Zaaneno yra tipinė melžiamų ožkų veislė, kurios pieno produktyvumas didesnis, palyginti su kitomis šio tipo ožkų veislėmis. Ši specializuota pieninių ožkų veislė puikiai tinka intensyviai gyvulininkystei. Vidutinis pieno kiekis iš ožkos – 700 kg, bet yra ir tokių, kurių produktyvumas per laktaciją didesnis negu 1 500 kilogramų.

Austrijos Tirolio, Zalcburgo ar Štirijos regionuose labai populiarios kalnų ožkos. Jos vertinamos dėl gebėjimo prisitaikyti prie ekstremalių reljefo ir klimato sąlygų. Kalnų ožkos sudaro didelę Austrijos ožkų grupę ir laikomos vienu iš šalies simbolių. Tai vietinės arba Šveicarijoje išvestos veislės (Tauernsheck, Pinzgau, Peacock). Jos yra mažo svorio, tvirtų kojų, todėl prisitaikiusios ganytis kalnuotuose regionuose, kur nei galvijai, nei avys ganytis negali. Ožkos atlieka svarbią funkciją išsaugant kraštovaizdį, nuėda krūmus, neleidžia plėstis miškui.

Austrijos kalnų ožkų išvaizda išskirtinė, todėl laikoma atskira ir ypatinga veislių grupe. Kai kurios veislės labai retos, įrašytos į saugotinų sąrašą.

Situacija Lietuvoje

Lietuvos ožkų ūkio specifika skiriasi. Vieni pelną gauna vien tik iš gamybos, jų produkcija – pienas, sūris, varškė, jogurtas ir prieauglis (ožiukai parduodami veislei arba maistui). Kai kurie verčiasi rekreacine veikla, įkurdami kaimo turizmo sodybas, svečių namus ar mažus zoologijos sodus. Šviečiamąja veikla užsiimantys ožkų augintojai organizuoja ekskursijas, degustacijas savo ūkiuose, taip pat rengia seminarus kitiems ožkų augintojams, kuriuose dalijasi gerąja patirtimi apie ožkų auginimą ir pieno produkcijos gamybą.

Mūsų šalyje daugiausia laikomos Lietuvos vietinės, kurios yra pagerintos produktyviomis Zaaneno, čekų baltųjų ir Alpių veislėmis. Iš grynaveislių populiariausios Zaaneno, čekų baltųjų, Alpių ir anglų nubijos veislių ožkos. Nors Lietuvoje registruota daugiau kaip 20 veislių, dalis jų turi tik keliasdešimt ar keletą atstovų, todėl sunku planuoti veislininkystės darbą, norint išvengti giminingo poravimo.

Lietuvoje 2021–2022 m. buvo kontroliuojamos vidutiniškai tik 74 ožkos, tai sudaro vos 0,5 proc. visų laikomų ožkų Lietuvoje. Be produktyvumo kontrolės neįmanoma įsivaizduoti sėkmingo veislininkystės darbo.

Ožkininkystės sektoriaus ateitis Lietuvoje turi būti siejama su ūkių valdymu, skiriant dėmesį modernioms technologijoms diegti ir panaudoti geriausią tarptautinę praktiką.

***

Lietuvoje ožkų per paskutinį dešimtmetį (nuo 2014 iki 2024 m.) padaugėjo nuo 9 148 iki 14 918. Per pastaruosius penkerius metus šis skaičius mažai kito ir siekia apie 15 tūkst., tačiau sumažėjo ožkų augintojų – nuo 3 659 (2014 m.) iki 3 496 (2024 m.). Bandos dydžio vidurkis per šį laikotarpį pasikeitė nuo 2,5 iki 4,3 ožkų bandoje, tačiau išlieka mažas, palyginti su kitų ES šalių vidurkiu.

Daugiausia ožkų laikoma Vilniaus (1 456), Širvintų (807), Anykščių (765), Alytaus (615) ir Klaipėdos (592) rajonuose. Vyrauja smulkūs augintojai, stambių ūkių yra tik keletas. Per 100 ožkų laikoma tik keturiuose ūkiuose: dviejuose – nuo 101 iki 150, kituose – nuo 151 iki 500 ožkų. Vidutiniai ūkiai, laikantys 30–100 ožkų (55 ūkiai), sudaro tik 1,6 proc. ožkų augintojų Lietuvoje. Vyrauja smulkūs ir labai smulkūs ūkiai, laikantys iki 30 ožkų. Labai smulkūs ūkiai, laikantys 1–2 ožkas (2 082 ūkiai), sudaro net 60 proc. visų ožkų augintojų Lietuvoje.

Gyvulių veislininkystės informacinės sistemos 2023 m. duomenimis, Lietuvoje iš vienos ožkos vidutiniškai primelžta 839 kg pieno (toks gana aukštas produktyvumas pateikiamas todėl, kad labai mažai ožkų kontroliuojama Lietuvoje. Realūs skaičiai, tikėtina, kitokie, bet duomenys nėra apskaitomi – aut. past.), kurio riebumas ir baltymingumas yra 4,85 ir 3,52 procento.

Šaltinis – VĮ Žemės ūkio duomenų centras