Kokybiškas kiaušinis – pirmiausia saugus sveikatai. Užtikrinti produkcijos saugumą gamybos procese, pasak bendrovės „Vievio paukščiai“ vadovo Mindaugo Antanaičio, yra bene svarbiausias paukštininkystės ūkių darbas. Užauginti be antibiotikų dedekles ar broilerius naudojantis technologijomis jau įmanoma.

Požiūrį į pramoniniu būdu užaugintų vištų kiaušinių kokybę dažnai formuoja išankstinis požiūris ir vyraujantys stereotipai. Tačiau dideliems paukštynams taikomi reikalavimai, juose įdiegtos technologinės naujovės ir milžiniška atsakomybė nepalieka vietos interpretacijoms.

Bendrovės „Vievio paukščiai“ vadovas Mindaugas Antanaitis niekada nežino, kada prie įmonės vartų pamatys vietinius ar tarptautinius tikrintojus, kuriuos turės tuoj pat įleisti. Menkiausias kokybės neatitikimas gali užtrenkti eksporto vartus ir sukelti milžiniškus nuostolius verslui, kuris ir šiaip nėra stabilus. Bet automatizuotas gamybos procesas, atsakingas požiūris padėjo šiam paukštynui patekti į sunkiai pasiekiamas rinkas ir leidžia dirbti nebijant neplanuotų patikrų.

Pasak M. Antanaičio, į sąvoką „kiaušinių kokybė“ telpa daug. Visų pirma, tai – kiaušinio saugumas, kuris apima nesuskaičiuojamą kiekį dalykų, o didžiausios įtakos tam turi dedeklės sveikatingumas ir lesalai. Tuo tikslu paukštynas pradėjo bendradarbiauti su KTU Dirbtinio intelekto centru ir eksperimentinėje paukštidėje vykdo bendrus projektus. „Bandome rasti tokių naujovių, kurių dar apskritai nėra pasaulyje“, – teigia M. Antanaitis.

Dedekles stengiasi užauginti be antibiotikų

Viena iš „Vievio paukščių“ gamybos linijų – kiaušiniai, kuriuos padėjo nė karto antibiotikų negavusios vištos. Tam reikia užauginti sveiką paukštį.

Įmonė perka vienadienius viščiukus iš kelių patikimų kiaušinių inkubavimo įmonių užsienyje ir pati juos augina 16– 17 savaičių, kol viščiukai tampa dedeklėmis. Paukštidėse įdiegtos modernios pakaitinių vištaičių auginimo technologijos, naudojant daugelį profilaktikos priemonių, užtikrinančių jų sveikatingumą.

Dėti kiaušinius – nemaža vištų organizmo apkrova, todėl jos turi gauti visiškai subalansuotus lesalus. „Mūsų auginimo principas – be antibiotikų (žinoma, susirgęs paukštis gydomas), o kokybiški lesalai užtikrina vištų sveikatingumą ir kiaušinių kokybę“, – pabrėžia M. Antanaitis.

Lesalai sudaro didžiausią gamybos sąnaudų dalį – apie du trečdalius. Į juos dedama daug priedų (vitaminų, mikroelementų, probiotikų), pavyko bandymai su jodu ir selenu – gauti didesni šių būtinųjų mikroelementų kiaušiniuose kiekiai. Rinkai tiekiami ir kiaušiniai, kuriuose yra daugiau omega-3 riebalų rūgščių.

Lesalų pagrindą sudaro pačių užauginti kviečių grūdai, kartais gali būti dalis kukurūzų, saulėgrąžos (jas importuoja iš Ukrainos), sojų rupiniai, kurie aprūpina dedekles lengvai pasisavinamais baltymais.

„Receptūrų specialistai viską suskaičiuoja iki smulkmenų. Rūpinasi, kad būtų pakankamai maisto medžiagų ir vertina pasisavinamas aminorūgštis, liziną, metioniną ir t. t., iš viso yra apie 90 kiekybinių ir kokybinių lesalų vertinimo rodiklių“, – pasakoja M. Antanaitis.

Absoliučiai visos lesalų žaliavos tiriamos kiekvieną dieną, kad būtų subalansuotas baltymų, riebalų santykis, nes vištos labai greitai sureaguoja į bet kokius lesalų kokybės nukrypimus. Eksperimentinėse paukštidėse vyksta bandymai, lesalus papildant omega riebalų rūgštimis, jodu ir selenu, vitaminu D. „Norime būti išskirtiniai ir žmonėms pasiūlyti kažką naujo – ne tik be antibiotikų, bet ir žmonėms naudingais elementais papildytų kiaušinių“, – pabrėžia įmonės vadovas.

KTU Dirbtinio intelekto centro prof. Romas Gružauskas, atliekantis nemažai mokslinių tyrimų Vievyje, pabrėžė žarnyno mikrobiotos svarbą vištų sveikatingumui. „Dideli paukštynai investuoja į paukščių žarnyno sveikatingumą – naudojant tam tikrus priedus, galima išsaugoti sveikesnį žarnyną, išvengti užterštumo bakterijomis ir grybeliais. Jeigu žarnynas sveikas – sveikas paukštis ir jo produkcija, – aiškina R. Gružauskas. – Didelio paukštyno privalumas, kad jis sugeba valdyti žarnyno sveikatingumą nenaudodamas antibiotikų, tik su natūraliais lesalų priedais, ir kiekviena žaliava paukštyno laboratorijoje gali būti ištirta pagal 124 kokybinius parametrus, kurie naudojami lesalų receptūroms optimizuoti, kai paukščiai gauna tam tikrą maisto medžiagų kiekį – tiek, kiek jam reikia, nei daugiau, nei mažiau.“

R. Gružauskas priduria, kad vištų medžiagų apykaita labai intensyvi ir tik subalansuota mityba leidžia užauginti jas sveikas ir gauti kokybišką produkciją. Kitu atveju vištos kiaušinius būtų priverstos dėti naudodamos savo vidinius organizmo resursus, t. y. aukodamos sveikatą.

Jeigu kartais vištos suserga ir jas privaloma gydyti vaistais, tos paukštidės kiaušiniai eina į kitą liniją ir parduodami nenurodant, jog užauginti be antibiotikų. Bet Lietuvoje naminiams paukščiams gydyti leidžiama naudoti tik tokius antimikrobinius vaistus, kuriems netaikomas išlaukos laikas, vadinasi, jų likučių kiaušiniuose negali būti iškart po vištų gydymo.

Greičiau aptikti galimas ligas ar užbėgti joms už akių leidžia dirbtinis intelektas, padedantis nustatyti, kurioje vietoje paukštis krito, kad būtų greitai pašalintas galimas infekcijos šaltinis.

Kiaušinius vištos deda 70–90 savaičių

Šiuo metu įmonėje laikoma 1,3 mln. dedeklių, vienoje paukštidėje jų gali būti nuo 20 tūkst. iki 150 tūkst. Eksperimentinėse paukštidėse, kur vykdomi dirbtinio intelekto projektai, lesalų bandymai, yra apie 10 tūkst. paukščių.

Per metus dedeklė sudeda iki 330 kiaušinių. Bet paukščių produktyvumas paukštyne vertinamas kitaip – kiek procentų pulko paukščių tą dieną padėjo kiaušinių. Per produktyvumo piką šis rodiklis gali siekti ir 96–97 proc., vėliau jis mažėja ir dėjimo pabaigoje siekia 65–70 procentų. Tada jau pagal kiekvienos dienos rodiklius – kiek suvartojo lesalų, kiek padėjo kiaušinių, kiek išgėrė vandens – vertinama, ar dar apsimoka tokias dedekles laikyti.

Didelių vištų veislių dėslumo skirtumų nėra, tik rudos vištos deda rudus, baltos – baltus kiaušinius. „Maistinė vertė nuo lukšto spalvos nepriklauso, tačiau kuo intensyvesnė trynio spalva, tuo daugiau kiaušinis turi liuteino ir zeaksantino – natūralių antioksidantų. Tiesa, tas skirtumas nėra labai didelis“, – paaiškina M. Antanaitis.

Dedeklės, atsižvelgiant į veislę, laikymo sąlygas ir paukštyno vadybą, kiaušinius deda 70–90 savaičių. Vievyje optimalu dedekles laikyti apie 80 savaičių. Pasaulyje jau atsiranda tendencijų šį laikotarpį pailginti iki 100–110 savaičių. „Užauginti vištaites kainuoja vis brangiau, tad bandoma kuo ilgiau išlaikyti vištų produktyvumo piką, nes vištoms senstant produktyvumas mažėja“, – sako M. Antanaitis.

Pasibaigus produktyvumo ciklui iš vištų gali būti gaminama produkcija: sultiniai, virti gaminiai. Dalis skerdenų sunaudojama naminių augintinių pašarams. Azijoje yra vištų kojų paklausa. Dažniausiai „Vievio paukščių“ dedekles superka užsienio šalių skerdyklos.

Tikrintojai atvyksta neįspėję

M. Antanaitis visiškai pritaria tiems, kurie turi galimybių patys užsiauginti vištų savo šeimos reikmėms – taip jos gauna saulės, žolės, ir maisto švaistymo mažiau, nes kai ką galima duoti joms sulesti. Nors jų dėslumas daug mažesnis, bet savo kieme nereikia laikytis ir tokių išskirtinių saugumo reikalavimų, kurie taikomi auginant vištas pramoniniu būdu.

Paukštynams taikomi griežčiausi biosaugos reikalavimai. Dezinfekuojamas visas į teritoriją įvažiuojantis transportas, kas ketvirtį atliekamas kiemo tyrimas – žiūrima, ar nėra tam tikrų ligų titrų. Jeigu ko nors aptinkama, imamasi išankstinių priemonių. Kai atvežami kiaušiniai iš kitų įmonės paukštynų, vienas kiaušinis praduriamas termometru ir matuojama jo temperatūra, ar ji atitiko gabenimo reikalavimus, ar vežant nebuvo sutrikęs temperatūros režimas – vasarą dėl karščio, žiemą – dėl sušalimo.

Tai, kas tiriama pramoniniame paukštyne padėtame kiaušinyje, kokių medžiagų ieškoma, surašyta į 8 lapus. Šiuos labai išsamius tyrimus atlieka VMVT, kai ką tiria ir pati įmonė. Atsižvelgiant į tai, ko ieškoma, tyrimai gali būti atliekami nuo vieno karto per metus iki karto per ketvirtį ar kas mėnesį. „Mes ir patys turime savo aprašytą kokybės formą ir pagal ją atliekame tyrimus – įmonės savikontrolė irgi stipri. Dažniausiai tiriama dėl Salmonella rūšies bakterijų – tai patikros auksinis gralis“, – teigia paukštyno direktorius.

„Vievio paukščiai“ yra sertifikuoti pagal BRC standartą – tai pirmaujantis ir tarptautiniu mastu pripažintas reikalavimų rinkinys, kuris yra tarptautinės produktų saugos ir kokybės sertifikavimo programos dalis. Šį standartą 1998 m. sukūrė Britų mažmeninės prekybos konsorciumas (BRC), siekdamas padėti mažmenininkams laikytis teisinių maisto saugos įsipareigojimų ir užtikrinti aukščiausią vartotojų apsaugos lygį. Naujausia redakcija yra BRC pasaulinis maisto saugos standartas 7, paskelbtas 2015 m., nurodantis maisto saugos, kokybės ir veiklos kriterijų reikalavimus, kuriuos maisto gamybos organizacijos turi atitikti, siekdamos laikytis teisinės atitikties ir vartotojų apsaugos.

BRC tikrintojai atlieka auditus vietoje ir atvyksta neįspėję. Žiūri kokybę, reikalavimų laikymąsi, tikrina atsekamumą specialiu testu – reikia nurodyti visą kiaušinio kelią nuo padėjimo iki patekimo pas vartotoją. „Sunkiausias etapas yra sukurti pačią sistemą. Po to, kai įpranti dirbti su ja, žinai, ką turi sekti, tada jau viskas teka savo vaga“, – sako M. Antanaitis.

Paukštyne – išmaniosios mašinos

Vievio įmonėje, kurioje dirba apie 100 darbuotojų, supakuojama iki 1 mln. kiaušinių per dieną. Sandėliuoti jų beveik nereikia, nes visi sudėti kiaušiniai tą pačią dieną atsiduria parduotuvėse.

Darbą rūšiavimo ceche palengvina modernios technologijos. „Vievio paukščiai“ naudoja išmaniąsias mašinas – kiaušinių rūšiavimas ir tikrinimas yra visiškai automatizuoti. Kiekvienas kiaušinis pasveriamas, patikrinimas lukštas – ar neįskilęs, ar nėra nešvarumų, automatiškai išrūšiuojamas ir gauna savo kodą, todėl net po kelių mėnesių galima atsekti, kurioje paukštidėje ir kurią valandą jis buvo surinktas.

Po visų patikros etapų dar atliekama ultravioletinė kiaušinių dezinfekcija, kuri, nepažeidžiant natūralios apsaugos, panaikina tam tikras bakterijas, jeigu jų likę. B kategorija įvertinti kiaušiniai į parduotuves nepatenka.

Kai įmonėje buvo paleidžiama išmanioji rūšiavimo mašina, M. Antanaitis savaitgaliais atvažiuodavo padirbėti prie jų, kad suprastų patį procesą. Pagal galimybes su veterinarijos gydytojais jis dalyvauja skrodžiant vištas, kad suprastų paukščio fiziologiją, pažintų ligas.

Atvėrė eksporto vartus į JAV

Kiaušiniai realizuojami didžiuosiuose Lietuvos ir Baltijos šalių prekybos centruose. Didelė dalis kiaušinių produkcijos, pagaminamos kitame „Vievio paukščių“ gamybos padalinyje, eksportuojama. Produkcija keliauja į Europą, Japoniją, Azijos šalis, Viduriniuosius Rytus, o nuo pernai – ir į JAV.

„Nebandome būti pigia šalimi su pigia produkcija. Į pasaulį einame su naujais, inovatyviais produktais, atsakome už kokybę, – sako M. Antanaitis. – Turime tikrai puikią pardavimų komandą. Esame antra po Nyderlandų valstybė Europoje, kuri turi leidimą išvežti kiaušinių produkciją (miltelius, šaldytus produktus) į JAV.“

Leidimą gauti užtruko maždaug 7 metus. „Reikėjo kalnus nuversti, – šypteli įmonės vadovas. – Tiek, kiek amerikiečiai tikrina lietuvišką produkciją, savos tikrai tiek netikrina. Nepriklausomas veterinaras nuolat prižiūri mūsų gamybos procesą. Dabar laukia kitas etapas – įsitvirtinti toje rinkoje, kad sulauktume grąžos.“

Įmonė dirba stabiliai, nors pelningumas, kaip ir daugumos agroverslo sektorių, kinta. Būna gerų metų, būna nuostolingų. Ir tam yra daugybė priežasčių – rinka, grūdų, lesalų kainos, kurioms įtakos turi ir orai, globalūs įvykiai pasaulyje, kiaušinių kiekio poreikis ir t. t. Kai didelių problemų dėl paukščių gripo turėjo Japonija, Amerika, Europa, tai turėjo įtakos ir kiaušinių kainai. „Niekada nežinome, kaip gyvensime po pusės metų, kokios bus kainos. Stengiamės prisitaikyti prie kintančių sąlygų, nes rinkoje viskas keičiasi“, – padėties M. Antanaitis nedramatizuoja.

„Vievio paukščių“ įmonėje prasidėjo pereinamasis laikotarpis – planuojamos naujų paukštidžių statybos, kuriose bus viskas, ko reikia paukščių fiziologiniams poreikiams užtikrinti, jų natūraliai elgsenai. M. Antanaitis tikisi, kad pirmą kartą galės pasinaudoti ir ES parama.

Šiuo metu dalis vištų laikomos ant kraiko, dalyje paukštidžių dar likusi pagerinta voljerinė laikymo sistema, kuri pagal tuomečius ES standartus įmonės lėšomis buvo įrengta 2012 m. Vadovo nuomone, tokie narvai buvo erdvesni, su laktomis, su galimybe vištoms pasikapstyti.

„Tai kainavo labai daug, tačiau praėjo 10 metų ir vėl laukia investicijos. Pakeisti laikymo sistemą sename paukštyne nėra paprasta – geriausiu atveju lieka sienos, bet ir tai kai kada gali nebetikti jų matmenys“, – paaiškina M. Antanaitis, pridūręs, jog anksčiau toje fermoje buvo galima laikyti 50 tūkst., naujoje tilps tik 26 tūkst. dedeklių.