Karo temos kiekvieną dieną pulsuoja informacinėje erdvėje, jos apima ir žemės ūkį. Karo akivaizdoje būtų neišvengiama transporto priemonių „mobilizacija“, o kartais jos gali prireikti ir taikos metu. Tai aktuali tema kiekvienam žemdirbiui, savo ūkyje turinčiam įvairių transporto priemonių.

Laikinas tansporto priemonių paėmimas arba jų rekvizicija nėra tik dabar atsiradęs reiškinys, jis egzistuoja seniai ir visose šalyse. Seniausias artimos istorijos pavyzdys – 1939 m., kai Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija vienu metu pradėjo atakuoti Lenkiją, karinės agresijos grėsmė kilo ir Lietuvai. Tuo metu į Lietuvą internavosi 14 tūkst. Lenkijos karių, buvo daug pabėgėlių, reikėjo spręsti apgyvendinimo klausimus. Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija ir kartu pradėjo veikti rekvizicijos arba laikinojo turto paėmimo instrumentas. Kariuomenės reikmėms atskirais atvejais iš ūkio subjektų buvo rekvizuojami ar laikinai paimami vežimai, arkliai, transporto priemonės. Paskelbus demobilizaciją, dalis turto buvo grąžinta sumokėjus už panaudą, o už tai, kas buvo sudėvėta ir negrąžinta, kompensuota pinigais.

„Kita istorinė patirtis – 1990-ieji, dar vadinami savimobilizacijos laikotarpiu, kai žmonės aukojosi, eidami budėti prie svarbių objektų, aukojo pinigines lėšas ir kitus materialinius dalykus, kurie buvo reikalingi kovoje. Tai buvo spontaniška ir savanoriška, – istorinėmis įžvalgomis dalijasi Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis. – Pasiekus Nepriklausomybę, man asmeniškai teko tarnauti vienoje iš komendantūrų, kurias steigė Krašto apsaugos departamentas, ir mūsų pareiga buvo perimti karinius rusų komisariatus. Ten radome ne tik šaukiamojo amžiaus asmenų registracijos sąrašus, bet ir transporto priemonių sąrašus, kurių prireiktų karo atveju. Sovietinėje sistemoje valstybinės įmonės privalomai buvo įpareigotos teikti turimų transporto priemonių sąrašus, atnaujinti tansporto parką.“

Nauja valstybė – nauja sistema

Šiandien situacija iš esmės kitokia, daugelis įmonių, žemės ūkio bendrovių ar ūkių yra privatūs, tad ir tvarka pasikeitė – ją reglamentuoja oficialiai priimti teisės aktai, iš kurių svarbiausieji – Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas ir 2022 m. sausio 5 d. patvirtintas Laikinojo turto paėmimo ir turto rekvizicijos organizavimo ir vykdymo, laikinai paimto išlikusio turto grąžinimo, atlyginimo už rekvizuotą ir laikinai paimtą turtą tvarkos aprašas.

„Kadangi mūsų kariuomenė augo, rėmėmės kitais standartais, realiai buvo tolstama nuo sovietinės sistemos ir karo prievolės centruose materialinių resursų ir transporto priemonių apskaita jau nebuvo vedama, nes neliko poreikio. Valstybėje sukurta registro sistema, registruojanti visas transporto priemones ir dabar, reikalui esant, kariuomenė nesunkiai identifikuoja tas, kurių tuo metu prireikia. Be to, mobilizacijos ir priimančios šalies paramos įstatyme yra įvardytas valstybės mobilizacijos išteklių katalogas, kurį administruoja mūsų departamentas. Šiandien galiu konstatuoti, kad transporto priemonės, kurių pati kariuomenė neturi, bet kurių jai gali prireikti, yra matomos, žinomos, valdomos ir būtų labai greitai surastos reikiamoms situacijoms spręsti – kariuomenė šia informacija disponuoja“, – užtikrina V. Vilkelis.

Poreikį diktuos situacijos

Savininkams, tarp jų ir ūkininkams, verta žinoti, kokia jų technika, esant poreikiui, gali būti rekvizuota ar laikinai paimta, ypač prasidėjus realiems karo veiksmams. Pasirodo, šis klausimas nėra vienareikšmis, mat technikos poreikį, ypač karo metu, diktuos situacijos ir pasakyti, ko reikės dabar arba dar daugiau – siųsti technikos gavėjams išankstinius pranešimus, kokios jų technikos gali prireikti, būtų beprasmis darbas.

Išsamiau tokio poreikio nebuvimą paaiškina Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento Mobilizacijos skyriaus vedėjas Arūnas Pudžemis: „Kariuomenė negali išlaikyti taikos metu tiek priemonių, kiek gali prireikti kilus karui, tai ekonomiškai nenaudinga, be to, tai vis dėlto visų mūsų pinigai. O civilinis sektorius visada prisideda karo atveju. Todėl, kai kalbame apie laikiną paėmimą ar rekviziciją, kai turtas sunaudojamas ir negrąžinamas, tai kalbame ne tik apie transporto priemones – turėkime tai galvoje. Bet transporto priemonių turbūt labiausiai prireiktų, tad apie tai aktualiausia kalbėti.“

Atkreiptinas dėmesys, kad paėmus transporto priemonę kariuomenė turi turėti operatorių jai valdyti, todėl laikinas paėmimas ir rekvizicija yra tik viena iš priemonių, kurią numato teisės aktai ir ši priemonė labiau taikoma, kai kitomis priemonėmis (pavyzdžiui, sutartimis) nepavyksta įveikti iškilusių iššūkių. Mobilizacijos metu, jei karo veiksmų dar nėra, transporto priemonės paprastai yra paimamos tik laikinai ir darbus atlikus grąžinamos, nes taip pigiau ir greičiau. Tokią rekviziciją vykdo savivaldybės administracijos direktorius, gavęs kariuomenės prašymą.

Karo metu – kitaip. Rekviziciją jau gali vykdyti ir dalinio vadas tam tikroje teritorijoje. Žinoma, reikšmingos yra visos gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos (gyventojų poreikių tenkinimas, kritinės infrastruktūros veikimas, viešas saugumas, valstybės valdymas, tarptautinė veikla), bet gynyba laikoma esminiu dalyku. Tad dalinio vadas rekvizuoja ar laikinai paima tai, ko gali prireikti per operaciją.

„Be abejo, kariuomenė ir taikos metu turi sudariusi įvairias paslaugų ir prekių įsigijimo sutartis, kurios galios ir nenutrūks paskelbus mobilizaciją ar įvedus karo padėtį. Tai matome ir Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje, kur veikia visa ūkio sistema (išskyrus civilinę aviaciją, nes jai uždaryta oro erdvė)“, – aiškina A. Pudžemis.

Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktorius V. Vilkelis priduria: „Mūsų valstybės mobilizacinė sistema sukurta ir testuojama, vyksta reguliarūs mokymai ir pratybos savivaldybių, ministerijų, tarpinstituciniame lygmenyje, antri metai veikia Valstybės mobilizacijos operacijų centras. Ir nors kol kas indikacijų, kad kažkas veršis į mūsų šalį, nėra, dirbame, tad tokie mobilizacijos instrumentai, kaip laikinas paėmimas, rekvizicija, būtinieji darbai ir būtinosios užduotys, būtų organizuojami maksimaliai operatyviai pagal susidariusias situacijas.“

Skolos neužgyja net po karo

Atrodytų, karo atveju kalbėti apie pinigus nėra prasmės, bet kompensacijos mechanizmas už paimtą privačią nuosavybę ir šiuo atveju išlieka. „Štai net 1939- aisiais už panaudą valstybė žmonėms sumokėjo milžinišką sumą – daugiau kaip 1 mlrd. litų. Sovietų Sąjunga po II pasaulinio karo ilgai turėjo įsipareigojimų Jungtinėms Valstijoms už pagal lendlizo programą pateiktas prekes ir ginkluotę. Po karų dažnai velkasi skolos ir nenuostabu, nes reikia išspręsti daug dalykų. Tačiau reikia žinoti, kad be prievartinių dalykų kare sunku apsieiti, ir net jeigu kažko labai nesinorės, sprendimus diktuos situacija. Transporto priemonių rekvizicija, būtinieji darbai ir nurodymai – viso to reikia situacijai išgelbėti, bet po karo visada stengiamasi už tai atlyginti. Tai nebūtų vien spontaniška, kaip žmonėms gali atrodyti: norėjo, atėjo ir paėmė. Šiuo metu sukurti instrumentai ir mechanizmai, kurie rūpinasi ir apskaita, ir kompensacijomis, ir civilizuotu požiūriu į privačią nuosavybę“, – sako Virginijus Vilkelis.

Gyventojai apie tai vis dar mažai žino. Informacinis laukas labai platus, tad kartais jame tiesiog paklystame, nesužinome to, kas svarbu. Daugiau žinių apie mobilizaciją, apie kiekvieno iš mūsų vietą karo metu ir apie transportą, kuris vieną dieną augina duoną, o kitą dieną gali kasti apkasus, pateikiama interneto svetainėje mobilizacijosmokykla.lt.

NUOMONĖ

KĄ APIE TRANSPORTO MOBILIZACIJĄ ŽINO IR KĄ NORĖTŲ ŽINOTI ŪKININKAI

Arūnas DIRMEIKIS (Kauno r.): „Technikos nebūtų gaila, bet svarbu, kad ūkis ir toliau būtų veiksmingas.“

Su technikos mobilizacijos klausimu neteko susidurti, neteko girdėti apie šią tvarką. Ši tema man, kaip ūkininkui, kelia ne vieną klausimą. Norėtųsi atviresnių ir išsamesnių diskusijų. Ir nors tikėkimės, kad to neprireiks, bet geriau tinkamai pasiruošti, kol yra laiko, o ne tuomet, kai sprendimus teks daryti ekstremaliomis sąlygomis – spontaniški sprendimai dažnai klaidingi.

Manau, svarbu ne tik turėti technikos sąrašus, bet ir pamodeliuoti tariamas situacijas, kiek ir ko reikėtų iš vieno ar kito ūkio paimti, kad nenutiktų taip, jog iš to, kas pirmas sąraše ar pasitaikys kelyje, bus paimta viskas, o iš kito – nieko. Kad ūkis išliktų veiksmingas, svarbi visa darbų grandinė ir tam reikalinga technika. Ūkio darbai žlugs, jei paliksime jį tik su kombainu – grūdus juk reikia kažkuo parvežti. Todėl iš anksto apgalvotos situacijos, kiek ir ko galima paimti iš vieno ūkio, kad jis ir toliau galėtų auginti duoną ir kitą maistą, yra labai svarbu. Ir dėl to dalis informacijos galėtų būti su ūkininkais suderinama iš anksto. Žinoti daugiau visada yra gerai. Kai prasideda karas, visi nori prisidėti, bet sprendimai turi būti logiški, apskaičiuoti ir socialiai teisingi. Man nėra svarbiausia, kaip už techniką atlygins, svarbiau, kad tai būtų padaryta nežlugdant gamybos.

Kitas klausimas – operatorių profesionalumas. Dalis technikos yra sudėtinga, tad būtų labai gaila, jei sugestų dėl nemokšiško valdymo. Viena, kai technika pražūva kare siekiant tikslo, visai kas kita, kai pražudoma dėl neišmanymo. Tuomet jau gaila.

Algimantas KIŽAUSKAS (Kėdainių r.): „Įstatymas yra įstatymas ir jo reikės laikytis.“

Man šis įstatymas visiška naujovė, jo tikrai turbūt niekas nežino, bent jau tie, su kuriais tenka bendrauti. Kiek pasikalbėjau su ūkininkais, niekas nesame girdėję, kad tokia tvarka yra patvirtinta. Su kariškiais yra tekę bendrauti, kai ieškojo angaro, kuriame galėtų laikyti techniką per pratybas. Kitą kartą medžiodami naktį dairėmės iš savo mobiliųjų bokštelių po mišką ir pastebėjome mišku važiuojančius traktorius su mediena. Suskubome informuoti miško šeimininkus, o paaiškėjo, kad tai buvo du savaeigiai tankai, vykę į pratybas. Rytą aptikome karių stovyklavietę mūsų ganykloje – buvo pasistatę palapines. Savivaldybė apie šias pratybas žinojo, bet informacija mūsų nepasiekė. Po to liko gilios vėžės žemėje, bet niekas nepyko. Karo metu į tokias smulkmenas iš viso niekas nekreiptų dėmesio.

Kalbant apie technikos mobilizaciją, nemanau, kad yra ką vertinti, nes įstatymas yra įstatymas ir jo teks laikytis kaip ir visų kitų – norime to ar ne. Kare reikia ne ginčytis, o padėti. Kalbu ne tik apie transportą – gyvenamąsias patalpas, kitą turtą, kurio gali prireikti.

Gerai, kad numatytos kompensacijos, grąžinimas, apskaita, nes dabar kiti laikai. O kai 1939 m. vokiečiai iš tėvų ūkio, anot mamos pasakojimų, išsivedė du žirgus su vežimu, o rusai vėliau dar du, tai tiek mes juos ir tematėme.

Šarūnas ŠIUŠĖ (Kėdainių r. ): „Pasvarstyti apie technikos paskirstymą naudinga visiems.“

Mano galva, čia svarbūs du momentai: technikos naudojimas taikos ir karo metu pagal susidariusius poreikius. Kaip tai veiktų gyvenime, man sunku įsivaizduoti. Esame žemės ūkis ir viskas turėtų būti daroma lanksčiai ir apgalvotai, kad darbai ūkiuose nesustotų. Tai svarbus momentas, nes valgyti reikia visada – karo metu taip pat ir tuomet jau ne tik visuomenei, bet ir kariuomenei. Todėl kalbėti šia tema naudinga, nes, susipažinus su įstatymu, galima iš anksto apgalvoti situaciją, pasižiūrėti, kaip vienu ar kitu atveju, tegul šiuo metu tik teoriniu, būtų galima optimizuoti žemės ūkio darbus.

Žmonės patys galėtų tiesiog teoriškai pagalvoti, kaip paskirstyti savo turimą techniką, kad užtektų ir ūkiui, ir karo poreikiams. Atsiradus būtinybei, ūkininkai tikrai neatsisakys padėti, visi esame sąmoningi žmonės ir suprantame, kad valstybę reikia ginti, bet esame žemdirbiai ir mums reikia kažkokios technikos darbams atlikti – tą balansą svarbu išlaikyti. Taip pat naudinga žinoti visą technikos paėmimo, grąžinimo, kompensacijų tvarką. Pranešimai kiekvienam individualiai būtų perteklinis dalykas, užtektų bendros informacijos.