Dalis ūkininkų įsitikinę, kad linai kenkia dirvožemiui, alina jį. Taip pat sklando gandai, kad tai labai darbui imlus, nepelningas, varginantis ir t. t. augalas. Nuo romantikos iki visiško atstūmimo – ne, ne, jis jau neprigis mūsų laukuose! Bet ar tikrai pažįstame visas teigiamas linų savybes?

Ką galvojame išgirdę žodį „linai“? Pirmiausia jis galbūt asocijuojasi su mėlynžiedžiu augalu, kuris siūbuoja plačiuose laukuose, yra raunamas ir klojamas, vėliau verpiamas, audžiama drobė... Tai merginos baltomis skarelėmis ir lino spalvos kasomis.

Pasaulyje linai paplitę vidutinio klimato juostoje, t. y. zonoje, kur šalta žiema, šilta vasara, yra tarpiniai klimato sezonai – pavasaris ir ruduo. Kritulių kiekis šiose vietose pastovus ir priklauso nuo vietovės nuotolio nuo jūros.

Linai į Lietuvą atkeliavo daugiau nei prieš 4 000 metų, tai liudija mūsų krašto senkapiuose ir piliakalniuose archeologų rastos lininių audinių ir virvių liekanos. Šie augalai buvo vieni iš nuolatinių senovės lietuvių įvairių gyvenimo sričių palydovų, nes buvo labai plačiai pritaikomi. Linų pluoštą naudojo siūlams, audiniams gaminti, spalius (stiebo medieną) statybose, pakratams, kurui ir kt. Linų sėklas naudojo maistui, pašarui, vaistams, aliejui. Aliejus tiko maistui ir kaip profilaktinė gydomoji priemonė.

Maistui ir vaistams linų aliejus naudotas tik šviežias (dažniausiai šalto spaudimo), kol jo sudėtyje esančios riebalų rūgštys nesioksidavusios ir jis dar nekartus.  Didesniais kiekiais spaudžiamą (dėl didesnės riebalų išeigos pakaitinant sėmenis) aliejų naudojo pramonėje, dažams, lakui, impregnantams, linoleumui gaminti.

Linai (Linum usitatissimum L.) yra vienmečiai augalai, kurie dažniausiai auginami dėl pluošto ir aliejingų sėklų, vadinamų sėmenimis. Šiuo metu linai taip pat auginami tarpinių pasėlių mišiniuose, tokiu atveju sėjami vasaros pabaigoje, nuėmus pagrindinius augalus.

Reikėjo daug rankų darbo

Linų auginimo ir perdirbimo iki audinio procesas reikalavo labai daug rankų darbo, mat linus sėjo, rovė, karšė galvenas, mirkė arba klojėjo, išdžiovintus mynė, bruko ir šukavo rankomis. Iš sušukuotų linų pluošto buvo verpiami siūlai, o iš siūlų austas audeklas. Šukavimas buvo pagrindinis linų pluošto kokybinio paskirstymo etapas. Švariausi be priemaišų ir spalių linai buvo verpiami drobėms, ploniems audiniams. Nušukuotos pašukos ir pašukėlės naudotos austi storesnėms drobėms, paklodėms. Nuo brukimo ir pirminio šukavimo likusios geresnės pakulos – maišams, marškoms, gūnioms, o iš prastų, pričižusių pakulų ir nuobrukų buvo vejamos virvės ir pančiai.

Senovėje pluoštą verpė ir audė kiekvienoje šeimoje, o linų apdirbimo įrankiai, verpimo rateliai, staklės buvo perduodami iš kartos į kartą. Lininis audinys lydėjo žmones nuo lopšio iki įkapių. Sakoma, jog lininis drabužis žiemą sušildo, o vasarą vėsina – taip pabrėžiant šio audinio higroskopines savybes, mat natūrali lino drobė sugeba greitai sugerti skystį, greitai išdžiūti.

Nors linų sėmenys, gaunami iš pluoštinių linų, buvo laikomi šalutiniu gamybos produktu, tačiau jų maistingumas ir aliejaus nauda turėjo didelę reikšmę maisto gamyboje, ypač rudens ir žiemos periodu. Neatmetama, kad, įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, ilgų ir griežtų pasninko papročių laikotarpiu, kai nebuvo galima naudoti gyvulinių produktų, linų ir kanapių sėklos ir aliejus tapo vienais pagrindinių produktų, praturtinančių daržovių ir grūdų patiekalus riebalų ir baltymų.

Auginimo plotai tai didėjo, tai mažėjo

Tikrasis linininkystės pakilimas Lietuvos laukuose buvo 1940 m., kai linų auginta beveik 100 tūkst. hektarų. Tad kodėl šiuo metu pluoštinių linų randama jau tik muziejuose, o aliejinė jų atmaina vis dar mažai populiari?

Linai geriausiai auga derlinguose vidutinio sunkumo ir lengvuose dirvožemiuose. Upytėje nuo 1965 iki 2017 m. veikusios linininkystės bandymų stoties ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai teigė, kad Lietuvoje linams auginti tinka apie 1 mln. ha, arba apie 40 proc. visos dirbamos žemės. Tad potencialas nemažas.

Statistikos duomenimis, Lietuvoje nuo 1909 m., kai buvo auginta apie 55 tūkst. ha pluoštinių linų, jų plotai didėjo iki pat 1940 m. (auginta apie 96,6 tūkst. ha). Linų pluošto eksportas tuo metu sudarė net 47 proc. viso krašte užauginto pluošto. Po Antrojo pasaulinio karo atsigaunant ekonomikai vėl buvo pasėta apie 72 tūkst. ha pluoštinių linų (1950 m. statistikos duomenys), tačiau plotai kas dešimtmetį mažėjo. 1990-aisiais auginta apie 22 tūkst. ha linų, o 1994 m., kai pasikeitė linų supirkimo sąlygos ir pradėti supirkti vien klojėti linų šiaudeliai, pasėta tik 4,5 tūkst. ha. Vėliau pluoštinių linų plotai tai didėjo, tai mažėjo ir svyravo nuo 6 iki 9 tūkst. hektarų.

Lauktas proveržis neįvyko

Linų plotų mažėjimą po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje lėmė labai įvairios priežastys. Tai ir augintojų pokyčiai dėl žemės nuosavybės grąžinimo, ir naujų ūkio subjektų (ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kt.) kūrimasis. Smulkieji ūkiai dėl apyvartinių lėšų stygiaus neišgalėjo įsigyti modernios linams auginti reikalingos technikos, o kooperacija (gal dėl prastos „kolektyvinio ūkininkavimo“ patirties kolūkiuose sovietmečiu) buvo nepopuliari. Didelę reikšmę turėjo politinė ir ekonominė situacija šalyje, klimato kaita, neaiški linininkystės perspektyva.

Lauktas proveržis linininkystės ekonomikoje, įstojus į Europos Sąjungą 2004 m., taip pat neįvyko. Lietuvoje, iki įstojimo į ES, linų sektorius buvo remiamas iš valstybės biudžeto. Europos Sąjungoje taip pat buvo numatytos subsidijos žemdirbiams, tačiau jos buvo apskaičiuojamos pagal šalies javų derlingumą. Parama už vieną išaugintų linų hektarą 2004 m., palyginti su 2003-iais, gauta mažesnė net 2,5 karto. Daug augintojų atsisakė linininkystės ir dėl šios priežasties. Linus auginti brangu, o gerokai sumažėjus paramai, tai tapo nerentabilu.

Mažėjant produkcijos kiekiui, jos kokybei, sužlugo dalis pirminio linų perdirbimo įmonių. Iš buvusių 11 šiaudelių perdirbimo fabrikų, 2005 m. dirbo tik 7, o 2012 m. – tik vienas. Ir pluoštinių linų plotai vis mažėjo, kol deklaruojamų plotų statistiniuose biuleteniuose visai neliko nei hektaro pluoštinių linų.

Sėmeniniai – viena iš linų atmainų

Kas dabar deklaruojama kaip linai (apie 400 ha) – tai yra aliejiniai arba sėmeniniai. Tai yra viena iš sėjamųjų linų atmainų. Lininių (Linaceae) augalų šeimoje yra 22 gentys, iš kurių žemės ūkiui svarbiausia tik viena – Linum. Pagrindinė šios genties linų rūšis yra Linum usitatissimum L. – sėjamieji linai. Išskiriami keturi skirtingi (skiriasi stiebų aukštis, šakotumas, galvenų skaičius ir kt.) šių linų vieno iš porūšių varietetai – ilgapluoščiai arba pluoštiniai (elongata), tarpiniai (intermedia), tikrieji sėmeniniai (brevimulticaulia) ir rėpliojantieji (prostrata).

Sėmeniniai linai pasaulyje auginami jau daug metų, o jų plotai yra keliskart didesni negu pluoštinių linų. Ūkininkai, spaudžiantys sėmenų aliejų, nuo 1995 m. po truputį pradėjo sėti aliejinius linus ir Lietuvoje. Dažniausiai mūsų krašte sėjama tarpinių linų atmaina, jie kiek aukštesni už tikruosius sėmeninius ir labiau ištveria mūsų klimatą. Tikrieji sėmeniniai linai auginami Indijoje, Pakistane, Afganistane, Mažojoje Azijoje, jie mėgsta šiltesnį klimatą.

Tarpiniai linai užima tarpinę padėtį tarp ilgapluoščių ir tikrųjų sėmeninių linų. Pagrindinis tarpinių linų stiebas užauga iki 50–75 cm aukščio. Kai kurių šių linų veislių augalai būna vienastiebiai, kitų – išaugina po 1–3 ar daugiau stiebų, iš kurių paprastai vienas būna pagrindinis, o kiti – žemesni. Paprastai ant augalo susiformuoja nuo 7 iki 20 galvenų, nelygu pasėlio tankumas, dirvos produktyvumas. Vienastiebiai tarpiniai linai išsišakoja 25–45 cm aukštyje, suformuodami nemažą šluotelės formos žiedyną su galvenomis. Šių linų stiebuose būna apie 12–15 proc. pluošto, tad juos lengva nupjauti kombainu.

Aliejinius linus auginti ir nuimti jų derlių paprasčiau, jų stiebeliai neklojėjami, o galvenos tiesiog kombainu nupjaunamos arba nušukuojamos, tad viena technologinė grandinė (stiebelių perdirbimas), taigi ir išlaidos atkrenta. Šie augalai technologiškai artimesni javams, rapsams, negu pluoštiniams linams.

Sėmeniniai linai nėra tokie reiklūs agrotechnikai ir tręšimui, kaip pluoštiniai. Linams reikia švarių, nepiktžolėtų, derlingų dirvų. Kaip vasarinių pasėlių segmentas sėjomainoje, aliejiniai linai yra geras pasirinkimas, nes jie neturi bendrų ligų ar kenkėjų nei su varpiniais javais, nei su kryžmažiedžiais (bastutiniais). Visada sklandė nuomonė, kad linai alina dirvą. Taip, galbūt pluoštinius linus išrovus ir išvežus iš lauko, organinių medžiagų liekanų nelikdavo. Skirtingai nei pluoštinius, aliejinius linus nukūlus, lieka jų stiebeliai su pluoštu ir spaliais, tad dirvožemis nealinamas.

Šiuo metu sėmeniniai linai vis aktyviau įtraukiami kaip komponentas į tarpinius pasėlius. Šiems mišiniams naudojamų veislių linų stipri šaknų sistema, retai sėjami jie užaugina nemažai biomasės, na, ir kaip minėta anksčiau, neturi bendrų kenkėjų nei ligų su javais.

Sėmeninių linų produkcijos paklausa pasaulyje teikia vilčių, kad laukuose vis dažniau pamatysime ir mėlynžiedžius pluoštinių linų giminaičius. O galbūt ir baltažiedžius ar dūmo spalvos? Juk Lietuvoje yra sukurtos trys perspektyvios aliejinių linų veislės: Rūta, Rasa ir Edita. Tad nebijokime įsileisti į savo laukus šių augalų, kurie jau drąsiau skinasi kelią Lietuvos žemdirbių sąmonėje, kaip viena iš galimybių įvesti įvairesnę sėjomainą.

***

Mokslinėje literatūroje rašoma, kad dabartiniai kultūriniai linai kilę iš savo laukinių protėvių, kuriuos žmonės rinko ir naudojo nuo seniausių laikų. Teigiama, jog pirmiausia maistui buvo renkamos linų sėklos, tačiau randama įrodymų, kad tvirtas ir švelnus pluoštas, susidarantis linų stiebuose, jau gilioje senovėje taip pat buvo pastebėtas ir pritaikytas buityje. Tai patvirtina rasti senesni nei 8 tūkst. metų lininių pluoštų, siūlų, virvelių ar jų atspaudų archeologiniai radiniai, kurių amžius ir kilmė nustatyta ištyrus šiuolaikinėmis technologijomis. Yra duomenų, kad linus žmonės naudojo ir pažino dar seniau – virvelių iš pluošto radiniai Sakartvelo kalnų urvuose gali būti net 30 tūkst. metų amžiaus.

***

Nuo XVI a. Lietuvoje linai daugiausia buvo auginami pluoštui. Tautosakoje linai laikyti šventu augalu, vadinti saulės žolynu, moterų javu (nes daug darbų su jais atlikdavo moterys). Net senovės sakmės, pasakos, patarlės ir mįslės dažniausiai kalba apie pluoštinį liną ir apie jo gana ilgą kelią nuo sėklos iki drobės. Tas virsmas dar vadintas „lino kančia“ arba „lino mūka“. Linas vaizduotas lyg gyvas padaras įvairiose mįslėse, pvz.: „Mažas grūdelis visą svietą aprėdo“; „Laukely stovėjo, mėlynai žydėjo, daug kančių kentėjo ir žmones rengti pradėjo“ arba „Nukerta man galvą, supūdo mano mėsą, sulaužo mano kaulus, bet aš esu reikalingas ir ponui, ir varguoliui“ ir kt.  

***

Besidomintys linininkystės istorija žino, kad pluoštinius linus Lietuvoje daugiau auginti imta XVI–XVIII a., kai pluoštas tapo preke ir buvo pradėtas jų eksportas. Iki to laiko ūkininkai linus augino tik savo šeimos poreikiams. Linų produkcija feodalizmo laikotarpiu taip pat naudota ir įvairioms duoklėms mokėti, o pluoštas, verpalai, drobės buvo vienas iš pagrindinių nuotakos kraičio atributų. Vystantis pramonei, pasaulyje prireikė daugiau pluošto. Didėjant plotams, paklausūs tapo ir linų sėmenys, kurie buvo naudojami sėjai.