Dėl vilnos ir grožio Lietuvoje auginamos alpakos ir lamos turi savitų anatominių ypatumų. Vieni jų – dantys, kuriems prižiūrėti reikia žinių.

Pietų Amerikos kamelidų galvos ir dantų struktūra yra panaši į kitų atrajotojų. Lamos ir alpakos apatiniame žandikaulyje turi tris poras priekinių dantų. Viršutiniame žandikaulyje priekinių dantų nėra.

Laiku atvesti alpakų ir lamų jaunikliai jau turi išdygusius visus prieškrūminius ir krūminius dantis. Šiais aštriais dantimis jie susmulkina pašarus. Tačiau dantų dygimo laikas gali varijuoti.

Atvedimo metu dar neišdygę priekiniai dantys yra vienas iš požymių, kad alpakiukas ne visai išnešiotas ir alpaka vaikavosi anksčiau laiko. Gali būti neišdygęs vienas ar daugiau anksčiau laiko atvestų alpakų jauniklių priekinių dantų.

Alpakos ir lamos yra žolėdžiai gyvūnai, todėl pieninius dantis keičia nuolatiniai dantys. Jauni gyvūnai turi 18–22 dantis, o suaugę – nuo 28 iki 32 nuolatinių dantų. Keistis pieniniai dantys į nuolatinius pradeda nuo 2–2,5 metų amžiaus ir visai pasikeičia iki 4 metų, o kartais ir iki 6–7 metų amžiaus.

Iltiniai („koviniai“) dantys išdygsta sulaukus 2–3,5 metų. Šie dantys labiau išreikšti patinų, auga atgal, yra labai aštrūs ir gali rimtai sužaloti.

Dantų apžiūra

Dantų apžiūra dėl dantų anatomijos, kaip ir kitų smulkiųjų atrajotojų, yra sudėtinga. Gerai matyti tik priekiniai ir iltiniai dantys, todėl juos lengva apžiūrėti. Tačiau prieškrūminius ir krūminius dantis per ribotą burnos angą galima prastai matyti.

Prieškrūminiai ir krūminiai dantys yra su labai aštriais kraštais, todėl norint juos nuodugniai apžiūrėti reikalinga sedacija (panašiai kaip avių ir ožkų). Naudojant burnos žiodiklį šiuos dantis lengviau apžiūrėti. Krūminius ir prieškrūminius dantis galima apžiūrėti ir iš išorės, palpuojant viršutinį ir apatinį žandikaulį. Tai yra būdas patikrinti, ar nėra patologijų. Taikant tokią apžiūrą galima įvertinti ne tik dantis, bet ir apatinio ir viršutinio žandikaulio kaulinį audinį, pažiūrėti, ar nėra nelygumų, patinimo, atsivėrusių fistulių ar susiformavusio absceso.

Dantų trumpinimas

Iltiniai „koviniai“ dantys turi būti reguliariai trumpinami, kad patinai nebūtų pavojingi vienas kitam, kad nesusižalotų ir nesužalotų kitų gyvūnų ar žmogaus. Iltiniai dantys auga lėtai, todėl juos reikia trumpinti kas kelerius metus. Šie dantys trumpinami pjovimo įrankiu, paliekant 2 mm virš dantų linijos. Per daug nukirpus gali išsivystyti gingivitas arba danties infekcija.

Peraugę apatinio žandikaulio priekiniai dantys yra dažna problema. Priekiniai dantys turi liestis ir būti lygūs su viršutinio žandikaulio rostraline dantų pagalvėlės dalimi. Dantis galima trumpinti šlifuokliu ar specialiu dantų pjovimo prietaisu. Priekiniai dantys trumpinami kas 1–2 metus. Dantų trumpinimas visada turi būti atliekamas taikant sedaciją.

Dantų problemos

Užsilikę (neiškritę) pieniniai priekiniai dantys. Pieniniai priekiniai dantys dažniausiai pakeičiami dygstant nuolatiniams dantims, spaudimo būdu. Kartais dygstančio nuolatinio danties viršūnė pasislenka, tokiais atvejais pieninis dantis gali likti ir neiškristi.

Likę pieniniai dantys yra mažesni ir dažniausiai išsidėstę rostraliai, o nuolatiniai yra didesni ir išsidėstę labiau link liežuvio paviršiaus. Paprastai užsilikusį dantį galima lengvai ištraukti naudojant minimalią jėgą.

Jeigu dantis tvirtai laikosi, būtina sedacija ir specialūs įrankiai, kurie padės pašalinti likusį dantį. Kartu būtina įvertinti kylančias rizikas, ar šalinant jį nebus pažeista nuolatinio danties šaknis.

Dantų šaknies abscesas. Tai dažniausiai pasitaikanti alpakų ir lamų liga. Danties pūlinys gali susiformuoti bet kurio danties šaknyje. Jis gali atsirasti įvairaus amžiaus kamelidams, tačiau dažniausiai matyti 5 metų amžiaus gyvūnams.

Savininkai dažnu atveju per vėlai kreipiasi į veterinarijos gydytojus ir gyvūnai atvežami jau su rimtais pakitimais, net išoriškai būna matomas susiformavęs abscesas, patinimas, kaulinio audinio sustorėjimas ir dėl lėtinės infekcijos atsiradęs osteomielitas.

Lėtiniais atvejais taip pat matyti fistulė, iš kurios teka nemalonaus kvapo išskyros. Ties fistule išryškėja ir odos reakcija, sudžiūvę pūlingų išskyrų gabalėliai. Taip pat galimas ir sinuso pažeidimas, dėl ko gali atsirasti ir nemalonus kvapas iš nosies ertmės.

Pradžioje vienas iš pagrindinių klinikinių gyvūno danties absceso požymių yra skausmas kramtant, vėliau vystosi anoreksija, kuri susijusi su svorio kritimu. Jeigu liga pereina į lėtinę stadiją, dauguma gyvūnų skausmo nebejaučia ir ėda pašarą.

Diagnozei nustatyti dažnai pakanka anamnezės ir klinikinių požymių. Galutinė diagnozė turi būti pagrįsta rentgenologiniu tyrimu ir išsamia burnos apžiūra. Ypatingais ir sudėtingesniais atvejais diagnostikai naudojama ir kompiuterinė tomografija.

Jei liga nėra lėtinė ir pažeistas ne daugiau nei vienas dantis, medikamentinis gydymas yra efektyvus. Paprastai reikia ilgalaikio gydymo, kurį sudaro sistemiškai skiriami antibiotikai ir vaistai nuo uždegimo. Antibiotikų naudojimo kursas yra ilgas ir priklauso nuo pasirinktos antimikrobinės medžiagos. Maksimali gydymo vaistais nuo uždegimo trukmė yra 3 dienos.

Kartais medikamentinio nepakanka ir reikia papildomai taikyti chirurginį gydymą. Chirurginės intervencijos gali apimti danties ištraukimą, danties šaknų rezekciją, šaknies kanalų ir kaulo pašalinimą. Visos šios chirurginės procedūros taikomos gyvūną seduojant, papildomai taikant ir vietinę nejautrą.

Taikant chirurgines procedūras, tokias kaip danties pašalinimas, išgijimo prognozė yra gera. Rezultatui įtakos neturi absceso vieta, tačiau labai svarbu, kiek yra pažeistų dantų. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, jei pažeistas tik vienas dantis. Prognozė labai priklauso ir nuo pačio gyvūno būklės, taip pat – kokiomis sąlygomis jis laikomas ir kiek dėmesio jam skiria pats savininkas.