Laima Balsevičienė išėjo iš darbo, kai tėvams sveikata nebeleido ūkininkauti. Iš Norvegijos tuomet grįžo sutuoktinis, jie užrakino buto Vilniuje duris ir su vaikais išvažiavo į kaimą perimti pieno ūkio. Praėjo 11 metų, ūkis išaugo ir, nepaisant nuolatinių krizių, plečiamas toliau.

Laima ir Virginijus Balsevičiai džiaugiasi sprendimu grįžti į kaimą. Į pasaulį jie žvelgia su optimizmu ir humoru, kartais pašmaikštaudami. „Esame paprastas kaimietiškas pieno ūkis, gyvenantis iš idėjos. Bet mums patinka dirbti ūkyje“, – sako L. Balsevičienė.

Jų sodyba Virkininkuose (Prienų r.) išskirtinė – ją daugiau kaip prieš šimtą metų įkūrė Laimos seneliai – mamos tėvai Burakevičiai. Tarpukariu tai buvo veislinis arklių ūkis, kuriame lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetona. Okupavus Lietuvą šeimininkai buvo ištremti. Sodyboje tebegyvena ir ūkio pamatus padėję Laimos tėvai Jonas ir Aldona Bartkai. Laima su vyru saugoja senuosius sodybos pastatus, kuriuose buvo laikomi gyvuliai, tačiau savo karves perkėlė į naują tvartą, kurį Virginijus pastatė savo jėgomis. Šiuo metu ūkyje yra 70 piendavių.

Ūkininkė turi sėkmės receptą

Laima Balsevičienė iškeitė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto diplomą į žemės ūkį, tačiau sako, kad tuo stebėtis nereikia – juk ji užaugo ūkyje. Ūkininkauja ir dvi jos seserys. Tėvas J. Bartkus – buvęs veterinarijos gydytojas, 36 metus gydė gyvulius.

„Iš pradžių norėjome visko ir daug, tad laikėme ką tik galėjome, net ožkų. Šios buvo ypatingos – Anglų Nubijos (Anglo-Nubian) veislės, kurios žiūri į akis ir daro tai, ką nori. Nuėdė viską, ką tik galėjo. Pasidžiaugėme ir pardavėme, – juokiasi Laima. – Kai pradėjome labiau suprasti ūkininkavimo subtilybes, ūkyje pasilikome tik karves.“

Svarstydama, kas padeda išgyventi sunkmečiu pieno sektoriaus šeimos ūkiui, Laimos nuomone, svarbiausias dalykas yra tvirta šeima, po to – optimizmas ir tikėjimas tuo, ką daro, o trečia būtina sąlyga – kooperacija.

„Kai du žmonės žiūri viena kryptimi, kai žino, kad turi kuo pasikliauti, nuo to viskas ir prasideda. Mūsų šeima tvirta“, – džiaugiasi ji taip pat iš šių kraštų kilusiu sutuoktiniu ir trimis vaikais.

Balsevičių karvių produktyvumas nuolat kyla, vidutiniškai iš karvės per metus melžia 8 ir daugiau tonų pieno. Šiemet produktyvumui neigiamos įtakos turėjo gamta, dėl sausros žoliniai pašarai buvo prastesnės kokybės. Bet didžiausią dėmesį Balsevičiai skiria ne pieno kiekiui, o kokybei – jų pienas yra daugiau kaip 5 proc. riebumo ir 3,8 proc. baltymingumo.

Karvės ilgaamžės, yra net 10 laktacijų. Nors jų produktyvumas dėl senesnės genetikos mažesnis, tačiau kiti rodikliai labai geri, todėl karvės bandoje keičiamos tik tada, kai nėra kitos išeities. „Karves mylime ir saugome“, – atvira Laima. Banda didinama daugiausia iš savų gyvulių – visas telyčias pasilieka, o kai yra galimybė, perka.

Karves Balsevičiai melžia 6 vietų aikštelėje su išmaniuoju kolektoriumi – pasak Virginijaus, toliau pagal išmanumą eina tik robotas. Samdo vieną melžėją, su kuria Laima kas kelios dienos keičiasi. „Kol turime gerą, atsakingą melžėją, tol į robotus neinvestuojame. Dviese mums gerai, o aš vis tiek kiekvieną dieną būnu prie gyvulių, turiu pati matyti, kas vyksta fermoje“, – sako ūkininkė.

Šalto laikymo tvartas – be guoliaviečių

Laima rūpinasi gyvuliais, o Virginijaus sritis – pašarų ruošimas. Viską, ką užaugina, skiria pašarams, dalį grūdinių kultūrų pašarams tenka pirkti, nes patiems jų užsiauginti daugiau trūksta derlingesnės žemės. Žemdirbystei sąlygos nepalankios, aplink – kloniai ir kalneliai, upeliai, maži laukai, kuriuose vyrauja durpės, smėlis ir molis.

„Didžiausia problema – ne mažas dirvožemio derlingumas, o tai, kad viename lauke 4 rūšių žemė – kaip ir ką sėti, kaip išlaviruoti? Ant kalniuko auga vieni augalai, pakalnėje – kiti, šone – dar treti ir ketvirti...“ – laukų ypatumus paaiškina V. Balsevičius.

Žolių derlius čia mažesnis nei normalaus derlingumo žemėse. Atsakymų, ką daryti, jie su Laima nuolat ieško seminaruose, ypač kur kalbama apie žolynų įrengimą ir priežiūrą, tad akiratis plečiasi, žinių daugėja. „Jau esame pasimokę, kaip sėti įvairias žoles. Technologijų yra įvairių ir reikia jas taikyti, jeigu norime gauti didesnį žolės derlių. Pavasarį taikysime naujoves“, – pabrėžia L. Balsevičienė.

Dėl kalvų ir kalnelių net karvės, anot Laimos, kitaip ganomos, nes nėra sąlygų įrengti įprastų ganyklų. Karvės turi galimybę išeiti laisvai iš tvarto, tad ganosi aplink fermą, kur yra pakankamai pievų, o į tvartą grįžta papildomai paėsti.

„Ganiavos laikotarpiu karvės išeina ir pareina kada nori. Per karščius net neina laukan. Dėl to nepatiriame pieno nuostolių, nes tvarte jos ir per karščius normaliai ėda“, – dalijasi ūkininkavimo patirtimi Laima.

Tokios laikymo galimybės atsirado maždaug prieš trejus metus, kai buvo pastatytas naujas šalto laikymo tvartas. Laima statinį vadina labiau stogine nei tvartu. Statė pats Virginijus, be paramos, su skolintais iš kredito unijos pinigais, kurių praktiškai užteko tik medienai nusipirkti. Tvarte buvo numatyta sumontuoti 100 guoliaviečių, bet atsitiko taip, kad trąšos tuo metu pabrango trigubai ir guoliavietės dėl lėšų trūkumo liko nesudėtos. Taip karvės patogiai įsikūrė ant kraiko. „Gyvena sau kaip ponios, laisvai vaikšto, kur nori ir kada nori“, – šypsosi Laima.

Tvartas valomas ir šiaudais kreikiamas kasdien, todėl daugiau susidaro kieto mėšlo. Skysto ūkininkai net negalėtų panaudoti, nes jis nutekėtų nuo kalvų. Mėšlu daugiausia tręšia kukurūzus, neviršijant azoto normos, pievas ir, kas lieka, tenka grūdinėms kultūroms. Mineralinių trąšų Balsevičiai naudoja minimaliai.

Tvartas buvo statytas 100 karvių, bet be guoliaviečių jų gali tilpti dar daugiau. Virginijus sako, kad, esant reikalui, bus nesunku ir priestatą pastatyti, ir guoliavietes sudėti. Tas „reikalas“ ateityje gali būti melžimo robotai.

Naujas tvartas labai palengvino gyvenimą. Iki tol gyvuliai buvo laikomi keliuose mažuose senuose tvartukuose, veršelius pagirdyti užtrukdavo pusę dienos. „Vargo buvo daug. Kai prisimenu, tai net sunku patikėti, kokį kelią praėjome. Jeigu būčiau žinojusi, nežinau, ar būčiau grįžusi į kaimą. Bet už tai pirmiausia ir investavome į darbo vietos sutvarkymą, o ne į buitį“, – pabrėžia Laima.

Kooperacijos nauda netruko įsitikinti

Balsevičiai prisimena, kad grįžti į kaimą skatino ir tuo metu gera pieno kaina – mokėjo po 1 litą už litrą. Bet po trijų mėnesių ištiko pirmoji pieno krizė. „Buvo žiauru... Ir dabar tas pats – ir kaina, ir tie svyravimai. Bet kurie atsilaikysime, tie išgyvensime“, – viliasi abu.

Jų optimizmą didina narystė kooperatyve „Pienas LT“, į kurį įstojo tik 2022 m. lapkritį. „Čia buvo Virgio iniciatyva – jis pareiškė, kad stojame į kooperatyvą arba atsisakome karvių. Tai buvo geriausias pasirinkimas. Jeigu nebūtume įstoję, nežinau, ar išgyventume. Kooperatyvas padėjo finansiškai, konsultacijomis, centralizuotais pirkimais, už kuriuos mokėjimus atidėjo. Kai vasarą labai trūko apyvartinių lėšų, sumokėjo avansą. Tiesiog atsigavome ir pasijutome žmonėmis“, – L. Balsevičienė džiaugiasi prisidėjusi prie ūkininkų kooperatyvo.

Kooperacijos privalumus Balsevičiai išnaudoja ir su aplinkiniais ūkininkais, padeda vieni kitiems – vieni turi vieną techniką, kiti – kitą, treti dar kažką ir taip vieni kitiems draugiškai talkina.

Pieno kokybę užtikrina geras šėrimas

Melžiamų karvių racioną ūkyje sudaro kukurūzų silosas, šienainis, šiaudai, kombinuotieji pašarai – mobilus malūnas gamina traiškytus grūdus. Į mišinį pila melasos, taip pat duoda papildų su urėja, su natūraliais mikroorganizmais, kurie pagerina prieskrandžio darbą, mineralinių priedų. „Karvės gauna visko, ko reikia, todėl ir pieno kokybė tokia gera“, – džiaugiasi Laima.

Pašarai dalijami maišytuvu-dalytuvu. Tik rapsų išspaudas karvėms duoda melžimo aikštelėje.

Užtrūkusioms karvėms pašarų duoda daug, kad nesusitrauktų skrandis ir prasidėjus laktacijai jos daug ėstų, bet liesesnių, kad pernelyg nesuriebėtų. „Dabar pas mus ketozinių karvių nėra, nors iš pradžių buvo visko“, – sako Laima.

Apskritai karvių sveikatingumas geras, o veršiavimosi problemų ūkyje neliko nuo tada, kai ūkininkai pradėjo rengti sėklinimo planus, rinktis tinkamą genetiką ir kt. Telyčioms naudoja seksuotą spermą ir žada jos naudoti daugiau, nes reikia didinti bandą. „Noriu greitai tai padaryti. Todėl perku ir jaunų telyčių, kad pati galėčiau jas užsiauginti. Reikia ne tik plėsti, bet ir atnaujinti bandą“, – dalijasi planais ūkininkė.

Vyriškos lyties veršelius parduoda 2–3 parų, nors pardavimu tai sunku vadinti – už veršiuką moka iki 20 Eur. Laimos teigimu, net neatsiperka spermos, sėklinimo, įsagų kaina. „Tik džiaugiamės, kad jis pieno dar neišgėrė“, – atsidūsta augintoja ir priduria, kad, panaikinus išmokas už pieninius bulius, jie tapo beverčiai.

Prie pietų stalo – kartu su darbuotojais

Pagal ūkio modernizavimo projektą Balsevičiai pirks teleskopinį krautuvą, dvigubą ritinių presą darbo jėgai ir kurui taupyti, noraginį skutiklį. Ūkininkai supranta, kad ateityje jiems greičiausiai teks pirkti melžimo robotus, bet, kol dar yra kam melžti, investuoja į kitus dalykus, kai tik atsiranda galimybė, perka žemę.

„Dabar mūsų melžėja Virginija – kaip pats geriausias robotas. Ir visas mūsų nedidelis kolektyvas labai geras. Kęstutį užsiauginome nuo 18 metų, vaikinas jau 10 metų pas mus dirba ir viską moka. Egidijus dirba su technika, labai atsakingas, važiuoja ir į seminarus. Todėl, kad ir kaip būtų sunku, pirmiausia sumokame atlyginimus darbuotojams, tada yra elektros, kuro ir kitų būtinų ūkio išlaidų eilė. Jeigu mums patiems nelieka – tai mūsų bėdos“, – sako ūkininkė.

Ūkio darbuotojai Laimos mamos gaminamus pietus valgo kartu su visa šeima. „Darbuotojo ir ūkininko susėdimas prie bendro stalo yra labai svarbus dėl žmogiškojo santykio, pasitikėjimo, abipusės pagarbos“, – įsitikinusi Laima.

„Aplink mus vien geri žmonės. Net ir tikrintojai, kurių vienais metais buvo apstu, labiau patarėjai, o ne baudėjai“, – tikina L. Balsevičienė. Ji geru žodžiu mini LŽŪKT Prienų biuro konsultantę Liną Simonaitienę, „Pieno tyrimų“ kontrolės asistentę Beatą Matakienę, veterinarijos gydytoją Virginijų Kanapę, veislininkystės specialistą Joną Kutrą.

Ūkininkai pradėjo sodinti 0,5 ha sodą. „Daug kas juokiasi, bet mums patinka – šis sodas eksperimentinis. Augs persikai, nektarinai, kriaušės, riešutmedžiai. Tai padeda ir nusiraminti“, – šypsosi Laima, taip pat auginanti nemažą pulką vištų dedeklių, kurias pati ir perina.

Bet didžiausias Balsevičių džiaugsmas ir atgaiva sielai – vaikai. Vyriausiasis 17 metų Kasparas – muzikuoja, dainuoja, veda renginius, yra moksleivių prezidentas. Jaunėliai – 11-metė Kamilė ir 9-erių Jonas dar tėvų įsitvėrę. „Šunys loja, vaikai groja, čia niekados nebūna tvarkos, – juokiasi Laima. – Mūsų šeima labai gyva, svarbiausia, visi esame sveiki ir šiuose namuose nėra vietos depresijai. O su senais metais gal ir bėdos baigsis.“

Laimos svajonė – trobelė pievose. Netoliese jie įsigijo sklypą gražioje vietoje pamiškėje su 100 metų senumo trobele. Laima svajoja ten pasistatyti nedidelį namuką su terasa ir, kai baigs ūkininkauti, apsigyventi. „Senatvėje norėsiu gyventi ramiai, toliau nuo ūkio. Ši svajonė mane veda į priekį“, – šypsosi visada gerai nusiteikusi ūkininkė.