Ūkių darnumui ir gyvybingumui didelę įtaką daro jų gebėjimas susidoroti su rizikomis ir sukrėtimais, išlaikant stabilias pajamas ar tam tikrą jų lygį. Europos Komisija (EK) nustatė, kad kasmet Bendrijoje mažiausiai 20 proc. ūkininkų praranda daugiau kaip 30 proc. pajamų, palyginti su jų vidutinėmis ankstesnių trejų metų pajamomis.

Pieno ir pašarų kainų svyravimai paprastai neigiamai veikia pieno ūkio pelningumą. Jei pieno kainos mažėja, o pašarų sąnaudos auga, ūkio pelnas gali sumenkti. Kai kuriais metais pieno kainos gali būti labai mažos, todėl, norint išlaikyti pelną, reikia atidžiai stebėti ir valdyti pašarų sąnaudas. Pieno kainos gali didėti dėl pabrangusių pašarų, tačiau jos gali kilti neužtektinai, kad padengtų padidėjusias išlaidas.

Dalies Lietuvos pienininkystės ūkininkų ūkių 2012–2017 m. pajamos, palyginti su trejų praėjusių metų vidurkiu, krito daugiau kaip 30 proc.: 2012 m. – 20,5 proc., 2013 m. – 11,5, 2014 m. – 22,3, 2015 m. – 41, 2016 m. – 18,8, 2017 m. – 17,9 procento.

Skatinant ūkininkus prisiimti atsakomybę dėl rizikos ir burtis į rizikos valdymo fondus, siekiama taikyti paprastesnes procedūras apskaičiuojant ūkininkų bendrąjį pelną einamuoju laikotarpiu, remiantis indeksais, kaip numatyta Reglamente (ES) 2021/2115. Jame nurodyta, kad valstybės narės užtikrina paramą tik nuostoliams, viršijantiems ne mažesnę kaip 20 proc. ūkininko vidutinės metinės produkcijos ar pajamų per ankstesnių trejų metų laikotarpį ribą arba trejų metų vidurkį, apskaičiuotą pagal ankstesnių penkerių metų laikotarpį, neįskaitant didžiausio ir mažiausio įrašo. Sektorinės gamybos rizikos valdymo priemonės nuostolius apskaičiuoja ūkio lygmeniu arba ūkio lygmeniu tam tikrame sektoriuje. Valstybės narės, atsižvelgdamos į savo poreikių vertinimą, gali skirti finansinius įnašus į savitarpio pagalbos fondus, įskaitant administracines steigimo išlaidas.

Pajamų stabilizavimo priemonės

Nepaisant pajamų stabilizavimo priemonių (fondų) potencialo ir ES finansinės paramos pradinėms jų steigimo išlaidoms padengti, ES valstybių narių susidomėjimas iki šiol labai ribotas ir įgyvendinamas tik Italijoje, Trento provincijoje.

Italijos Žemės ūkio, maisto ir miškininkystės politikos ministerija (MIPAAF) išleido dekretą, kuriuo reglamentuojamas fondo valdymas. 2019 m. įsteigti du fondai, skirti obuolių ir pieno sektoriams. Kiekvienas narys į fondą perkelia dalį savo rizikos ekonomine prasme, kad būtų sukurtas kapitalas, kuris leistų reaguoti į bendruomenės riziką. Fondų tikslas – siekti bendros gerovės, nes savitarpio pagalbos fondų principas yra atsakingas rizikos pasidalijimas su ūkininkais, kurie patys finansuoja produkto apsaugą. Jei fondo lėšos per metus nėra panaudojamos nuostoliams kompensuoti, jame kaupiasi metinės narių išmokos. Tokiu būdu fondas įgyja vis daugiau galimybių greičiau reaguoti į bet kokias problemas, kurių gali kilti ateityje.

Ūkių ar įmonių, dalyvaujančių fonde, pajamos apskaičiuojamas taip: (R + P + I) – C. Šioje schemoje R yra grynosios pardavimo pajamos už finansinius metus; P – valstybės pagalba / išmokos; I – draudimo išmokos, susijusios su pieno gamyba; C – gamybos išlaidos (tik tiesioginės, išskyrus darbo sąnaudas, palūkanų ir (arba) paskolų, kvotų, nusidėvėjimo ir kt.). Vidutinės pajamos apskaičiuojamos kaip trejų metų aritmetinis vidurkis individualių pajamų, apskaičiuotų pirmiau nurodytu būdu, arba penkerių ankstesnių metų, išskyrus metus, kuriais pajamos buvo mažiausios ir didžiausios.

Nustatant ūkio ar įmonės nuostolius, fondo komitetas turi teisę prašyti dokumentų, įrodančių vidutines pajamas, drastišką jų sumažėjimą, kurie reikalingi kompensacijos skyrimui pagrįsti. Ūkio ar įmonės faktinės išlaidos apskaičiuojamos pagal oficialius balanso duomenis.

Įmonių, kurioms finansinė apskaita neprivaloma, išlaidos apskaičiuojamos naudojant standartines išlaidų vertes, sudarytas remiantis atrinktų bendrovių, kurios specializuojasi pienininkystėje, apskaitos įrodymais (mokestiniais dokumentais). Išlaidų analizę atlieka ir kasmet jų indeksus atnaujina mokslinių tyrimų institucija ir tvirtina ministerija. Išlaidų rodikliai diferencijuojami pagal 4 dydžius ir 2 gamybos klases. Išskiriamos šios ūkių dydžio klasės pagal laikomų karvių skaičių: iki 10, 11–20, 21–50, daugiau nei 50. Dvi gamybos klases sudaro ūkiai, naudojantys silosą, ir ūkiai, kurie jo nenaudoja.

Nario mokesčio dydis – 35 Eur už sąlyginį galviją (taikoma ne kooperatyvų nariams) arba 0,005 Eur už litrą pagaminto pieno (kooperatyvų nariams).

Italijos stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių ataskaitoje apie 2023–2027 m. žemės ūkio strateginį planą teigiama, kad informuotumas apie savitarpio pagalbos fondus šioje šalyje yra mažas – trys ketvirtadaliai apklaustųjų apie juos nežinojo, todėl ši rizikų valdymo priemonė yra ne pagrindinė, o papildoma.

JAV Ūkininkavimo įstatyme 2014– 2018 m. buvo numatyta savanoriška rizikos valdymo priemonė – maržos apsaugos programa pieno sektoriui. Vėliau ją pakeitė pieno sektoriaus maržos padengimo ar draudimo programa. Pieno sektoriaus maržos draudimo programa ūkiams suteikia rizikos valdymo draudimą, pagal kurį gamintojams mokama, kai skirtumas (marža) tarp nacionalinės pieno kainos ir vidutinių pašarų sąnaudų nukrinta žemiau tam tikro programos dalyvių pasirinkto lygio.

Programa suteikia pieno rinkos dalyviams įrankį, kuris leidžia įvertinti savo ūkio duomenų pagrindu įvairius finansinius scenarijus prieš prisijungiant prie draudimo sistemos. JAV įrankio veikimas siejamas su pieno gamybos maržos skirtumu, t. y. vertinant vidutines šalies pieno ir pašarų statistines kainas. Gamybos maržos stebėsena pateikiama kas mėnesį, o besidraudžiantys gali rinktis draudimo įmokų dydį pagal individualius ūkio poreikius.

Pieno maržos skaičiavimas Lietuvoje

EK Žemės ūkio generalinis direktoratas pateikia ES pienininkystės ūkių, patenkančių į Ūkių apskaitos duomenų tinklą (ŪADT), ekonominius rezultatus duomenų švieslentėje, kurie leidžia vertinti vidutiniškas šalies ūkio išlaidas ir įplaukas, taip pat bendrąjį, grynąjį ir ekonominį pelną, tenkantį vienai tonai pagaminto pieno. Bendrasis pelnas arba marža per analizuojamą laikotarpį svyravo nuo 76 (2009 m.) iki 140 Eur (2013 m.) už toną pagaminto pieno.

ES Pieno maržos duomenų švieslentėje 2023 m. pateikiami vėluojantys duomenys – nuo 2008 iki 2021 metų. Naujausia prieinama informacija duomenų bazėje pateikiama antroje metų pusėje. Vertinant pieno rinkos dinamiškumą svarbu atkreipti dėmesį į pieno maržą artimiausiu ir einamuoju laikotarpiu. Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkai pasiūlė pieno maržos vertinimo metodiką, kuri leidžia įvertinti pieno maržos lygį be didesnio vėlavimo taikant kainų indeksus. Pasiūlyta metodika remiasi EK taikoma pieno maržos metodika.

Apskaičiuojant pieno maržą, pajamas sudaro superkamo pieno kaina ir susietoji parama. Išlaidas sudaro 6 išlaidų kategorijos: pašarai, veterinarija, pastatų ir įrenginių priežiūra, energija, samdomas darbas, kitos išlaidos. Siekiant priskirti ūkio išlaidas tik pieno gamybai, taikomas išlaidų priskyrimo metodas, naudojant skirtingus koeficientus.

Paramos politika pienininkystės ūkiams numatyta Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane. Žemės ūkio duomenų centras (ŽŪDC) pateikia pieno supirkimo kainas (naudojamos ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių supirkimo kainos). Išlaidos indeksuojamos pagal kainų indeksus, kurie sudaromi pagal Valstybės duomenų agentūros ir ŽŪDC duomenis. Šiame straipsnyje pateikiami skaičiavimai dviem pienininkystės ūkių grupėms – laikantiems iki 50 ir daugiau kaip 50 karvių.

Pagal ŪADT duomenis apskaičiuota faktinė pieno marža 2019–2021 m. ir vidutinis šio laikotarpio dydis laikomas baziniu. Taikant kainų indeksus apskaičiuoti 2022–2023 m. įverčiai. Pastebėta, kad prieinami tik 2023 m. pirmo pusmečio duomenys. Tad daroma prielaida, kad pirmojo pusmečio kainos aktualios visiems metams. Taip pat priimta prielaida, kad pieno gamybos apimtys ir bandos dydis išlieka tokie patys, kaip ir baziniu laikotarpiu.

Pieno supirkimo kaina daro lemiamą poveikį pieno maržos lygiui. Pašarai ir energijos išlaidos sudaro didžiausią gamybos kaštų dalį. Aukščiausia marža buvo 2022 m. (269 Eur/t smulkiuose ir 294 Eur/t – dideliuose ūkiuose). 2023 m. prognozuotas pieno maržos kritimas į 2019–2020 m. lygį. Atsižvelgus į infliaciją, šis pokytis galėjo būti dar reikšmingesnis.

Siekiant įvertinti pieno maržos pokyčių priežastis, galima nagrinėti atskirus maržos elementus. Jos augimą 2019–2021 m. lėmė didėjančios supirkimo kainos. 2021–2022 m. supirkimo kaina ir toliau kilo, tačiau ėmė didėti pašarų ir energijos kaštai. Vis dėlto labiausiai marža augo nagrinėjamu laikotarpiu. 2023 m. ji sumažėjo (priimant prielaidą, kad galios pirmojo pusmečio gamybos veiksnių ir pieno kainos) daugiausia dėl kritusios supirkimo kainos, tačiau išlaidos reikšmingai nekito.

Maržos taikymas rizikai vertinti

Rinkos galios didinimas – pagrindinis veiksnys, leidžiantis pakelti pieno supirkimo kainą ir maržą Lietuvos pieno ūkiuose. Tam reikalinga kooperacija. Be to, rizikos valdymo priemonių taikymas (pvz., savitarpio pagalbos fondai) leistų sumažinti trumpalaikių gamybos veiksnių ir pieno rinkų svyravimų įtaką.

Siekiant įvertinti, ar 2022 m. pieno marža nukrito žemiau nei 80 proc. trejų ankstesnių metų (2019–2021 m.) vidurkio, ir patikrinti, ar savitarpio paramos fondas veiktų ir būtų kompensuojamos prarastos pajamos, naudoti 2019– 2021 m. ŪADT duomenys ir indeksų pagalba apskaičiuotas maržos įvertis 2022 metams.

Apskaičiavus 2022 m. pieno maržą pagal pateiktą metodiką (įvertinta pagal kainų indeksus) paaiškėjo, kad ji yra aukštesnė nei 80 proc. 2019–2021 m. vidurkio. Taigi kompensavimas nebūtų taikomas.

Reikia pastebėti, kad kaip ir JAV maržos apsaugos programa, siūloma savitarpio pagalbos fondui pieno maržos skaičiavimo metodika nereikalauja konkretaus ūkio apskaitos duomenų (taip taikoma JAV), o tik parduodamo pieno kiekio per metus. Pavyzdžiui, pienininkystės ūkis turi 100 karvių, jame per metus pagaminama 624,4 t pieno. Baziniu laikotarpiu (2020–2022 m.) pieno bendrasis pelnas / marža siekė 220 Eur/t, o 2023 m. sausį – 121 Eur/t. Kompensacija gali būti taikoma bendrajam pelnui nukritus 20 proc., t. y. šiuo atveju žemiau 176 Eur/t (220 Eur/t ÷ 0,8 proc.). Taigi, 100 karvių ūkiui už 2023 m. sausį (esant vidutiniam mėnesio pieno gamybos mastui) būtų išmokama 2 860 Eur (624,4 t ÷ 12 mėn. = 52 t; 176 Eur/t - 121 Eur/t = 55 Eur/t; 52 t x 55 Eur = 2 860 Eur). Šiame pavyzdyje panaudoti mėnesiniai duomenys, tačiau apskaičiuojant rizikos valdymo išmokas pagal Reglamentą (ES) 2021/2115 būtų remiamasi metiniais vidurkiais, o mėnesiniai leistų ūkiams stebėti rinkoje / ūkyje susiklosčiusią situaciją.