Europos žemės ūkis išgyvena demografinę krizę, tad kartų atsinaujinimas yra prioritetinis ES bendrosios žemės ūkio politikos 2023–2027 m. tikslas. Tik neaišku, kas pakeis šiandieninius ūkininkus – jaunieji šeimos ūkių paveldėtojai ar nauji rinkos dalyviai.

Vos 11 proc. visų Europos Sąjungos (ES) ūkių valdo jaunesni kaip 40 metų ūkininkai, mat vis sunkiau įtikinti jaunus žmones pradėti ūkininkauti. Akivaizdus sektoriaus senėjimas visoje ES įrodo, kad reikia pritraukti jaunimą į žemės ūkį: skirti dotaciją veiklos pradžiai, finansinę paramą, papildomus mokymus ir kt. Tai ne tik padidintų būsimą ES žemės ūkio konkurencingumą, bet ir padėtų užtikrinti maisto tiekimą ateityje. Vyrauja nuomonė, kad jaunimas aktyvesnis aplinkosaugos požiūriu, todėl labiau siekia nulinių emisijų ir biologinės įvairovės tikslų.

Dėl to Europos Komisija (EK) pageidavo, kad valstybės narės pagal 2023– 2027 m. bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) programą bent 3 proc. tiesioginių išmokų skirtų jauniesiems ūkininkams remti. Ši parama gali būti teikiama pajamų rėmimo, paramos investicijoms forma ar remiant pradedančiuosius ūkininkus. Papildoma pajamų parama – savanoriška tiesioginių išmokų schema, pagal kurią veiklą pradedantiems jauniesiems ūkininkams, turintiems teisę į bazinę išmoką, teikiama didesnė parama. Ji skiriama kaip metinė išmoka už kiekvieną reikalavimus atitinkantį hektarą arba kaip metinė vienkartinė išmoka.

Džeimso Hutono instituto Tarptautinio žemės naudojimo studijų centro (Jungtinė Karalystė) direktorė prof. Lee-Ann Sutherland kelia klausimą – kas yra tikroji problema? Jaunų žmonių trūkumas žemės ūkyje ar Europą purtanti demografinė krizė? Ji įsitikinusi, kad didžiausias vaidmuo tenka prastoms ūkininkavimo (kaip profesijos) perspektyvoms, o ne sektoriaus amžiaus struktūrai. Juk su naujai kuriamais ūkiais susiduria ne tik jaunimas, o ūkininkų amžius – tik viena iš ES žemės ūkio problemų.

Dilema dėl amžiaus

Eurostato duomenys atspindi ūkio vadovo (dar vadinamo vieninteliu savininku) amžių, mat daroma prielaida, kad sprendimus priima vienas asmuo, nors daugumą ūkių visoje Europoje valdo šeimos. Bendrijoje jos sudaro kiek daugiau nei 75 proc. viso žemės ūkio darbo jėgos. Ūkiui, kuriame dirba kelių kartų atstovai, paprastai vadovauja vyriausias šeimos vyras, todėl nenuostabu, kad nedaugelis iš jų yra jaunesni nei 40 metų.

Nors paveldėjimas – labiausiai paplitęs ūkio perėmimo būdas, Eurostatas neregistruoja ūkių perėmėjų. Tyrimai rodo, kad ūkio paveldėjimo proceso inicijavimas daro įtaką investiciniams sprendimams, kol paveldėtojas tampa oficialiu ūkio savininku ir teisiškai perima jo kontrolę.

Paveldėjimas veikia tarsi grandininė reakcija, kuri verčia ne tik galvoti apie dabartinės ūkininkavimo krypties išlaikymą, bet ir imtis didelių pokyčių. Mat žemdirbiai, neturintys kam perleisti ūkio, dažnai nutraukia veiklą sulaukę pensinio amžiaus. Ūkis, kurio vadovui yra, pavyzdžiui, 68 metai, o paveldėtojui – 40 metų, investuos kitaip ir daugiau nei ūkis, kurio niekas neketina perimti ir kurį valdo 58 metų ūkininkas. Tad, neatsižvelgus į namų ūkių narių amžių, sunku vertinti tikrąją ūkininkų demografinę padėtį. Tačiau atrodytų, kad padėtis iš tiesų nėra tokia bloga, kaip rodo Eurostato duomenys.

L. A. Sutherland manymu, teiginys, kad jaunus žmonės reikia įtikinti, jog ūkininkautų, yra klaidingas. Mat trūksta įrodymų, kurie patvirtintų, kad yra mažai ūkininkavimu besižavinančio jaunimo, juolab kad po COVID-19 pandemijos padidėjo susidomėjimas žaliosiomis erdvėmis ir galimybe gyventi kaime. Apklausos atskleidžia priešingus rezultatus – yra daug jaunų žmonių, kurie norėtų ūkininkauti, tačiau nesijaučia galintys tai daryti, daugiausia dėl finansinių priežasčių. Tai labiausiai atspindi jų nenorą susitaikyti su mažų arba nestabilių pajamų perspektyva.

Paveldėtojų ir naujokų konfrontacija

Daugelyje Europos regionų ūkininkavimas – tarsi uždara profesija, prieinama tik tiems, kurie ūkį paveldi. Sunkumai gauti žemės ir finansavimą nuolat įvardijami kaip didžiausios kliūtys jauniesiems ūkininkams ir naujiems žemės ūkio rinkos dalyviams. Sektoriaus naujokai retai sukaupia tiek turto, kad galėtų konkuruoti su senbuviais, t. y. ūkių paveldėtojais.

Taip pat svarbu atskirti naujus ir jaunuosius ūkininkus. Tai susijusios, tačiau kartu ir skirtingos grupės. Prieš dešimtmetį EK politika supainiojo naujus ir jaunuosius ūkininkus, tačiau dabar retorika nukreipta į kartų atsinaujinimą ir jaunuosius ūkininkus, o ne naujokus. Vis tik tyrimai rodo, kad nauji rinkos dalyviai, nesvarbu, kokio jie amžiaus, yra naujoviškesni už senbuvius ar ūkių paveldėtojus.

Europos Parlamento užsakymu atlikta dabartinės BŽŪP analizė atskleidė, kad daugiausia finansavimo gauna ūkių perėmėjai. Todėl parama, skirta jauniesiems ūkininkams, dažnai tampa parama ūkio teisių perėmėjams, kuria visų pirma gali pasinaudoti ūkį perėmę arba šalutinę įmonę įsteigę jaunuoliai, nesulaukę 40 metų, o ne nauji rinkos dalyviai.

Kita vertus, ekonomine prasme nėra labai svarbu, kad daugiausia paramos susižeria paveldėtojai. Įrodyta, kad jaunieji ūkininkai linkę vadovauti ekonomiškai efektyviems ūkiams, tačiau jie dažniausiai ir yra ūkio paveldėtojai. Taip pat pastebėta, kad nauji rinkos dalyviai, pradedantys nuo nulio, pirmus kelerius metus diegia naujoves ir tobulina įgūdžius, todėl ekonomiškai menkai prisideda prie sektoriaus gerovės. Tai apima ir jų pačių veiklos pobūdį – naujokai dažnai dirba ne tik ūkyje, kad galėtų išsilaikyti. Be to, nauji rinkos dalyviai dažnai persikelia į kaimą dėl pomėgių ar gyvenimo būdo, tad neturi komercinių tikslų ekonomiškai prisidėti prie žemės ūkio sektoriaus.

Taigi, paveldėjimo procesų subsidijavimas naudingas, nes skatina naujoves ir investicijas į ES žemės ūkį. Tačiau šios subsidijos neturėtų būti painiojamos su parama, padedančia į sektorių patekti naujokams.

Lyčių nelygybė

Eurostato duomenys neatskleidžia ne vien ūkio paveldėtojų skaičiaus, bet ir tikrojo moterų vaidmens. Moterys, kurios nėra vienintelės ūkio savininkės, priskiriamos šeimos darbo kategorijai, nepaisant jų indėlio priimant sprendimus.

Lyčių aspekto integravimas kaip oficialus politinis požiūris ES patvirtintas Amsterdamo sutartyje (1997 m.) ir sustiprintas 2012 m. sutarties 8 straipsnyje. Sutartis įpareigoja Bendriją panaikinti lyčių nelygybę, skatinti moterų ir vyrų lygybę visų veiklų srityse. Pasak L. A. Sutherland, panašu, kad iki šiol ši sutartis neturėjo įtakos BŽŪP įgyvendinimui, pavyzdžiui, naudos gavėjų apibrėžimui ar pagrindiniams tikslams, taip pat Eurostato duomenų rinkimui.

Tikėtina, kad nepakankamas moterų vaidmuo priimant sprendimus dėl ūkio kai kuriose šalyse yra gana didelė problema. Mat moterų, turinčių vienintelės ūkio savininkės statusą, dalis valstybėse narėse ypač skiriasi: vos nuo 5 proc. Nyderlanduose iki 45 proc. Latvijoje. O štai Lietuva su 29 proc. rodikliu atitinka ES vidurkį.

EK žemės ūkio ir kaimo plėtros ataskaitoje teigiama, kad moterų valdomų ūkių daugėja, o progresas daugiausia siejamas su naujų valstybių narių įstojimu, o ne su Vakarų Europos demografiniais pokyčiais. Net tose šalyse, kur įprasta matyti ūkininkaujančias moteris, jų ūkiai mažesni nei vyrų. Taip yra todėl, kad ES ūkius dažniausiai paveldi būtent jie. Nors tai kultūrinė, o ne teisinė praktika, tačiau net Norvegijoje, kurioje nuo 1976 m. pirmagimis turi teisę paveldėti ūkį nepaisant lyties, tik 16 proc. ūkių vadovauja moterys.

Žemės paveldėjimas – vyrų, kaip ūkininkų, suvokimo atspindys. Mergaitės, gimusios ūkininkų šeimose, paprastai supranta, kad verslą perims broliai, todėl dažnai „nuteka“ į kitus ūkius ir taip sustiprina patriarchalinę hierarchiją. Yra kokybinių įrodymų, kad tiek ūkio paveldėtojai, tiek nauji rinkos dalyviai vis dažniau pritaria lyčių lygybei, tačiau, Eurostato duomenimis, ūkininkų iki 40 metų grupėje moterų yra tik 23 procentai. Tad nėra statistinių įrodymų, kad daugumą jaunųjų ūkininkų sudaro moterys.

Moterų ir jų vaidmens pripažinimas labai svarbus, siekiant užtikrinti, kad būtų patenkinti jų poreikiai. Moterys diegia inovacijas žemės ūkyje skirtingai nei vyrai. Jos dažniau dalyvauja įvairinimo veikloje, ypač jei ji vieša, pavyzdžiui, tiesioginės rinkodaros, žemės ūkio turizmo. Taip pat jos prisideda prie glaudesnio bendruomenių bendradarbiavimo, gerina apylinkių gerovę. Kita vertus, jų iniciatyvumas mažėja, kai vienu metu tenka ūkininkauti ir auginti vaikus.

Reikalinga nauja vizija

Pasak L. A. Sutherland, negalima palikti veikti tik geriausių rinkos žaidėjų, t. y. ūkių paveldėtojų, leidžiant dominuoti ES ūkyje siaurai demografinei grupei. Svarbu kurti paramos programas (įsigyjant resursus ir mokantis įgūdžių) naujiems ūkininkams, kurie pradėtų veiklą savarankiškai be šeiminio kapitalo.

Rekomenduojama peržiūrėti teikiamą paramą jauniesiems ūkininkams. Apklausos rodo, kad dviem trečdaliams gavėjų jos neužtenka. Kartų atsinaujinimas labai svarbus Europos žemės ūkio ateičiai, tačiau poreikis yra gerokai didesnis, nei šiuo metu apie tai kalbama.