Nekontroliuojamuose maistinių bulvių pasėliuose didelių derliaus nuostolių gali atnešti sparčiai plintanti karantininė liga – žiedinis puvinys. Kaip sumažinti šios ligos riziką?

Pastaruosius penkerius metus vidutiniai deklaruojamų maistinių bulvių plotai Lietuvos ūkiuose siekia 10,8 ha. Iš viso 2023 m. deklaruota 9,8 tūkst. ha bulvių. Jas auginantys ūkininkai kiekvienais metais tikisi ir atitinkamo kiekio kokybiško derliaus. Vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių bulvių produktyvumą, yra ligos ir kenkėjai. Nesuvaldžius kenksmingųjų organizmų plitimo, bulvių derliaus nuostoliai gali siekti ir iki 100 proc., kitaip tariant, derliaus galime ir nesulaukti!

Bulvių karantininių kenkėjų kontrolei Europos Sąjungoje teikiamas prioritetas, nes jos yra labai populiarūs maistiniai augalai. Viena žalingiausių ligų, kurios kontrolei ne tik Lietuvoje, bet ir kitose bulves auginančiose pasaulio šalyse skiriamas ypatingas dėmesys – bulvių žiedinis puvinys (Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus). Tai – bakterinė liga, kuri plinta visais įmanomais būdais: su sėkla, sandėliuojant, naudojant tą pačią nevalytą ir nedezinfekuotą techniką ir t. t.

Kasmet Lietuvoje vidutiniškai aptinkami 24–26 bulvių žiedinio puvinio židiniai (Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) duomenys).

Sukėlėjas – bakterijos

Vienintelis bakterijų Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus augalas šeimininkas yra bulvės (Solanum tuberosum L.). Beje, šioms bakterijoms neatsparūs dirbtinai užkrėsti ir kiti bulvinių šeimos augalai: pomidorai, baklažanai, paprikos.

Ligą sukeliančioms bakterijoms būdinga ramybės būsena. Tuomet jos kelis sezonus gali gyventi ir daugintis bulvėse, tačiau ligos simptomų nerodys nei augalai, nei gumbai.

Šioms bakterijoms vystytis palankus vėsus ir drėgnas oras. Optimali vystymosi temperatūra palyginti žema – +21 °C, tačiau jau esant +18 °C temperatūrai bakterijos dauginasi gumbuose, o esant +24 °C pasiekia augalų stiebus.

Kadangi bakterijos dauginasi palyginti lėtai, ligos požymiai išryškėja vėlai, gali net visai jų nebūti, latentinė infekcija gali tęstis kelias augalo generacijas, ypač kai žema aplinkos temperatūra. Bakterijos ilgiau negu 5 metus išlieka virulentiškos bulvių augalų liekanose, o ant maišų – net 1,5 metų. Kai aplinkos santykinė drėgmė nedidelė, bakterijos ilgai būna gyvybingos purvo dalelėse ant žemės ūkio inventoriaus, sandėliuose ant konteinerių ir dėžių, net tada, kai temperatūra yra gerokai žemesnė už užšalimo temperatūrą.

Ligos požymiai

Ligos vystymasis ir epifitotijos intensyvumas priklauso nuo gamtos sąlygų, infekcijos kiekio gumbuose ir veislės atsparumo. Drėgną vasarą, esant +12–17 °C vidutinei oro temperatūrai, vystančių ligotų kerų beveik nematyti arba jie vysti pradeda labai vėlai. Tačiau gumbuose žiedinis puvinys vystosi labai intensyviai. Sausais metais, kai tvyro aukšta (+23– 25 °C) temperatūra ir dirvose trūksta drėgmės, žiedinio puvinio simptomai antžeminėje kero dalyje išryškėja gerokai ankstyvesniu vegetacijos tarpsniu. Tokiomis gamtos sąlygomis žiedinio puvinio vystymasis gumbuose nėra intensyvus, tačiau naujo derliaus gumbų, infekuotų latentinės (ramybės) būsenos žiediniu puviniu, būna daugiau. Tuomet didesnė tikimybė atsirasti ir aktyviai vystytis žiediniam puviniui laikymo metu.

Bulvių žiedinį puvinį sukeliančios bakterijos Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus pažeidžia augalo vandens indų sistemą, sukelia augalo vytimą, stiebagumbio žiedinį puvinį augavietėje ir saugykloje. Bakterijoms vystytis palankus vėsus ir drėgnas oras. Optimali temperatūra +21 °C.

Naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad bakterijos žiemoja dirvoje. Ligą platina kolorado vabalai, blakutės, tripsai, nematodai. Infekcija gali išplisti ir tiesioginio kontakto būdu (pjaustant gumbus, dirbant nešvaria žemės ūkio technika, netinkamai laikant sandėlyje – iš gumbo gumbui).

Pirmuosius ligos požymius galima pastebėti praėjus 60–70 dienų nuo bulvių pasodinimo: vysta apatiniai augalo lapai, jie praranda blizgesį, darosi blyškūs, lyg taukuoti, audinys tarp gyslų pagelsta, vėliau atsiranda nekrozės, o lapo kraštai užsilenkia, atrodo lyg nusvilę. Sulėtėja infekuotų augalų augimas: jie būna žemaūgiai, skurdūs, gali nuvysti. 

Gumbų pjūvyje matyti ligos pažeistas vandens indų žiedas (išoriškai stiebagumbiai gali atrodyti visai sveiki, tik kartais apčiuopiant jie būna minkštesni arba lyg pašalę).

Plisti šiai ligai iš dalies padeda ir bulvių augintojai (Lietuvoje vidutinis ūkis augina 2,5–3,0 ha maistinių bulvių), jeigu daugelį metų sodina savo išaugintas, bet nepatikrintas dėl kenksmingųjų organizmų bulves, arba įsigyja ir sodina neaiškios kilmės sėklinę medžiagą, o prieš naudodami savo ūkyje nuomojamą žemės ūkio techniką jos neišvalo ir nedezinfekuoja. Didžiausias pavojus užsikrėsti šia liga tyko smulkiųjų bulvių augintojų, kurie daugelį metų sodina pačių užsiaugintas bulves, nepasirūpina dezinfekcija, nepaiso kitų prevencijos priemonių. VAT duomenimis, kasmet apie 70 proc. visų nustatytų židinių aptinkama ūkiuose, kuriuose bulvių pasėliai užima mažiau negu 5 ha.

Kaip išvengti ligos plitimo

Išnaikinti bulvių žiedinio puvinio sukėlėją – bakterijas Clavibacter michiganensis subsp. sepedonicus – labai sunku, nes jos geba išgyventi ir nepalankiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, ant sausų paviršių: žemės ūkio technikos, sandėlių sienų ir grindų, medinių konteinerių, didmaišių ir kitų pakuočių bakterijos gali išgyventi 2 metus ir ilgiau.

Nyderlanduose atlikti tyrimai rodo, kad jų gyvybingumo nesumažina net žema aplinkos temperatūra (–30 °C ir žemesnė). Priešingai, kuo žemesnė temperatūra, tuo ilgiau bakterijos išlieka gyvybingos. Be to, ligos sukėlėjai gali išgyventi ir po derliaus nuėmimo dirvoje likusiuose gumbuose.

Viena priemonių, kuri tikrai padeda sumažinti pavojų bulvėms užsikrėsti žiediniu puviniu ir ligai plisti, – sodinti sertifikuotas sėklines bulves. Visų parduodamų sertifikuotų sėklinių bulvių pakuotės ženklinamos etiketėmis (augalo pasais), kurios patvirtina, kad bulvių gumbai atitinka augalų sveikatingumo ir kokybės standartus. Jei sėklinė medžiaga paso neturi, vadinasi, bulvės nebuvo tikrintos ir nėra sertifikuotos VAT.

Jei nėra galimybių kasmet sodinti sertifikuotas sėklines bulves, naujus gumbus reikėtų įsigyti bent kas trejus metus, o iki bulvių sėklos atnaujinimo naudoti tik savo ūkyje užaugintų bulvių sėklą.

Nepatariama pjaustyti sodinimui skirtų bulvių gumbų. Sodinant bulves reikėtų taikyti sėjomainą ir tame pačiame lauke jas auginti ne anksčiau kaip po trejų metų. Taip pat labai svarbu, kad rūšiuojant bulves susidarančios jų atliekos nepatektų į dirbamus laukus.

Cheminių augalų apsaugos produktų fungicidų nuo žiedinio bulvių puvinio nėra.