Endeminės ligos kelia grėsmę gyvulių sveikatai, produktyvumui ir gerovei, kartu – ūkių pelningumui ir tvarumui. Šios ligos gali turėti didelį neigiamą ekonominį poveikį ne tik atskiriems ūkiams, bet ir visai regiono ar šalies gyvulininkystei ir visam žemės ūkiui.

Daugelyje Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalių daugiau dėmesio skiriama endeminių gyvūnų užkrečiamųjų ligų (t. y. tokių, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai plisti tarp gyvūnų ir potencialiai gali būti perduodamos žmonėms) prevencijai ir jų likvidavimui.

Skandinavijos šalyse, 2021 m. duomenimis, buvo nuo 8 iki 13 infekcinių galvijų ligų, kurioms taikytos bandos nacionalinės sveikatingumo programos (tai ligos, kurių pagal ES teisės aktus neprivalu kontroliuoti). Daugelyje ES ir Europos šalių tokių programų buvo vidutiniškai 6 ir beveik visos taikytos šalies mastu. Maždaug trečdalis programų buvo savanoriškos, kitos – privalomos tos šalies ūkininkų ir (ar) institucijų sprendimu, o šių programų finansavimą pasidalijo valstybinis ir privatus sektoriai.

Lietuvoje nėra nė vienos endeminės galvijų ligos sveikatingumo programos, kuri būtų taikoma visoje šalyje (išskyrus privalomas kontroliuoti pagal ES teisės aktus, pvz., leukozė). Sunku pasakyti kodėl, bet, be abejo, tai lemia visų šios srities dalyvių (gyvulių augintojų, asociacijų, valstybinių institucijų, konsultavimo įmonių, veterinarijos gydytojų ir vartotojų) požiūris ir galimybės.

Nepaisant didžiulės pažangos kuriant gyvulių vakcinas ir tobulinant gydymą, bandos sveikatingumo programų, pagrįstų naujausiomis mokslo ir ūkio šakos rekomendacijomis, įgyvendinimas vis dar yra veiksmingiausias būdas užkirsti kelią užkrečiamosioms ligoms patekti į ūkius ir jas kontroliuoti, ir taip išvengti ekonominių nuostolių.

Apžvelgsime įvairiose šalyse nustatytus veiksnius ir priežastis, kurie daro įtaką gyvulių augintojams priimant sprendimus dalyvauti gyvulių infekcinių ligų sveikatingumo programose ir taikyti naujausias rekomendacijas. Galbūt ši informacija padės ūkininkams pasvarstyti, kas nulemia sprendimus dėl bandos sveikatingumo programų, ir suprasti, kokie pokyčiai galėtų įvykti ūkyje ar kur ieškoti daugiau informacijos ir paramos.

Ūkininkų požiūrį lemiantys veiksniai

Europos ir kitų šalių duomenys rodo, kad ūkiuose dažnai nepakankamai laikomasi bendro biologinio saugumo praktikos gerinimo rekomendacijų ir sveikatingumo programų, galinčių sumažinti konkrečių infekcinių ligų plitimą. Be to, Europos šalių gyvulininkystės šakų duomenys rodo, kad savanoriškose (valstybės lygiu nereguliuojamose) infekcinių ligų sveikatingumo programose dažnai dalyvauja iki 30 proc. ūkių ar gyvulių laikytojų, nepaisant patiriamų ekonominių nuostolių. Šie duomenys atskleidžia, kad, pirma, metodai, taikomi motyvuoti gyvulių augintojus dalyvauti infekcinių ligų kontrolės programose ir (ar) perimti rekomenduojamą praktiką, daugeliu atvejų nėra optimalūs; antra, yra objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, kurie daro įtaką gyvulių augintojų apsisprendimui.

Daroma prielaida, kad ūkininkai priima sprendimus remdamiesi vien moksliniais argumentais. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad sprendimus nulemia ne tik su politika, ekonomika ar racionaliais vertinimais susiję veiksniai, bet ir kiekvienam ūkininkui būdingas unikalus demografinių veiksnių (pvz., amžiaus, lyties, išsilavinimo), asmenybės, ankstesnės patirties, kasdienės rutinos ir tikslų, taip pat ekonominės, kultūrinės ir šeimos įtakų, derinys.

Šie veiksniai įvairiu laipsniu prisideda prie ūkininkų požiūrio į gyvūnų sveikatą, prevencijos ir kontrolės strategijas ir daro įtaką sprendimų priėmimui. Todėl, žvelgiant iš šalies, ne kiekvienas ūkininko priimtas valdymo sprendimas gali atrodyti logiškas. Jei sprendimai nėra efektyvūs ir (ar) atsiranda naujos ligų rizikos, labai svarbu suprasti ūkininko mąstyseną ir konkrečius veiksnius, kurie kartu daro įtaką šiai mąstysenai. Taip pat reikia pripažinti, kad ūkininkai nėra vienalytė grupė, kai kurių, pavyzdžiui, neįmanoma įtikinti remiantis vien švietėjiškais argumentais. Dėl ūkininkų vidinės logikos ir konteksto įtakos neįmanoma pateikti vieno visiems tinkančio sprendimo.

Nors ūkininkų informavimas apie ligos sukėlėjo (viruso, bakterijos, parazitų ar kt.) buvimą ūkyje yra svarbus žingsnis, tačiau jis negarantuoja, kad tai bus laikoma svarbia problema. Pavyzdžiui, JAV mėsinių galvijų ir Kanados pieno gamintojai, kurių bandose buvo nustatyta bakterijos Mycobacterium avium ssp. sukelta paratuberkuliozė (MAP, anglų kalba dar vadinama Jones liga), dažnai nelaikė jos problema, o 90 proc. Anglijos ir Velso pieno ūkių savininkų galvijų šlubavimui neteikė didelės svarbos, nors jo paplitimas siekė vidutiniškai 36 procentus.

Kad ūkininkai pakeistų bandos sveikatingumo valdymo praktiką, jie turi suprasti ir patikėti, kad dabartinė situacija kelia problemų arba didina būsimų problemų riziką. Pavyzdžiui, Danijoje susirūpinimas dėl MAP ligos sukeltų produkcijos nuostolių buvo pagrindinė priežastis, kuri pieno gamintojus paskatino dalyvauti savanoriškoje šios ligos kontrolės programoje.

Ūkininkai taip pat skirtingai suvokia ribą, nuo kurios tam tikra problema tampa jų veiklos problema. Ši slenkstinė riba priklauso nuo ūkininkų nusistatytų (susiformavusių) normų (pvz., kaip ir kada problemą sprendžia kiti ūkininkai) ir patirties. Pavyzdžiui, nežinodami bandos laboratorinių tyrimų rezultatų dėl Mycobacterium avium ssp. paratuberculosis, Naujojoje Zelandijoje beveik 80 proc. ūkininkų, maniusių, kad jų bandoje pastebėti klinikiniai atvejai, MAP ligą laikė rimta problema, tačiau tik 10 proc. ūkininkų, kurie nepastebėjo klinikinių atvejų, pritarė tokiai nuomonei. Todėl sunkiau motyvuoti kontrolės strategijas ligų, kurios plinta be aiškiai matomų klinikinių susirgimų, ligos protrūkių arba kurioms trūksta jautrių diagnostinių testų, ypač dėl to, kad ūkininkai bet kokią problemą vertina ne tik „absoliučiu masteliu“, bet ir kartu su kitomis jų dėmesio reikalaujančiomis problemomis.

Galiausiai ūkininkai savo išteklius (pvz., laiką, pinigus ir kt.) linkę išleisti toms problemoms, kurios, jų manymu, yra skubiausios, turės didžiausią neigiamą poveikį ir yra išsprendžiamos. Nyderlandų pieno gamintojai, kurie manė, kad jiems sunku rasti laiko visoms ūkio užduotims atlikti, dažnai pirmenybę teikė karvių melžimui, apribodami veršelių priežiūrą (pvz., kuo greičiau po gimimo pagirdyti krekenomis), nežiūrint į tai, kad tokia praktika turėjo reikšmingos įtakos tolesniam veršelių sveikatingumui. Taigi, kiekvienas ūkininkas greičiausiai turi skirtingą ribą ar kriterijus, nuo kada ligos pasireiškimą bandoje, apylinkėse ar šalyje suvokia kaip grėsmę savo ūkiui.

Kodėl gyvulių augintojai dvejoja

Europos šalyse atliktos apklausos rodo, jog dažnai galvijų augintojai nori, kad ir kiti subjektai prisiimtų atsakomybę už ligų prevenciją ir kontrolę. Investicijos į prevencines priemones tarp ūkininkų tampa populiaresnės ir veiksmingesnės, jei kiti daro tą patį. Net ir tie gyvulių laikytojai, kurie pripažįsta ligų prevencijos ir kontrolės svarbą ir jaučiasi už tai atsakingi, gali nenoriai imtis pokyčių ūkyje, jeigu nemano, kad siūlomos strategijos yra veiksmingos užkertant kelią patogenų patekimui, mažinant jų paplitimą ar švelninant klinikinius ligos atvejus.

Deja, ūkininkai dažnai nepasitiki rekomenduojamų priemonių veiksmingumu arba išreiškia abejones dėl kontrolės programos efektyvumo. Tikėtina, kad toks suvokimas sustiprėja, jeigu jie nėra pakankamai informuoti apie strategijos sėkmę arba jeigu dėl sudėtingo ar lėtinio kai kurių ligų pobūdžio rekomendacijos daugiausia grindžiamos epidemiologiniais principais ir biologiniu tikėtinumu, o ne klinikiniais tyrimais ar įrodymais, gautais iš kitų ūkių. Šioje vietoje labai didelę reikšmę turi ne tik veterinarijos gydytojų kompetencija, bet ir mokėjimas tinkamai pateikti sveikatingumo programų detales ir naudą.

Gyvulių augintojai labai nusivilia, jeigu mano, kad ligų kontrolės strategijos yra neveiksmingos. Prancūzijos ūkininkai tikėtiną galvijų nagų ligų prevencijos priemonių veiksmingumą nurodė kaip dažniausią priežastį, dėl kurios ketino taikyti šias priemones. Tačiau galvijų nagų ligų prevencijos ir gydymo protokolų įvairovė greičiausiai didina jų neužtikrintumą dėl geriausios praktikos ir pabrėžia standartizuotų rekomendacijų, pagrįstų patikimais moksliniais tyrimais, poreikį.

Augintojai ne visada turi pakankamai žinių

Kad pokyčiai būtų veiksmingi, ūkininkai turi turėti pakankamai žinių apie ligas ir jų plitimą mažinančias valdymo strategijas. Jų žinios apie MAP ligą ir jos kontrolę buvo teigiamai susijusios su požiūriu į dalyvavimą savanoriškoje kontrolės programoje. O pieninių karvių šlubavimo paplitimas Anglijoje buvo neigiamai susijęs su ūkininkų informuotumu, žiniomis ir mokymo lygiu.

Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad dalis ūkininkų mano, jog gerai žino tinkamas priemones pieninių karvių kojų sveikatingumui užtikrinti, sergamumui mastitu ar veršelių auginimo praktikai optimizuoti. Šios žinios dažnai ateina iš jų ūkininkavimo patirties ir mažiau iš formalių mokymų.

Tačiau Nyderlandų veterinarijos gydytojų požiūriu, augintojai ne visada turi pakankamai žinių, kad galėtų užtikrinti geriausią gyvūnų priežiūrą. Taip pat ūkininkų žinių ir supratimo stoka buvo dažniausia galvijų veterinarijos gydytojų nurodoma priežastis, kodėl jų klientai netaiko daugelio biologinio saugumo priemonių Jungtinėje Karalystėje. Tikrinant faktines žinias paaiškėjo, kad 75 proc. mėsinių galvijų augintojų, kurie sutiko, kad MAP liga yra jų ūkio problema, teigė nežinantys, kaip jos išvengti ir kontroliuoti. Be to, su MAP susipažinę pieno ūkių savininkai taikė panašias valdymo strategijas, kaip ir su šia liga nesusipažinę ūkininkai.

Priežastys, dėl kurių jie neįgyja pakankamai žinių, yra įvairios – nuo laiko stokos iki nežinojimo, kuriuose šaltiniuose ieškoti aiškios ir svarbios informacijos. Ypač apie naujas ar naujai atsirandančias ligas ūkininkai gali neturėti pakankamai informacijos, kad galėtų priimti pagrįstus sprendimus.

Spausdinta žiniasklaida ūkininkai iki šiol pasitiki

Ligų prevencijos ir kontrolės priemonės bus įgyvendinamos tik tuo atveju, jei gyvulių laikytojai manys, kad jos yra įgyvendinamos ir praktiškos. Pasak jų, viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių įgyvendinti naują ar kitokią valdymo praktiką, buvo laiko trūkumas. Papildomos darbo jėgos poreikis taip pat gali būti kliūtis atlikti pokyčius ūkyje, o kvalifikuotos darbo jėgos kaina ir prieinamumas gali trukdyti ūkininkams įgyvendinti rekomenduojamus pokyčius.

Kartais priežastis gali būti rekomenduojamų pakeitimų nepraktiškumas, pavyzdžiui, dėl netinkamo ūkio struktūrinio išplanavimo (laisvos žemės ir pastatų trūkumas ar netinkamas pastatų išdėstymas). Įrenginių restruktūrizavimas gali būti didelė finansinė našta ir dėl to neįgyvendinamas iš karto, tačiau motyvuoti ūkininkai nurodė norintys imtis pokyčių, kai tik pasikeis padėtis. Kol negali įgyvendinti nuolatinių struktūrinių pokyčių, kai kurie jų taiko nestandartinius sprendimus, kad sumažintų patogenų perdavimo riziką. Ūkininkai, svarstydami apie pokyčius, taip pat atsižvelgia į savo ūkio finansinę padėtį, kuri dažnai įvardijama priežastimi nepradėti pokyčių.

Ūkininkams prieinamos informacijos kiekis ir informacijos šaltinių gausa ir įvairovė yra labai dideli ir nuolat auga. Tačiau Europos ūkininkų apklausos rodo, kad ūkininkų informacijos paieškos elgsena nesutampa su esamais informacijos sklaidos būdais, ūkininkams trūksta naujausios informacijos. Informacija, kuri yra plačiai prieinama ir dažnai platinama nacionaliniu ar regioniniu mastu, turi pranašumą, nes pasiekia daug žmonių, tačiau ji gali neatitikti individualių ūkininkų poreikių.

Spausdinta žiniasklaida ir literatūra yra vieni mėgstamiausių Nyderlandų ir JAV pieno gamintojų (duomenys iki COVID- 19 pandemijos) informacijos šaltinių, o informacija iš ūkininkams skirtos spaudos dažnai laikoma naujausia ir aktualia. Vis dažniau internetas naudojamas ne tik asmeniniais, bet ir profesiniais tikslais ir, be abejo, šis informacijos rinkimo būdas yra labai populiarus, tačiau taip pat ir rizikingas dėl informacijos teikėjų patikimumo ir ūkininkų gebėjimo kritiškai vertinti pateiktus duomenis.

Informavimo priemonių potencialas – vienu metu informuoti daug ūkininkų ir kartu prisitaikyti prie individualių ūkio aplinkybių ir poreikių.

***

Endeminė liga (endeminis ligos pasireiškimas) – liga, kuri tam tikroje gyvulių / gyvūnų populiacijoje, pvz., bandoje ar teritorijoje, yra nuolat, jos pasireiškimas dažniausiai yra tęstinis be didelių svyravimų. Esamos sąlygos bandoje / teritorijoje leidžia infekcinių ligų sukėlėjams išsilaikyti (plisti) be papildomo sukėlėjų patekimo iš išorės. Paprastai endeminių ligų paplitimą galima numatyti. Dažnai su endemiškai pasireiškiančiomis ligomis susigyvenama ir jų pasireiškimas toleruojamas.

Endeminės ligos paprastai nepritraukia tiek dėmesio, kaip labai pavojingos infekcinės ligos (pvz., afrikinis ar klasikinis kiaulių maras), sulaukia mažai žiniasklaidos, priežiūros institucijų ar ekonomistų dėmesio. Tačiau ypač svarbu, kad endeminės ligos bandoje yra nuolat, sukelia dažniausiai nepakankamai įvertintus ekonominius nuostolius, neigiamai veikia gyvūnų gerovę. Endeminių ligų pavyzdžiai yra galvijų ir avių nagų ligos, mastitai, infekcinis rinotracheitas, paratuberkuliozė ir kt. Žmonių endeminių ligų pavyzdžiai Lietuvoje – erkinis encefalitas, Laimo liga ir kt.