Žemdirbiai įsimins 2023-iuosius ne vien kaip pieno krizės, nesklandaus pasėlių deklaravimo, Strateginio plano spragų kaišymo metus. Šiomis ne itin palankiomis aplinkybėmis gimė naujos žemdirbių protestų iniciatyvos, aktyviai reiškėsi neformalus Žemdirbių organizacinis štabas, sutvirtėjo ūkininkų interesų gynėjų gretos, iškilo nauji veidai. Audrius Vanagas, Mažeikių rajono ūkininkas, Žemdirbių organizacinio štabo atstovas, tapo aktyvaus ir principingo derybininko pavyzdžiu, kartu atspindėdamas jaunosios ūkininkų kartos poziciją tvirtai ir argumentuotai ginti savo interesus. Redakcija „Mano ūkis“ Audrių Vanagą išrinko Metų žmogumi.

Paskambinus Audriui pranešti, jog tapo Metų žmogumi, akimirkai stojo tyla ir pasigirdo kuklus juokas: „Nemanau, kad esu vertas Metų žmogaus žemės ūkyje titulo. Yra daugiau dirbančių ir aktyvesnių.“

Kas A. Vanagą paskatino aktyviai ginti visų žemdirbių interesus? Kodėl jam svarbus pieno sektorius, nors pats plėtoja augalininkystę? Kokių pomėgių turi? Susipažinkime su Metų žmogumi iš arčiau.

Pienininkystė lydi nuo mažens

Audrių Vanagą iki 2008 m., kai įkūrė atskirą ūkį, pienininkystė lydėjo kasdien. Jo tėvas Viktoras Vanagas daugiau nei 30 metų skyrė pienininkystei, bet šiemet veiklą nutraukė – pieno sektoriaus sunkumai tapo nepakeliami. Tad pienininkystės problemos ūkininkui nesvetimos. Juolab kad visada tėvui padėjo ūkyje. Tai ir paskatino augalininkystę plėtojantį ūkininką aktyviai atstovauti pienininkystės sektoriui per derybas su Žemės ūkio ministerija.

Darbuotis tėvo ūkyje pradėjo nuo šešerių – girdė, šėrė karves, grėbė šieną. Sesuo taip pat padėjo – kartu su mama melžė karves. Kai suėjo aštuoniolika, sesuo išvyko studijuoti ir nuo ūkio nutolo. Paklaustas, kada pirmą kartą pats melžė karvę, Audrius šypteli: „Melžti nelabai sekėsi. Rankos nerangios. Tiksliai nepamenu, ar čiurkšlės pro šalį, o ne į kibirą bėgo, ar pernelyg lėtai viską dariau. Tad gavau kitus darbus, pasiskirstydavome.“ Kol vasaromis grėbdavo šieną, kiti vaikai žaisdavo krepšinį, važiuodavo prie jūros. Tačiau visa tai jam, nuo mažens augusiam ūkio aplinkoje, atrodė savaime suprantama. Grįžęs iš mokyklos pirmiausia skubėdavo tėvams padėti. Tad namų darbams ne visada užteko laiko, dažniausiai jie likdavo neparuošti. Vis tik blogiausiu klasės mokiniu tikrai nebuvo, o mokytis sekėsi gerai.

Ūkį įkūrė studijuodamas

Studijuodamas Žemės ūkio universitete, A. Vanagas pradėjo svarstyti apie nuosavą ūkį. Tai buvo tarsi savotiška vidinė transformacija. Iki tol apie ateitį pernelyg negalvojo, nes dirbo tėvo ūkyje. Kaip tik tuo metu Europos Sąjunga pradėjo labai skatinti jaunuosius ūkininkus. Taip mokydamasis trečiame kurse įkūrė ūkį. Prekinis pašarų ūkis – tokia iš pradžių buvo Audriaus vizija. Tiesa, turėjo dar keletą telyčių veisimui. Tačiau ilgainiui viskas pakrypo į augalininkystę. „Nuo 2014 metų visiškai perėjau į augalininkystę, nes mačiau, kad niūrios gyvulininkystės ir pienininkystės tendencijos“, – atviras pašnekovas.

Dabar 500 ha ūkyje augina tradicines kultūras: kviečius, vasarinius ir žieminius rapsus, žieminius miežius. Ūkis stabilus, inovatyvus ir tausojantis. Didžiojoje dalyje dirbamos žemės ploto taikoma No-till technologija. Siekiama visiškai atsisakyti žemės dirbimo. Kol kas, jeigu su kokia problema susidoroti nepavyksta, taiko seklųjį skutimą. Taip pat mažina augalų apsaugos produktų ir trąšų naudojimą. „Nesu išskirtinis. Didžioji dalis ūkių šiandien taip daro“, – kukliai tarsteli A. Vanagas.

Žemės ūkio politikoje įžvelgia daug problemų

Nors pieno krizė daugiau ar mažiau palietė visas ES šalis, tačiau situacija Lietuvoje labiausiai apverktina. Per jokią ankstesnę pieno krizę nebuvo taip, kad per 2 mėnesius pieno kaina nukristų 40 proc. ar daugiau. „Niekur kitur taip pasaulyje nevyko. Tad su bendraminčiais, jaunesniais ūkininkais, Žemdirbių organizaciniu štabu nutarėme – privalome kažko imtis. Jeigu tylėsime, taip bus ir toliau. Supratome, kad bet kurį kitą sektorių gali ištikti tokia pat problema, tad turime vieni kitiems padėti“, – sako Audrius. Jis įsitikinęs, kad protesto akcijos tikrai davė vaisių.

Bet tai neapsaugo nuo krizių ateityje. Ūkininko teigimu, norint jų išvengti, reikia keisti Lietuvos žemės ūkio politikos sistemą iš esmės. Čia labai svarbus vaidmuo tenka Žemės ūkio ministerijai, kuri dažnai, Audriaus manymu, spiria kamuolį tik į vienus vartus ir dėl problemų kaltina žemdirbius. Ypač tai atsiskleidė per pieno derybas. „Kvietėme į derybas suinteresuotąsias šalis, bet išėjo taip, tarsi pieno produktų pardavėjai niekuo dėti, perdirbėjai su krize atseit irgi nesusiję. O Ministerija įsikibusi kartojo vieną – ūkininkai turi kooperuotis, kad už superkamą pieną jiems mokėtų daugiau. Ką galima susiderėti, jeigu tokiuose pokalbiuose nėra perspektyvos? Toks įdomus reikalas – kaina sumažėjo, bet kalti ūkininkai. Visada silpnesnius lengviausia apkaltinti“, – pabrėžia A. Vanagas ir priduria, kad labai svarbu išmokti buvusių krizių pamokas, jas išanalizuoti ir padaryti išvadas.

Pašnekovo manymu, teisėkūra – dar viena probleminė Lietuvos žemės ūkio politikos sritis. Anot A. Vanago, dokumentai dažnai pradedami ruošti iš kito galo. „Iš pradžių dokumentas pateikiamas priimti, dažniausiai jis priimamas, o mes, socialiniai partneriai, tik jau po visko kviečiami su juo susipažinti“, – sako jis, pabrėždamas, kad šitaip jokiu būdu neturėtų būti. Žemdirbiai turi dalyvauti teisės aktų kūrimo procese nuo pat pradžių, nes būtent jiems bus taikomi nustatyti reikalavimai. „Tai pagrindų pagrindas. Pastaruoju metu daugėja buldozeriu stumiamų teisės aktų, kurių mes, ūkininkai, nespėjame sugaudyti“, – priduria A. Vanagas.

Vienas iš pomėgių – informacijos analizė

Nors Audriui informacijos analizė jau senokai nesvetima, tačiau jis tik šiemet viešai feisbuke pradėjo dalytis įžvalgomis ir nuomonėmis įvairiais žemės ūkio klausimais: pievų atkūrimo, deklaravimo, aplinkosaugos, pieno kainų ir t. t. Pasitelkęs faktus, analizę, skaičiavimus, palyginimus, jis ne vieną paskatino iš naujo pažvelgti į žinomus dalykus, suklusti ar net nustebti. Argumentais ir faktais pagrįstos, emociškai nenuspalvintos įžvalgos žaibiškai sklido socialiniuose tinkluose, jos buvo patvirtinimas ir įrodymas, jog žemdirbių atžvilgiu elgiamasi neteisingai ir nesąžiningai. „Gal tai užkoduota mano genuose. Tarsi variklis įjungtas – turiu domėtis. Pavyzdžiui, galiu matyti ne vietoje padėtą daiktą, bet jei tuo metu mane kas nors domina, pirmiausia analizuoju tą situaciją, kol randu atsakymą, ir tik paskui padedu daiktą į vietą“, – atvirauja pašnekovas.

Galbūt kažkam rinkti informaciją, ją sisteminti, analizuoti teisės aktus yra neįdomi ir varginanti veikla, tačiau Audriui tai – vienas iš pomėgių. Tiesa, žinios, įgytos studijų metais (Žemės ūkio akademijoje A. Vanagas studijavo inžinerijos vadybą ir įgijo transporto inžinerijos magistro laipsnį), taip pat prisidėjo prie pomėgio rinkti ir sisteminti informaciją. „Studijuodami lavinome įgūdžius naudotis įvairiomis programomis, kurios apdoroja duomenis, palengvina analizę“, – prisimena jis. Žinoma, aukštasis mokslas davė ir daugiau naudos: dauguma bendrakursių buvo taip pat ūkininkai, todėl galėjo keistis mintimis su bendraamžiais.

Anot pašnekovo, įžvalgomis svarbu dalytis, nes tarp ūkininkų juntamas informacijos vakuumas apie Žemės ūkio ministerijos ar Europos Komisijos priimamus sprendimus. Kartais ir pačiam ne visada pavyksta iki galo išgvildenti problemą, tačiau gimusi diskusija duoda maksimaliai geriausią rezultatą. Ūkininkai tampa geriau informuoti apie besikeičiančias tendencijas žemės ūkyje ir valdžios sprendimus, kurie juos tiesiogiai palies, tad tam gali sklandžiau pasiruošti. Jis mano, kad per diskusijas aktualiais klausimais žemdirbiai kartais labiau remiasi emocijomis, tad reikia turėti argumentų.

„Faktus primirštame, tada mūsų silpnumu naudojasi: ką nors nuslepia, užmaskuoja nekaltomis formuluotėmis, o vykdyti tenka mums. Kartais ko nors galbūt ir nepastebime. O pradėję nagrinėti, žiūrėk, ir vieną niuansą pamatome, ir kitą. Arba, pavyzdžiui, sako, kad reikalavimai Lietuvos žemdirbiams yra vieni palankiausių, bet, palyginęs ES lygmeniu, matau, kad taip toli gražu nėra“, – tikina ūkininkas. Analizuodamas Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų (GAAB 7, augalų kaita) įgyvendinimą kitose ES šalyse narėse, Audrius net 3 kartus tikrino informaciją ir vis tiek neįžvelgė tų geresnių sprendimų, apie kuriuos kalbėjo Žemės ūkio ministerija. „Pamačiau, kiek kitos šalys gali atsėliuoti ploto. Kai padedi tokį faktą ant stalo, priverti pradėti diskusiją“, – kodėl svarbūs faktai diskusijose su valdžia, pabrėžia A. Vanagas.

Nors sisteminti aktualią informaciją ir stebėti rinkų (trąšų, grūdų) tendencijas Audriui patinka ir naudinga dėl paties ūkio, jis turi ir daugiau mėgstamų veiklų. Viena jų – bėgioti. Taip pat mėgsta keliauti su šeima. „Jei orai geresni, pažintinės išvykos labai patinka, nebūtinai šiltesni kraštai. Sakoma, esi pavargęs tada, kai lieki šalia namų, o pailsi, kai pakeiti aplinką“, – kelionių naudą įžvelgia pašnekovas.

Aktyvumas vagia laiką

Audriui dėl valandos trukmės susitikimo vien iki Vilniaus nuvažiuoti užtrunka apie 7 valandas. Jis juokiasi, kad tai jau beveik visa darbo diena. Vis tik mokslai baigti, vaikai paaugę, tad laiko šiai veiklai atsirado daugiau. Audrius pripažįsta, kad dalyvavimas savivaldoje atima laiko ir iš šeimos, tačiau turi supratingą ir palaikančią žmoną Vilmą, o ir pusiausvyrą visada stengiasi išlaikyti. „Gal kartais kreivai pažiūri, bet supranta, kad reikia, kad be reikalo nevažiuoju. Tad nesu išgirdęs iš žmonos negatyvios nuomonės“, – teigia ūkininkas.

O štai rinkti ir sisteminti informaciją Audriui dabar atrodo visai paprasta. Dažnai tai net nereikalauja daug laiko. „Atsisėdi ir skrolini. Kol vieni žiūri vaizdo įrašus tiktoke, aš kokį dokumentą analizuoju. Kuo dažniau tai darau, tuo informacija greičiau kaupiasi“, – tikina jis.

Padeda tvirtas būdas

Ūkininkas geba atsiriboti nuo ūkio reikalų, nors kitiems tai gali atrodyti neįprasta. Tam ypač tinka šaltasis sezonas, kai darbų mažiau. Tiesa, nors Audrius šį laisvesnį laiką neretai išnaudoja su žemės ūkiu susijusios informacijos analizei ir jos sklaidai socialiniuose tinkluose, tačiau stengiasi ir su tuo nepersistengti. Anot jo, tam yra logiškas paaiškinimas: „Jeigu neatsiribočiau, galimai prasidėtų perdegimas. Įsivaizduokite, kiek informacijos reikia susisteminti, kitiems ištransliuoti ir paaiškinti. Nenoriu savo smegenų apkrauti, nes vėliau užgriūna klausimų lavina – ką norėjai tuo pasakyti, ką tai reiškia?“ – dalijasi ūkininkas ir priduria, kad informacijos turi daug ir įvairios, ją galėtų viešinti kone kas antrą dieną, tačiau atrenka tuo metu aktualiausią.

Kalbėdamas apie fizinį nuovargį, Audrius pajuokauja: „Jeigu būtų labai daug fizinio darbo, pilvas neaugtų.“ Vis tik pripažįsta, kad kartais susiklosto fiziškai sekinančių situacijų. Tarkime, ištinka nesėkmė kuliant kombainu ar prie sugedusios sėjamosios tenka praleisti pusę nakties. Tačiau pašnekovas to nesureikšmina – ūkininkaujančiam tai visai natūralu.

Emocinis nuovargis užklumpa retai, mat, kaip pats sako, turi tvirtą būdą, tad kitiems jį gana sunku palaužti. „Turiu tvirtą nuomonę, bet nesu visiškai kategoriškas, aš linkęs diskutuoti, kad iš diskusijų gimtų idėja. Žinoma, situacijų yra įvairių. Pavyzdžiui, šiemet bandžiau ūkininkus suvienyti, o jie išsibarstė po kaulelį. Bet vis tiek bandžiau, nes žinojau, kad kitaip visiems bus blogai. Ir atlaikiau“, – šypteli ūkininkas.

Paklaustas, ar niekada nekilo minčių mesti ūkininkavimo, juk išbandymų žemės ūkyje netrūksta, Audrius atsako, kad yra apie tai galvojęs, tačiau emocijoms nepasidavė. Pirmą kartą apie tai pagalvojo 2017 m., kai ruduo buvo labai šlapias ir tai, ką pasėjo, nesudygo. „Paskui 2018 m. užklupo tokia didelė sausra, kad angare tilpo visų metų derlius ir dar kombainas. Tada buvo liūdesėlis, įvairių pasvarstymų kilo. Juk turi būti ir ekonominė nauda – vien darbu sotus nebūsi. Bet per porą metų išsilaižiau žaizdas ir toliau darbuojuosi“, – sako A. Vanagas.

Mėgsta varžytis

Audrius prasitaria, kad yra šiek tiek azartiškas, mėgsta varžytis su kitais. Tad neatsitiktinai jo feisbuke buvo galima išvysti raginimų prisidėti prie Nacionalinio judumo iššūkio, kuriame dalyvavo įvairios bendruomenės. Jis ir pats žingsniavo už Lietuvos ūkininkų sąjungos komandą, kuri pasirodė išties puikiai – iš 1 239 vietų užėmė 9-ąją. „Tai kartu atspindi ir žemdirbių bendruomeniškumą. Nebūtinai reikia diskutuoti vien apie ūkio reikalus ar teisės aktus. Tai buvo būdas atsipalaiduoti su bendraminčiais“, – šypsodamasis sako ūkininkas.

Varžytis pašnekovui patiko dar vaikystėje. Jis pasakoja, kad mokykloje kartu su kitais moksleiviais kovojo dėl galimybės savo aikštelėje išbandyti jėgas prieš Kauno „Žalgirio“ krepšininkus. Žaidime galėjo dalyvauti visų Lietuvos mokyklų moksleiviai. Svarbiausia buvo surinkti kuo daugiau kamuolių, išmėtytų „Bitės plius“ mobiliojo interneto svetainėje – tokiu būdu mokyklai buvo pelnomi taškai. Audriui iki šiol sunku patikėti, kad jo mokykla – Sedos Vytauto Mačernio – pralenkė visas kitas (žaidime dalyvavo daugiau kaip 1 000 mokyklų!) ir užėmė 1-ąją vietą. „Pralenkėme ir didmiesčius. Net SIM korteles keitėme, kad kuo daugiau kamuolių surinktume. O paskui į mūsų mokyklą atvažiavo žalgiriečiai“, – prisiminimais dalijasi A. Vanagas. Paklaustas, ar pats lankė krepšinį ir juo domėjosi, Audrius nusijuokia: „Koks iš manęs žaidėjas, jeigu abi rankos ir kojos kairės. Žaidžiau tik savo malonumui.“

***

„Mano ūkio“ redakcija 2023-iųjų Metų žmogumi išrinko Audrių Vanagą, Mažeikių rajono ūkininką, Lietuvos „No-till“ asociacijos pirmininką, Žemdirbių organizacinio štabo atstovą, žemdirbių derybininką.

Simbolinį Metų žmogaus titulą pelnė asmuo, įnešęs naują ir svarų indėlį kaip žemdirbių atstovas ir jų interesų gynėjas ne dėl savo pareigų, o skatinamas vidinio imperatyvo, iš gilaus bendrų reikalų suvokimo.

Rinkdami Metų žmogų, sudarėme dešimties kandidatų sąrašą, kurį pateikėme trims auditorijoms: redakcijos atrinktai 50 ekspertų grupei (ją sudarė agroverslo įmonių, mokslo įstaigų vadovai), portalo manoūkis.lt lankytojams (pasiūlėme dalyvauti apklausoje) ir redakcijos darbuotojams. Visos grupės pirmenybę atidavė Audriui Vanagui.

Redakcija taip pat pasiūlė pareikšti nuomonę dėl Metų įvykio. Visų rinkimų dalyvių grupių nuomone, ryškiausias 2023 m. įvykis – tęstinė pienininkų protesto akcija (pieno dalijimas gyventojams, piketas prie Seimo, susitikimai su valdžios atstovais ir kt.).