Obelų vėžys pažeidžia ne tik vaismedžių žievę, bet ir sukelia vaisių puvinius. Išgydyti šią ligą sunku, tačiau kontroliuoti būtina.

Ilgi drėgni rudenys, gana švelnios žiemos, kontrastingi pavasariai ir vasaros labai palankiai veikia paprastąjį obelų vėžį, kurio sukėlėjas dabar vadinamas Neonectria ditissima (ankstesni žinomi jo sinonimai: Neonectria galligena, Nectria galligena).

Tai vienas pavojingiausių vidutinio klimato juostų obelų patogenų, sukeliantis žievės vėžį, taip pat vaisių puvinius prieš ir po derliaus nuėmimo. Ant vaismedžių kamienų, šakų, ūglių dėl šios ligos susiformuoja atviros, gilios žaizdos, jaunų ūglių žievė sutrūkinėja koncentriškais ratais. Patogenas labai aktyvus obelų soduose, kurie auginami pagal intensyvias priežiūros technologijas, nes ten vaismedžiai auga sparčiau. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta, labai sutrumpėja vaismedžių amžius, o dėl stiprios žalos medis žūsta.

Specifinių augalų apsaugos produktų nuo vėžio trūksta, atsparių obelų veislių nėra, liga beveik nepagydoma. Tad tenka pasikliauti nuoseklia agrotechnine profilaktika, kuri leidžia pailginti vaismedžių amžių. Atliekama daug įvairių mokslinių tyrimų, siekiant surasti efektyvias priemones ligai suvaldyti, bet kol kas lieka tos pačios rekomendacijos.

Ligos požymiai ir plitimas

Sergančių vaismedžių žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminėmis karputėmis. Vaisiakūniai gali būti kreminiai, koraliniai, oranžiniai arba raudoni ir ilgainiui su amžiumi patamsėti iki rudų arba juodų.

Vėžio sukėlėjo sporas išsklaido vėjas, vanduo ir genėjimo įrankiai. Liga plečiasi lėtai, dažniausiai tada, kai vaismedžiai yra ramybės tarpsnio ar patiria stresą. Užkrėsti augalai gali suvaldyti patogeną, aplink užkrėstą zoną gamindami žaizdų kaliusą. Tai – augalo audinys, susidarantis sužalotoje vietoje. Todėl ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilių, rumbuotų žaizdų. Kai obelys serga uždaros formos vėžiu, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairaus dydžio išaugų.

Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra šiek tiek aukštesnė kaip 0 °C. Sporas platina vėjas, lietaus purslai ir vabzdžiai. Iš peritecių aktyviai išmetamos askosporos, kurias vėjas ir oro srovės gali paskleisti sode toli, bet drėgmė riboja sporų išplitimo atstumą, jos su vandens lašais pasiskirsto vaismedžio vainike. Vabzdžiai ir skruzdėlės ant savo kūnų taip pat išnešioja patogenų sporas, kurios patenka į žievės įtrūkimus ir esant palankioms sąlygoms ten tarpsta.

Kontrolės būdai

Neonectria ditissima yra sunkiai sunaikinamas patogenas, veiksmingai kontrolei reikia integruotų priemonių. Gydymas prasideda rudenį, nes vėžiu vaismedžiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus.

Sergančius vėžiu vaismedžius žiemą patariama genėti kuo sausesniu oru: vėžines šakas pjauti iki sveikų audinių, po genėjimo pjūvio žaizdas apdoroti tinkamais vandeniniais dažais su fungicidu, sodo tepalu arba specialiai paruoštais tepalais.

Pradėti genėti geriausia nuo sveikų vaismedžių. Rekomenduojama dezinfekuoti genėjimo įrankius po kiekvieno pjovimo, panardinant juos bent 30 sekundžių į 10 proc. baliklio tirpalą arba naudoti purškiamas dezinfekavimo priemones, kuriose yra ne mažiau kaip 70 proc. alkoholio.

Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Jaunų vaismedžių kamienų apsaugai nuo žievės nekrozių, įtrūkimų, atsirandančių dėl staigių temperatūrų skirtumų žiemos–pavasario laikotarpiu, rekomenduojama nudažyti kamienus baltais vandeniniais dažais su fungicidu.

Fungicidų naudojimas užkerta kelią arba sumažina esamų vėžių sporuliaciją, kartu sumažina užkrato kiekį patogenui plisti. Soduose krintant rudeniniams lapams, kur vaismedžių vėžys išplitęs nedaug, vario fungicidais purškiama pirmą kartą, kai nukrenta 10 proc. lapų, ir antrą kartą, kai nukrenta 50 proc. lapų. Soduose, kur vaismedžiai vėžio apimti stipriai, purkšti vario fungicidais reikia 3 kartus: kai nukrenta 10 proc. lapų, 50 proc. lapų ir kai nukrenta 90 proc. lapų.

Apsauga nuo obuolių puvinio

Per vegetaciją fungicidai, kurie naudojami apsaugoti nuo rauplių, taip pat stabdo ir vėžio patogeno plitimą, nes jis sukelia ir obuolių puvinį. Siekiant sumažinti obuolių puvinio plitimą, rekomenduojama nuolat šalinti vėžio apimtus ūglius ir laiku purkšti fungicidais.

Brinkstant pumpurams naudoti vario fungicidus, žaliojo kūgio tarpsniu – dodiną, rausvojo pumpuro tarpsniu, po žydėjimo ir augant vaisiams naudoti fungicidus su ditianonu ar kaptanu.

Obuolių puvinio plitimas tiesiogiai priklauso nuo vaismedžių pažeidimo masto sode. Jeigu sergančių vaismedžių yra mažiau nei 5 proc., obuolių puvinių, kuriuos sukelia Neonectria ditissima, rizika yra maža, jei sergančių vaismedžių – 5–25 proc. – vidutinė, daugiau kaip 25 proc. – didelė. Vaisių puvinių išplitimą taip pat lemia ir kritulių kiekis tarp žydėjimo ir derliaus nuėmimo.