Kalbiname moteris, kurių karjera susijusi su žemės ūkiu. Ką joms reiškia būti aktyviomis profesiniu požiūriu, kaip išlaiko pusiausvyrą tarp ūkio ir šeimos, kas jas neramina, o kas – džiugina?

Audronė ASAUSKAITĖ-KERIENĖ Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkė Augalininkystės ūkis, įkurtas 2007 m.

Marijona LUKAŠEVIČIENĖ Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Mišrus ūkis, įkurtas 1992 m.

Zita DARGIENĖ Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Ekologinis gyvulininkystės ūkis, įkurtas 2007 m.

Kokia yra šiuolaikinė lietuvė ūkininkė?

Audronė. Mylinti gamtą ir žemę, bandanti prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų. Lengva nėra. Suprantu, ką mano tėvai galvojo, kai aiškinau jiems, kad kompiuteris labai protingas įrenginys ir su juo galima daug nuveikti. Dabar jau aš kartais kai ko nesuprantu, o vaikams tai atrodo labai paprasta. Net tikslųjį tręšimą mūsų vaikai lengviau perpranta.

Marijona. Išmani, suprantanti įstatymus. Šiais laikais neužtenka vien žinių apie žemės ūkį. Anksčiau pavykdavo labiau atsipalaiduoti, nes buvo mažiau biurokratijos. Tad dabar ūkininkaujančioms moterims tenka didžiulis krūvis. Nepamirškime, kad jos taip pat visus namų kampus prižiūri, vaikus augina ir auklėja. Šiuolaikinėms ūkininkėms reikia būti aktyvioms, gebėti daug darbų atlikti pačioms. O vyresnės, kurios dirba pagal senas tradicijas, turi dar ir daug mokytis.

Zita. Gebanti prisitaikyti, siekianti žinių, inovatyvi. Svarbu pamatuotai priimti sprendimus. Šiuolaikiniam ūkininkui, nesvarbu moteriai ar vyrui, taip pat reikia išsilavinimo, nes padeda tobulėti. Dirbti ūkį nebaigus mokslų sunku, dažnai pritrūksta žinių. O mokslas skatina į viską žvelgti plačiau, suteikia drąsos. Telšių rajone yra moterų, kurios pradėjo ūkininkauti vos baigusios mokyklą. Ir kas iš to? Nuo aušros iki sutemų sukasi tame pačiame rate. Kai kurios gal ir programose nedalyvauja, nes nespėja ar net nežino, kad tokių yra. Ūkis – verslas. Svarbu, kad šiuolaikinė ūkininkė tai suprastų.

Ar ūkininkavimo pradžioje jūsų neklausdavo, kodėl pasirinkote šį kelią?

Audronė. Pradėjau ūkininkauti mirus tėvui. Tada man buvo 20 metų. Kartais sulaukdavau keistų žvilgsnių. Kai kuriems buvo neįprasta, kad jauna panelė perka padangas ar detales traktoriui.

Marijona. Daug kas nesuprato, kodėl nusprendžiau ūkininkauti aš, o ne vyras. O jis vis juokdavosi, kad jam tik geriau pas mane ūkyje bernauti. Visko buvo per tuos kelis ūkininkavimo dešimtmečius. Jaunystėje labiau reaguoji, paskui tiesiog nekreipi dėmesio.

Zita. Pradėjusi ūkininkauti, dar keliolika metų dirbau pedagoge. Mokykla buvo kaip hobis, dirbau tik dvi dienas per savaitę. Tik artimiausi kolegos žinojo, kad pagrindinė mano veikla – ūkis. Bet iš pradžių net jiems buvo keista – nesąmonė, tu vairuoji traktorių? Patikėjo tik pamatę nuotraukas.

Kai kalbame apie žemės ūkį, pirmiausia iškyla vyro ūkininko vaizdinys. Ar tai neužgauna moterų ambicijų?

Audronė. Nesutikčiau. Man ūkis asocijuojasi su šeima: moterimi, vyru ir vaikais. Mano aplinkoje niekas neišskiria lyties. Apskritai man atrodo, kad kartais pernelyg akcentuojama, jog yra vyrai ir moterys. Kažkaip visada mano toks požiūris buvo, tad problemų nekildavo. Gal net priešingai – įžvelgdavau daugiau privalumų. Pavyzdžiui, servise paklaususi, kaip kas nors atrodo ar veikia, sužinau daugiau, man viską išsamiai paaiškina. Vyrams vargu ar tai pasakotų, nes atrodo, kad jie savaime turi tai suprasti. Tad nemanau, kad žemės ūkyje būti moterimi yra trūkumas. Jeigu nuoširdžiai stengiesi dėl užsibrėžto tikslo, dėl savo ūkio, viskas yra gerai.

Marijona. Nemanau, kad tai moteris žeidžia. Jos labai lanksčios – pralenda net pro mažiausią plyšelį. Moterys išmintingos, greičiau randa problemos sprendimo būdą. Jei ūkis yra šeimos ir ji tvirta, vyrauja santarvė. Tada moteris papildo vyrą ir atvirkščiai.

Anksčiau moterys buvo nuolaidesnės, joms buvo įprasta, kad vyrai viską daro. O dabar ir pačios nebijo sunkumų. Tad vyrai moterų tikrai neužgožia. Nei ūkyje, nei kitur. Jos vis tiek spinduliuoja.

Zita. Manyčiau, ne. Bent jau Telšių rajone ūkininkaujančios moterys – ne naujiena. Nemažai jų groja pirmuoju smuiku, vadovauja vyrų komandai, turi samdomų darbuotojų. Pačios vairuoja techniką, kai kurios net geba ją taisyti. Ne kartą esu mačiusi, kad šeimos ūkyje moteris vairuoja traktorių su gerokai didesniu agregatu nei vyras.

Be to, ir pati pagrindiniu mūsų keliu Šiauliai–Palanga važiuoju be problemų. Jeigu reikia, ir žiedinėmis sankryžomis, prisikabinusi priekabą, grėblį ar presą. Kartais tenka matyti kitų vairuotojų reakciją – žiūri sustingusiu žvilgsniu. Tada supranti, kad tai greičiausiai ne vietiniai, nes jiems, kaip sakiau, toks vaizdas jau įprastas.

Apskritai keičiasi požiūris. Pavyzdžiui, anksčiau gana dažnai tikrindavo, ar moteris, įsigijusi traktorių paramos lėšomis, moka jį vairuoti. Šiandien retam kyla tokių minčių, nes ne kartą įsitikino, kad ūkininkės pačios geba daug darbų atlikti. Taip pat anksčiau atrodė, kad tik vyrai kreipiasi dėl paramos, pavyzdžiui, investicijoms į žemės ūkio valdas. O dabar yra tikrai daug moterų, kurios irgi teikia paraiškas.

Jūs ne tik ūkininkės, bet ir vadovaujate Lietuvos ūkininkų sąjungos skyriams. Taigi dukart ūkininkės. Kuo ši veikla jums svarbi?

Audronė. Patinka iššūkis – kiek su organizacija įmanoma nuveikti žemdirbių labui, ko vienas niekaip nepadarytum. Kartais ūkininkai nesusitvarko su teisės aktais, jų neperpranta, neįžvelgia svarbių smulkmenų, sprendimai atrodo neapgalvoti. Tad labai smagu, kai iš valdžios įstaigų sulauki reakcijos ir teigiamų pokyčių.

Marijona. Svarbi dėl didelio pažinčių rato. Tai, ko gero, geriausias atlygis už šį darbą. Džiugina, kad ieškai galimybių, kaip padėti ūkininkams. O jeigu dar ir išeitį randi, tada išvis smagu. Taip pat malonu sulaukti dėkingumo. Tokia veikla reiškia bendravimą, bendrumą ir bendradarbiavimą. Galima apsikeisti žiniomis, patirtimi. Todėl taip ir „vargstame“.

Zita. Man kažkas iš Sąjungos narių yra sakęs, kad mažai yra tokių trenktų. Mane ši veikla džiugina, nes aš suprantu problemas, kurios sprendžiamos. Juk verdu šiame katile. Tai leidžia teisingai atstovauti ūkininkų interesams, jiems padėti sprendžiant problemas.

Patinka narių aktyvumas, vienybė. Pavyzdžiui, pavasarį, kai vykdėme pieno dalijimo akciją, vos pakviečiau dalyvauti, iškart sureagavo daugiau nei 40 narių, kurie nusprendė duoti pieno. Kai kurie net pyktelėjo, kad jų pieno nepaėmėme, bet tiesiog neturėjome vietos. Ir į mitingus noriai jungėsi. Smagu, kai nereikia kiekvienam atskirai skambinti ir raginti, kad patys supranta, jog tai reikalinga.

Kuo skiriasi moters ir vyro ūkininkavimas? Ar tikrai moterys turi vadinamąjį šeštąjį pojūtį – nuojautą – ir ja vadovaujasi?

Audronė. Mes darbus pasiskirstome pagal tai, kas labiau patinka, o ne pagal tai, kad aš esu moteris, o jis vyras. Kur reikia daugiau fizinės jėgos, dirba vyras. Man labiau patinka žemės darbai, pavyzdžiui, ją arti, jais ir užsiimu, vyras mieliau purškia ir tręšia. Baigiau ekonomikos studijas, todėl buhalterinius reikalus tvarkau aš. Moku dirbti su buhalterine programa. Tai mano sritis, nes patinka skaičiai ir gebu tai daryti.

Moterys nuojautą tikrai turi, bet ja tenka ir nusivilti. Kartą vyras siūlė parduoti grūdus, bet man atrodė, kad per anksti. Paprastai parduodame po 100 tonų. Sutarėme, kad 50 t iškart parduos jis, o likusius – aš, kai man atrodys tinkamas laikas. Nuojauta mane apgavo, vertėjo paklausyti vyriškos logikos.

Marijona. Moterims nėra išeities be padėties – bloga situacija anksčiau ar vėliau išsirutulioja į ką nors gero. Jos greičiau numato ėjimus. Jeigu darbuotojų ko nors prašo ūkininkė, jiems sunkiau atsisakyti. Pagarbos, sakyčiau, rodoma daugiau nei vyrui. O ūkininkams didesnis krūvis tenka atliekant fizinius, inžinerinius darbus.

Nuojauta – moterims skirta Dievo dovana, ji tikrai padeda. Ūkininkavimo pradžioje rizikavome ir įsigijome didesnį traktorių, nors pinigų neturėjome. Bet turėjau nuojautą, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo: vėliau pardavėme seną traktorių, vėl gavome pinigų. O paskui palengvėjo gyvenimas ir džiaugėmės šiuo sprendimu.

Zita. Pastebėjau, kad greičiau priimu sprendimus, o vyras gali keletą dienų strateguoti. Visada puikiai sutariu su tuo darbuotoju, su kuriuo vyras neranda kalbos. Kartais net prašo manęs jam ką nors perduoti, esą nesusikalba.

Jau ne vienus metus kartojasi sausros, liūtys, todėl nujaučiau, kad šiais metais gali laukti tas pats. Tad stengėmės iš anksto pasiruošti šieno kitam sezonui. Pasimokome iš gamtos pokštų. Pavasarį šieno turėjome per akis, kaimynas tada prašė jam parduoti. Nujaučiau, kad geriau palaukti šienavimo sezono ir tada nuspręsti, parduoti ar ne. Ir tada atėjo sausra...

Kaip moteriai ūkininkei išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą? Kas padeda atgauti jėgas po sunkaus darbo?

Audronė. Pusiausvyrą išlaikyti padeda prioritetai ir bendrystė. Asmeniniame gyvenime, kaip ir ūkyje, su vyru pasiskirstome darbais. Nėra taip, kad vienas kuris gamina maistą ar vaikus iš darželio pasiima. Taikomės prie aplinkybių ir stengiamės vienas kitam padėti. Kai pagalba abipusė, pavyksta rasti pusiausvyrą ir kartu nuveikti daugiau.

Atgauti jėgas padeda gamta. Šiemet atradome dviračius, tad jei oras geresnis, važinėjamės jais. Žiemą su visa šeimyna mėgstame slidinėti kalnuose. Kartais išsiruošiame į žygį patyrinėti miško. Pastebėjau, kad daugiau nuveikiu, kai šviečia saulė. Su saule kylu, bet su ja ir leidžiuosi. Mano našumas priklauso nuo gamtos. Vasarą galiu dviem pamainomis dirbti, o žiemą – niekaip.

Marijona. Šeima turi eiti kartu. Jeigu sėdės ir lauks pareinančios, nebus gerai. Vaikai auga toje aplinkoje, tad turėtų suprasti, kaip ūkyje vyksta darbas, kad ten valandų niekas neskaičiuoja. Laiko poilsiui lieka tiek, kaip susiplanuoji dieną. Pati užaugau kaime, su tėvais atlikdavau ūkio darbus, nebuvo taip, kad ko nors nemokėčiau ir negebėčiau. Aš jau turėjau pagrindus, mano vyras irgi iš kaimo, tad mums šiuo klausimu buvo lengviau. Mes žinojome, ko norime. Ir vaikai žinojo, kas yra gyvuliukai, pas juos kartu eidavo.

O jėgų galima pasisemti su šeima prie stalo aptarinėjant nuveiktus darbus, pasidžiaugiant geru derliumi ir gėrybėmis, kurių užaugini, pasiektais tikslais. Tai veža. Man po sunkaus darbo norisi rankas įkišti į šiltą vilną, tai atpalaiduoja. Veliu įvairius vilnos dirbinius.

Zita. Niekas nepadeda – pusiausvyros niekaip nepavyksta išlaikyti. Ne be reikalo sakoma, kad ūkininku esi 7 dienas per savaitę, 24 val. per parą. Bet vaikai su manimi vyksta pas mėsinius galvijus, padeda bandas suvaryti. Per pandemiją kartu juos šėrėme. Vaikai mėsinius galvijus draugais vadina.

Kiti pailsėti keliauja į gamtą, o mes ieškome civilizacijos, šurmulio. Gamtoje gyvename kiekvieną dieną. Aišku, džiaugiuosi, nes iš jos pasisemiu jėgų. Anksčiau daug žygiuodavau, esu ir 100 km nužingsniavusi. Kai tapau Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininke, sunku rasti tam laiko. Bet šį pomėgį reikėtų atgaivinti, nes žygiuodama persikraunu kaip kompiuteris, pabūnu su savimi, atsipalaiduoju.

Kaip dažnai apima pasididžiavimo jausmas tuo, ką darote?

Audronė. Moku pasididžiuoti net tuo, kad gražiai suskutau lauką. Dažnai džiaugiuosi ir mažais dalykais. Faina, kai įlipusi į ne savo traktorių sugebu atlikti darbą ir suprantu, kaip tai padaryti. Arba kai pamatau, kad užaugo daugiau javų ūglių.

Marijona. Pasiekimais geriau pasidžiaugti tik pačiai arba su artimaisiais, nes kitiems gali kilti pavydas. Ypač smagu, kai pasieki geresnį rezultatą, nei tikėjaisi, ir žinai, kad darei viską, jog taip nutiktų. Manau, ūkininkei svarbu didžiuotis savo veikla, kad suprastų, jog sunkiai dirbo ne be reikalo.

Zita. Bet koks darbas turi teikti malonumą. Ūkininkavimas – irgi darbas. Vos tik atvažiuoju pas savo mėsinius galvijus, jie tuoj pat išsirikiuoja. Visada laukia, kada atvažiuosiu, tarsi prašo, kad paglostyčiau. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo gražuoliais.

Iš kur semiatės stiprybės, kad įveiktumėte negandas, kataklizmus? Kas padeda nepalūžti?

Audronė. Meilė, vyras, palaikymas. Mes kartu ir džiaugsme, ir varge. Jeigu ne vyras, nežinau, kas po tėvo mirties būtų nutikę su ūkiu. Man labai reikėjo moralinio palaikymo ir fizinės pagalbos.

Taip pat padeda suvokimas, kad gamta yra verslo partnerė. Deja, su ja sutarties nesudarysi, sąlygų nenustatysi. Bet jei pasirenki žemdirbio kelią, gamtą ir jos kataklizmus turi priimti kaip normą. Svarbu į ūkininkavimą žiūrėti kaip į verslo šaką ir įvertinti visas rizikas.

Marijona. Labai padeda optimizmas. Jei sureikšmini vien sunkius momentus, pačiam būna blogiau. Kartais sunku, bet reikia suprasti, kad tai – ne pasaulio pabaiga. Kaip galvoje susidėlioji, taip ir jautiesi. Jeigu susikuri didžiulę baimę, tai ji tokia tau ir atrodys.

Zita. Ūkyje dirbdamas užsigrūdini. Nors pastaruoju metu buvo daug išbandymų: pieno krizė, pavasarinės šalnos, sausra, pašarų stygius, paskui grūdų kaina krito žemyn, ruduo bent kol kas Žemaitijoje lietingas. Tikriausiai visuomenė sakytų, kad vėl viskuo skundžiamės.

Nepaisant to, vis tiek tikiesi, kad ateinantys metai bus geresni. Nuoširdžiai manau, kad blogesnių negali būti. Tikėjimas padeda.

TV ekranuose sukasi šou „Ūkininkas ieško žmonos“. Įsivaizduokite šou Lietuvoje, kurio herojė būtų ūkininkė, ieškanti pretendento į savo širdį. Kokius išbandymus pasiūlytumėte vyrams?

Audronė. Skirčiau tuos darbus, kuriuos ūkininkė atlieka sukandusi dantis. Galbūt prašyčiau suremontuoti techniką. Jeigu ūkininkei nepatinka skaičiai, pretendentui pakiščiau buhalterinę programą, kad suskaičiuotų atlyginimus ar sąskaitų duomenis suvestų. Bet šiaip labai neskriausčiau. Jei pretendentas pridengtų ūkininkės silpnąsias vietas, su ja taptų puikia komanda. Juk tobulų žmonių nėra.

Marijona. Pasiūlyčiau karvę pamelžti. Jei norėtų pavergti širdį ir laimėti, turėtų stengtis. Gal suprastų tiek, kad karvę reikia ne už uodegos tampyti. Malkas skaldyti dauguma tikriausiai moka, tad tokios užduoties neverta skirti.

Įdomu būtų sužinoti, kaip įsivaizduoja, kiek kartų per dieną reikia tvarkyti mėšlą, kad gyvuliai būtų švarūs. Dar siūlyčiau varškės sūrį suslėgti. Šiais laikais vyrai gana dažnai ruošia maistą, tad išvirti uogienę irgi neturėtų būti sunku.

Zita. Kiekviena ūkininkė turėtų nuspręsti, pagal ką norėtų išsirinkti vyrą. Svarbiausia, kad kandidatai sutiktų atlikti užduotis. Duočiau šakes, kad mėšlą kabintų. Siūlyčiau grūdų pasemti.

Jei vyrai stengtųsi, ūkininkė įvertintų ir juos pagal save patobulintų, jei kažkas nesisektų. Beje, kai ieškojau kandidatų „Metų ūkio“ konkursui savo rajone, buvo kilusi mintis viengungius supiršti.