Mokslininkai prognozuoja, jog kraujo parazitų, kuriuos platina vektoriai (pernešėjai), dėl pasaulinio atšilimo vis dažniau galime sutikti ir mūsų klimato zonoje. Europoje trys iksodinių erkių rūšys yra pripažintos vektoriais: Ixodes ricinus – miškinė / šuninė erkė, Ixodes hexagonus – ežių erkė ir Ixodes uriae – paukščių erkė.

Dažniausiai klinikinėje praktikoje pasitaikančios kraujo parazitų ligos ir jų sukėlėjai yra bakterijos (Anaplasma spp., Borellia spp.) ir piroplazmos (Babesia spp., Theileria spp.). Šių ligų atvejų per pastaruosius 8 metus užfiksuota ir Lietuvoje. Nors jos mūsų šalyje nėra endeminės ir pagal oficialią statistiką dar neišplitusios, tačiau svarbu gebėti jas pažinti ir, atsižvelgiant į klimato kaitą, įrašyti į diferencinių diagnozių sąrašą.

Anaplazmozė

Anaplazmozę sukelia Anaplasma spp. genties bakterijos. Dažniausiai nustatoma arkliams pasireiškianti Anaplasma phagocytophilum bakterijos sukeliama ligos forma, dar vadinama granuliocitine anaplazmoze. Šis sukėlėjas randamas baltuosiuose kraujo kūneliuose, paprastai neutrofiluose, priešingai negu likusios anaplazmų rūšys (A. platys randamos trombocituose, A. marginale, A. bovis ir A. ovis – atrajotojų eritrocituose). Europoje arklių granuliocitinės anaplazmozės sukėlėjus perneša Ixodes ricinus erkės. Šia liga gali sirgti visi ūkiniai gyvūnai: arkliai, galvijai, smulkieji atrajotojai, kiaulės, alpakos ir lamos.

Pagrindiniai ligos simptomai. Inkubacinis laikotarpis paprastai trunka trumpiau nei 14 dienų. Anaplasma spp. bakterijos, užkrėtusios atrajotojų raudonuosius kraujo kūnelius, sukelia karščiavimą ir anemiją. Ligai būdinga progresuojanti mažakraujystė, atsirandanti dėl ekstravaskulinės infekuotų ir neinfekuotų eritrocitų lizės. Pasitaiko atvejų, kai, esant ūminei infekcijai, gyvūnai gaišta per kelias valandas nuo klinikinių požymių atsiradimo. Tokie simptomai, kaip apetito nebuvimas, koordinacijos praradimas, dusulys fizinio krūvio metu ir greitas pulsas dažniausiai pasireiškia vėlyvose ligos stadijose. Šlapimas gali būti rudas, tačiau, skirtingai negu babeziozės atveju, hemoglobinurija nepasireiškia. Kūno temperatūra gali kilti iki 41 °C (norma 38,5–39,5 °C). Gleivinės tampa blyškios, o vėliau geltonos. Veršingos karvės gali abortuoti.

Galvijai paprastai pasveiksta per kelias savaites, per kurias hematologiniai parametrai pamažu normalizuojasi. Arklių ligos požymių sunkumas priklauso nuo amžiaus ir ligos trukmės. Simptomai gali būti lengvi. Jaunesni nei 1 metų arkliai gali tik karščiuoti; nuo 1 iki 3 metų amžiaus – karščiuoja, matyti depresijos požymių, nestipriai pabrinksta galūnės ir sutrinka koordinacija. Suaugusiesiems būdingi karščiavimo, prasto apetito, depresijos, nenoro judėti, galūnių patinimo ir geltos, diegliavimo požymiai, petechijos. Karščiavimas stipriausiai pasireiškia per pirmas 1–3 infekcijos dienas, tačiau gali trukti 6–12 dienų. Simptomai sustiprėja per kelias dienas, sunkesni gali tapti ir bet kurios kitos gretutinės infekcijos požymiai.

Diagnostika. Galvijų anaplazmozė gali būti diagnozuojama aptikus 0,3– 0,4 mcm skersmens inkliuzinius kūnelius eritrocituose. Užkrėstų eritrocitų dalis priklauso nuo ligos stadijos ir eigos sunkumo. Mikroskopiškai infekcija matyti praėjus 2–6 savaitėms po užsikrėtimo. Infekcijos metu riketsemija gali dvigubėti kiekvieną dieną iki 10 dienų, o vėliau pradeda mažėti.

Arklių anaplazmozės atveju kraujo tepinėlyje, baltuosiuose kraujo kūneliuose matyti morulės. Tačiau net ir esant aktyviai infekcijai bakterijos gali užkrėsti tik nedaug ląstelių, todėl ne visada pavyksta vizualiai identifikuoti sukėlėjus. Serologiniai titrai taip pat gali būti atliekami siekiant įvertinti imuninį atsaką ir patvirtinti diagnozę. Rinkoje yra greitųjų serologinių testų anaplazmozei diagnozuoti, tačiau patikimiausias diagnostinis tyrimas – polimerazės grandininė reakcija (PGR).

Ligos eigai sekti taip pat svarbus bendras kraujo tyrimas. Sergant anaplazmoze morfologinis kraujo tyrimas rodo sumažėjusį raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių, trombocitų skaičių (pancitopeniją). Daugeliu atvejų sunku greitai nustatyti diagnozę, todėl gydymas dažnai pradedamas anksčiau, o jo efektyvumas prisideda prie diagnozės patikimumo įvertinimo.

Anaplazmozė slopina gyvūno imunitetą, padidindama polinkį vystytis oportunistinėms antrinėms infekcijoms. Nuo 19 iki 81 dienos po užsikrėtimo susidaro ląstelinis ir humoralinis imuninis atsakas, susidarę antikūnai išlieka bent 2 metus, o atsparumas sunkiai anaplazmozės formai – mažiausiai 8 mėnesius.

Gydymas. Greitai paskyrus tetraciklino preparatų (tetraciklino, chlortetraciklino, oksitetraciklino, rolitetraciklino, doksiciklino, minociklino) ankstyvose ūminės ligos stadijose jie dažniausiai duoda efektą ir gyvūnai pasveiksta. Paprastai užtenka vienos injekcijos į raumenis ilgai veikiančio oksitetraciklino (dozė galvijams – 20 mg/kg). Galima perpilti kraują, siekiant atstatyti hematokritą, tai gali stipriai pagerinti ligos baigties prognozę.

Vieną kartą sušvirkštas imidokarbas (kaip dihidrochlorido druska 1,5 mg/kg, po oda, arba kaip imidokarbo dipropionatas po 3 mg/kg) taip pat labai veiksmingas nuo A. marginale. Galima naudoti ir didesnes kartotines imidokarbo dozes (pvz., 5 mg/kg, į raumenis arba po oda, dvi dihidrochlorido druskos injekcijas su 2 savaičių pertrauka). Tačiau imidokarbas yra įtariamas kancerogenas, kuriam taikoma ilga išlauka, todėl nepatartina jo naudoti produkcijos gyvūnams.

Arklių granuliocitinei anaplazmozei gydyti skiriamas oksitetraciklinas: 7 mg/kg 1 kartą per dieną, 5–7 dienas. Negydoma, lengvos formos liga paprastai praeina per 2–3 savaites. Sunkiais atvejais rekomenduojamos palaikomosios priemonės, simptominis gydymas, įskaitant skysčių terapiją, galūnių apvyniojimą ir judėjimo ribojimą, pasireiškus neurologiniams simptomams.

Laimo liga (boreliozė)

Laimo liga būdinga atrajotojams, arkliams ir alpakoms. Ligą sukelia spirochetinės bakterijos Borrelia burgdorferi, o perneša iksodinės erkės. Rezervuariniai šeimininkai yra smulkūs graužikai ir paukščiai. Laimo liga šunims pasireiškia daug dažniau nei kitiems gyvūnams. Nors arkliams ji irgi būdinga, iki šiol neišaiškinta, ar išties būtent Laimo ligai būdingas šlubavimas, karščiavimas, apetito praradimas, nuovargis ar pasunkėjęs kvėpavimas.

Boreliozė būdinga vidutinio klimato zonoms šiauriniame pusrutulyje ir sporadiškai matyti Europoje ir Azijoje.

Pagrindiniai ligos simptomai. „Didžiąja pamėgdžiotoja“ (angl. great imitator) vadinama Laimo liga gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie būdingi ir kitoms ligoms. Gyvūnų simptomai yra nespecifiški ir liga gali pažeisti įvairius organus.

Alpakoms Laimo liga nustatoma Amerikos regionuose, o aprašomi simptomai, kaip ir visų gyvūnų rūšių, yra gana nespecifiniai. Galvijai, sergantys ūmia Laimo liga, dažnai karščiuoja, sustingsta, sutinsta sąnariai, sumažėja pieno gamyba, taip pat galimas svorio netekimas, laminitas ir abortas. Arklių specifinių klinikinių požymių, susijusių su Laimo liga, sąrašas nėra konkretus. Geriausiai dokumentuoti sindromai – neuroboreliozė, uveitas ir odos pseudolimfoma. Kiti tikėtini, bet nepakankamai dokumentuoti ligos padariniai, yra sustingimas, periodiškas arba besikeičiantis šlubavimas, krentantis darbingumas, artritas, karščiavimas, pasunkėjęs kvėpavimas, apetito praradimas, svorio netekimas, letargija ir elgesio pokyčiai.

Diagnostika. Laimo liga diagnozuojama remiantis anamnezės duomenimis, klinikiniais požymiais, laboratoriniais duomenimis, atsaku į gydymą ir kitų ligų atmetimu. Tepinėlio analizė nėra laikoma standartiniu tyrimu šiai ligai diagnozuoti, nors eksperimetiškai užkrėstų gyvūnų kraujyje cirkuliuojančių spirochetos formos bakterijų kartais galima aptikti. Serologiniai testai yra svarbūs, tačiau mažai reikšmingi pasireiškus klinikiniams požymiams ir jų patikimumas abejotinas.

Net PGR testai nėra tinkamiausias pasirinkimas Borrelia spp. spirochetoms diferencijuoti. Citologija ir histopatologija naudingos siekiant nustatyti būdingus pokyčius paveiktuose audiniuose.

Laimo imunofluorescencinių antikūnų (IFA) tyrimas aptinka IgA, IgG ir IgM antikūnus nuo B. burgdorferi, tačiau serokonversija paprastai įvyksta tik praėjus 2–3 savaitėms po užsikrėtimo ir gali išlikti didesnė ilgesnį laiką, todėl reikia atlikti tyrimą praėjus kelioms savaitėms nuo ligos pradžios. Standartiniu tyrimu laikomas WB (Western Blot) tyrimas.

Gydymas ir profilaktika. Arkliams daugelis tetraciklino (vartojamų per burną ir parenteraliai) ir betalaktaminių (vartojamų parenteraliai) antibiotikų yra efektyvūs gydyti boreliozę. Arklių gydymas sudėtingesnis dėl prasto antibiotikų biologinio prieinamumo ir dėl to, kad arkliams liga dažnai diagnozuojama praėjus ilgesniam laikui po užsikrėtimo.

Gydant arklius nuo boreliozės buvo efektyvūs keturių savaičių doksiciklino (10 mg/kg, oraliai, 2k./d.) arba minociklino (4 mg/kg, per burną, 2 k./d.) kursai. Nors betalaktamai nelabai praktiški dėl parenterinio vartojimo ir gali sukelti toksiškumo riziką, jie labiau tinka neuroboreliozei gydyti. Tokiais atvejais gali būti naudinga parenterinė didelė penicilino dozė (44 000 V/kg, intraveniškai, kas 4–6 val.) arba cefotaksimas (25–50 mg/kg, intraveniškai, kas 6–8 val.).

Vis dėlto svarbiausia – apsaugoti arklius nuo erkių, kurios perneša Borrelia burgdorferi bakterijas. Svarbu šienauti ganyklas ir pašalinti vietas, kuriose veisiasi graužikai. Išorinių repelentų naudojimas ir kasdienis šukavimas padeda lengviau aptikti erkes ant gyvūno kūno ir jas pašalinti, o greitas erkių ištraukimas gali sumažinti bakterijų perdavimo tikimybę, nes spirochetoms perduoti iš erkės šeimininkui reikia mažiausiai 24 valandų. Sugautas erkes būtina tinkamai sunaikinti.

Piroplazmozė

Piroplazmomis vadinami kelių rūšių intraląsteliniai parazitai, pirmuonys. Veterinarinėje praktikoje dažniausiai sutinkamos piroplazmos yra Babesia spp., tačiau taip pat būdinga ir Theileria equi, ypač žirgams. Šią ligą platina iksodinės erkės.

Babeziozė Lietuvoje dažnai diagnozuojama šunims, tačiau retai nustatoma ūkio gyvūnams. Galvijų babeziozę sukeliančios Babesia bovis ir B. bigemina yra paplitusios atogrąžų ir subtropiniuose regionuose, o B. divergens cirkuliuoja dalyje Europos.

Dvi už arklių piroplazmozę atsakingos parazitų rūšys yra Babesia caballi ir Theileria equi. Sporozoidai (erkės seilėse esančio parazito infekcinė stadija) patenka į arklio kraują, kol erkė maitinasi. Parazitas įsiskverbia į raudonuosius kraujo kūnelius, kur vystosi ir pereina į kitą stadiją (merozoitą) ir pradeda daugintis. Merozoitai plyšta iš užkrėstų ląstelių ir įsiveržia į kitus eritrocitus, kuriuose dauginasi. Dėl tokio raudonųjų kraujo kūnelių sunaikinimo ūmiai užsikrėtę gyvūnai stipriai suserga, karščiuoja, išsivysto anemija, dehidratacija ir vangumas. Negydomi ar dėl sunkių infekcijų arkliai gali kristi.

Kitaip nei B. caballi, T. equi turi priešeritrocitinę fazę, kurios metu sporozoitai užkrečia limfocitus ir monocitinius – baltuosius kraujo kūnelius ir dalijasi juose. Baltųjų kraujo kūnelių sunaikinimas sukelia limfoidų išsekimą, limfocitozę ir leukopeniją. Iš sunaikintų ląstelių išsiskiriantys merozoitai vėliau užkrečia ir sunaikina eritrocitus. Jei užsikrečia kumelingos kumelės, jos gali perduoti šią infekciją dar negimusiems kumeliukams. Tai gali sukelti abortą arba ūmią naujagimių ligą, dažnai mirtiną.

Pagrindiniai ligos simptomai. Galvijams ši liga gali sukelti klinikinius simptomus, tokius kaip hemolizinė anemija ir karščiavimas, retkarčiais pasireiškianti hemoglobinurija ir net gyvūnų mirtis. Galvijai, pasveikę nuo ūmios babeziozės, gali likti užsikrėtę, tačiau besimptomiai. Atsinaujinanti parazitemija gali pasireikšti nereguliariais intervalais. B. divergens infekcijai būdinga parazitemija su periodinėmis bangomis, kurios taip pat būdingos ir eksperimentiškai užkrėstoms avims.

Klinikiniai arklių piroplazmozės požymiai yra įvairūs ir nespecifiniai. T. equi infekcija sukelia sunkesnę klinikinę ligą nei B. caballi. Ūminės infekcijos požymiai gali būti įvairūs – nuo karščiavimo, anoreksijos ir kvėpavimo iki anemijos, trombocitopenijos, geltos ir petechijų junginėje. Lėtinė ligos forma gali sukelti svorio mažėjimą, mieguistumą ir dalinę anoreksiją, o per tiesiosios žarnos palpaciją gali padidėti blužnis.

Asilai paprastai išlieka besimptomiai nešiotojai, o T. equi parazitemija yra mažesnė, palyginti su šio parazito sukelta sunkia klinikine arklių liga. Simptomai prasideda karščiavimu iki 40 °C, po kurio gyvulys alpsta, atsiranda vangumas, stiprus troškulys, apetito praradimas, ašarojimas ir vokų patinimas. Užkietėja sergančių asilų viduriai, išmatų kamuoliukai būna kieti, su geltonomis gleivėmis. Kartais asilams būna dieglių simptomai. Labai dažnai sergantiems gyvūnams būdinga splenomegalija. Galiausiai šlapimas tampa nuo tamsiai geltono iki oranžinio arba rudo – dėl hemoglobino ir tulžies pigmentų, vykstant eritrocitų hemolizei.

Lėtiniai arklių piroplazmozės atvejai, nustatomi užsienio šalyse, dažniau pasitaiko asilams, o klinikiniai lėtinės eigos požymiai dažniausiai yra nespecifiniai, įskaitant sumažėjusį apetitą, prastą darbo našumą arba menką kūno svorio padidėjimą.

Diagnostika. Šviesos mikroskopija gali būti naudojama organizmams identifikuoti eritrocituose. Dažyto kraujo tepinėlio analizė yra tinkamas būdas aptikti mikroorganizmus ūminėje infekcijos stadijoje. Tepinėliai turi būti nuodugniai ištirti, nes net ir esant sunkiai infekcijai parazitemijos procentas išlieka toks mažas, kad klaidingai neigiami rezultatai pasitaiko dažnai.

B. equi ir B. caballi piroplazmas galima atskirti viena nuo kitos. Eritrocituose B. caballi paprastai atrodo kaip 2 dideli piriforminiai (kriaušės formos) merozoitai, kurių ilgis yra maždaug 2–5 μm. Esant klinikinei infekcijai B. caballi parazituojančių eritrocitų paprastai yra mažiau negu 1 proc. ir gali būti mažesnis negu 0,1 procento.

Serologiniai tyrimai turėtų būti atliekami du kartus – pirmas mėginys, kai atsiranda klinikinių požymių, o antras turi būti imamas po 14–21 dienos, naudojant CFT arba IFAT. PGR tyrimas svarbus siekiant atskirti Babesia caballi ir Theileria equi.

Gydymas ir profilaktika. Veiksmingiausias vaistas piroplazmozei gydyti yra imidokarbo dipropionatas, leidžiamas į raumenis, kartu taikoma skysčių terapija. Imidokarbo dipropionatas pasižymi anticholinesterazės aktyvumu, todėl dažnai pasireiškia reakcijos į vaistą, pavyzdžiui, prakaitavimas, susijaudinimo požymiai, pilvo diegliai ir viduriavimas. Literatūroje pateiktos dozės skiriasi, tačiau dauguma šaltinių nurodo, kad 2,2–4,4 mg/kg, vieną kartą sušvirkštus į raumenis, yra veiksminga. Jei reikia, mažesnes dozes galima kartoti 24–72 val. intervalais 2–3 kartus.

Ne endeminėse šalyse B. caballi užsikrėtę gyvūnai gali būti gydomi 4,4 mg/ kg doze į raumenis kas 72 val. 4 kartus. Diminazeno aceturatas ir diaminazeno diaceturatas buvo sėkmingai naudojami nuo T. equi ir B. caballi po 3,5 mg/kg į raumenis kas 48 val. 2 kartus. Antibiotikas oksitetraciklinas, vartojamas į veną 5–6 mg/kg doze vieną kartą per parą 7 dienas, yra veiksmingas nuo T. equi, bet ne nuo B. caballi.

Dėl įvežtinių ligos atvejų tikimybės, atsižvelgiant į konkrečias šalis, kuriose liga nėra endeminė, arkliai turi turėti neigiamą T. equi ir B. caballi serologinį tyrimą, kurį nurodė importo šalis. Jei rezultatas teigiamas, žirgams paprastai neleidžiama patekti į šalį, nebent tai vyksta griežtai reguliuojamuose sporto renginiuose. Visi importuoti arkliai iš endeminių kraštų turėtų būti karantinuojami ir kruopščiai ištiriami, ar neturi erkių.

Keletas tyrimų įvertino galimą vakcinacijos panaudojimą imunitetui B. caballi ir T. equi infekcijoms sukelti, tačiau iki šiol komercinės vakcinos nėra.

Kraujo parazitų ligas sunku aptikti

Visos šios kraujo parazitų sukeltos ligos itin retai diagnozuojamos Lietuvoje dėl kartais nespecifinių simptomų, brangios ar ilgai trunkančios diagnostikos ar net klaidingai neigiamų tyrimų rezultatų. Jos gali būti sunkiai aptinkamos, nes, atsižvelgiant į ligos stadiją, svarbu tiksliai ir laiku parinkti diagnostikos metodą, o ūmi ligos eiga dažnai skatina specialistus pirmiau imtis gydymo. Pritaikius gydymo schemą pagal klinikinius simptomus ir gyvūnui pasveikus, tokie ligos atvejai lieka nepatvirtinti. Patikimiausias metodas įsitikinti diagnoze, yra PGR tyrimas, kuris iš dalies brangus ir savininkai, ypač bandos gyvūnų laikytojai, jo atsisako dėl ekonominių priežasčių.

Daugiausia anaplazmozės atvejų pasitaikė arkliams ir alpakoms. Boreliozė buvo nustatyta tik arkliams. Piroplazmų sukeliami susirgimai dažniau nustatyti lamoms, tačiau ligų atvejų pasitaikė visų rūšių gyvūnams.

Vertinant arklių anaplazmozės, boreliozės ir piropalzmozės atvejus nuo 2016 iki 2023 m., daugiausia jų nustatyta 2022 m., įskaitant anaplazmozę ir Laimo ligą, kurios atvejis pasitaikė ir 2023-iųjų pradžioje. Nuo 2020-ųjų nustatomų atvejų bendras skaičius iki šiol didėjo. Piroplazmozė buvo nustatyta tik 2020 metais.

Ožkoms daugiausia anaplazmozės atvejų pasitaikė 2016 m. Pavieniai piroplazmozių atvejai užregistruoti 2018 m. ir 2019 m., nuo 2020-ųjų iki šiol daugiau atvejų nebuvo diagnozuota.

Kamelidams daugiausia anaplazmozės atvejų buvo nustatyta 2017 m., o piroplazmozės – 2020 metais.

***

Apibendrinant duomenis, daugiausia erkių pernešamų ir kraujo parazitų sukeltų susirgimų buvo diagnozuota 2020 ir 2021 metais. Tačiau šie duomenys neturėtų būti vertinami kaip galutiniai, nes, tikėtina, dažnu atveju be galutinės patvirtintos diagnozės gyvūnai yra gydomi, pasveiksta savaime, serga besimptome ligos forma ar gaišta. Šiuo atveju diagnozės buvo patvirtintos vienu ar keliais diagnostikos metodais, tokiais kaip kraujo tepinėlio analizė, greitieji serologiniai testai ar PGR tyrimas.

Šios apžvalgos autorių duomenimis, Lietuvoje pasitaiko visos išvardytos ligos, tačiau boreliozė išskirtinai nustatoma tik arkliams. Remiantis literatūra, galvijams būdingos visos minėtos ligos, tačiau duomenų bazėje patvirtintų atvejų nebuvo rasta.

Pastaruosius aštuonerius metus vis pasitaiko pavienių erkių ir kraujasiurbių vabzdžių pernešamų ligų atvejų ūkiniams gyvūnams. Dažnu atveju šios ligos lieka nediagnozuotos, todėl realios ilgalaikės statistikos Lietuvoje šiuo metu neturime. Vienintelis patvirtintas ir tikslus metodas yra PGR tyrimas, kuris gyvūnų augintojams nėra priimtinas pasirinkimas dėl kainos.

Pasireiškus klinikiniams simptomams negydomi gyvūnai gali kristi. Net ir pavykus laiku diagnozuoti ligą ir gyvūną pagydyti gali pasitaikyti liekamųjų reiškinių, o gydymo kaštai gali labai išaugti. Todėl, siekiant išvengti šių susirgimų, reikėtų sutelkti dėmesį į prevenciją.

Kad nekiltų jatrogeninės kilmės infekcijų, svarbu laikytis aseptikos ir anstiseptikos reikalavimų, pakartotinai nenaudoti vienkartinių priemonių (adatų, švirkštų). Kraujui perpilti pasirinktus gyvūnus donorus reikia tirti dėl kraujo parazitų. Žinodami, kad kraujo parazitų vektoriai yra erkės, pirmiausia turėtume orientuotis į gyvūnų apsaugą nuo šių ligų pernešėjų, naudoti repelentus. Esant galimybei, geriau rinktis ganyklas atokiau nuo miškingų vietovių arba naudoti akaricidinius preparatus. Neleisti žolei peraugti, nes erkių dažniau randama ant aukštesnės žolės, 20–35 cm aukštyje. Labai svarbi rezervuarinių šeimininkų (smulkių graužikų ir paukščių) kontrolė arklidėse.

Taip pat verta atsiminti, kad dėl klimato kaitos sezoniškumas tampa vis mažiau reikšmingas ir dėmesio erkių kontrolei svarbu skirti ne tik pavasarį ir rudenį, bet ištisus metus, nes nešaltos ar trumpos žiemos didina erkių populiaciją ir jos geba ilgesnį laiką išlikti aktyvios.