Sprendimą, ką auginti, lemia ne vien žemdirbio norai, bet ir vietos sąlygos, žemės našumas. Žemės ūkio kooperatyvo „Prie Paįstrio“ nariai broliai Mikas ir Lukas Pačekajai prieš kelerius metus pradėjo auginti kukurūzus grūdams ir sako, kad itin nederlinguose dirvožemiuose tai didžiausią įmanomą pelną nešantys augalai.

„Tarp aplinkinių ūkių mes bene vėliausiai ėmėme plėsti ūkininkavimą, šalia dar veikia ir žemės ūkio bendrovė. Laisvų plotų pasirinkimo nebuvo, teko dirbti tokias žemes, kokias gavome. Mūsų ūkyje vyrauja gana prasti dirvožemiai, kurių našumas apie 30 balų, yra tokių, kur siekia vos 18–20 balų. Tai ir lemia, ką galime ir verta auginti, o ko tiesiog neapsimoka. Pagal tai ir sėjomainą pasirenkame“, – paaiškina Mikas Pačekajus.

Anksčiau prasčiausiose dirvose augindavo nemažus plotus grikių. Tačiau jų derlius, ypač supirkimo kainos, nėra stabilios. Vienais metais gali labai pasisekti, o kitais – ne. Todėl prieš keletą metų broliai nutarė daugiau auginti kukurūzų, skirtų grūdams.

Šis kukurūzų sezonas jau penktas. Be jų, dar sėja žieminių kviečių, rapsų, pupų. Vasarinių javų vengia auginti, nes smėlingose žemėse jie prastai dera, ypač sausringais metais. Šiemet į sėjomainą dar įtraukė naują augalų rūšį – rudenį pasėjo 150 ha žieminių miežių.

„Miežiai padės ištęsti javapjūtę, gebėsime geriau organizuoti kūlimą su savo turima technika, nereikės investuoti į naują kombainą. Turime du nebenaujus, o naujo įsigyti kol kas nėra lėšų, šie metai nebus pelningi“, – pastebi Mikas.

Grūdus išveža perdirbti

Brolių apsisprendimą plėsti kukurūzų pasėlius lėmė ir dar viena aplinkybė – gretimame Pasvalio rajone veikia bioetanolio ir biodujų gamykla „Kurana“. Būtent jai kooperatyvas paruoda kukurūzų grūdus.

„Mums palanku, kad galime vežti perdirbti ką tik nukultus kukurūzus, kaip sakoma, nuo kombaino. Jų nereikia džiovinti, nes tai nemažai kainuotų“, – pasakoja Mikas. Anot jo, kartais ūkis sudaro išankstines sutartis didesniam derliaus kiekiui, kartais – mažesniam. Pavyzdžiui, pernai sutarties nepavyko įvykdyti dėl mažo derliaus. Tikimasi, kad šiemet kukurūzai bus derlingesni. Supirkimo kainos skaičiuojamos pagal tas pačias formules, kaip ir kviečiams. Beje, įmonė ūkiui pavasarį parūpina kukurūzų sėklų. Šiemet augino dvi veisles.

Ūkis turi saugyklas ir džiovyklą, javų grūdus joje gali išdžiovinti ir saugoti kiek reikia. Tačiau nukultų kukurūzų grūdų džiovinti dažniausiai neapsimoka. Viena vertus, kuliami grūdai yra apie 30 proc. drėgnio ir jiems išdžiovinti reikia didelių sąnaudų. Kita vertus, supirkimo kainos rinkoje nėra tokios aukštos, kad tai daryti apsimokėtų. „Paprastai džioviname nedaug kukurūzų savo reikmėms. Pasitaiko išimčių, kai verta parduoti sausus grūdus, jeigu jie rinkoje brangūs“, – sako Mikas.

Derliaus rekordų nėra, bet ir darbo ne per daugiausia

Jis pasakoja, kad kukurūzai nėra labai palankūs dirvožemiams, nes masyvūs augalai sunaudoja daug maisto. Tačiau tenka tai toleruoti, nes smėlingose dirvose plataus augalų rūšių pasirinkimo ūkis neturi.

„Mes didelių derlių negauname. Gerai, jei prikuliame 4 t/ha drėgnų grūdų. Kai dirvos našumas – vos 18 balų, rezultatu esame patenkinti“, – sako augintojas.

Kukurūzus ūkis sėja keliais būdais. Ten, kur žemės durpingos ar smėlingos, dažniausiai sėjama tiesiogiai į neįdirbą dirvą. Šiam darbui naudojasi agroserviso paslaugomis, nes patys neinvestavo į brangią specialią sėjamąją, kuri dirbtų vos 100 ha per sezoną. Kituose laukuose, jei ruduo labai drėgnas ir kuliant kombainai su kita technika labai suslegia dirvą, pavasarį ją purena ir lygina diskiniu skutikliu, o po to sėja.

„Pernai buvo labai drėgna vasara, o kai kurie laukai nemelioruoti, tai ten kai kur kukurūzai netgi išmirko. O važinėjant su technika, atsirado gilių provėžų. Teko lyginti“, – prisimena Mikas.

Kukurūzai keliuose ūkio laukuose, kur niekas kitas geriau nedera, atsėliuojami. Tai jokia naujiena, nes daug kur įprasta kukurūzus toje pačioje vietoje auginti ne vienus metus. Jie nejautrūs atsėliavimui. Tačiau dabar ūkininkai baiminasi, ar ateityje galės kukurūzus atsėliuoti dėl naujų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų.

Pasak M. Pačekajaus, vertinant bendrai, kukurūzus auginti gana paprasta. Svarbu laiku pasėti. Kartu su sėkla įterpiama trąšų. Ten, kur durpžemiai, beriama tik azoto, apie 300 kg/ha karbamido ar salietros fiziniu svoriu. Jeigu yra piktžolių, prieš tai dar nupurškiama glifosatais. Po sėjos, jau sudygus kukurūzams, purškiama herbicidu nuo piktžolių. Kartais tenka purkšti ir antrą kartą, priklauso nuo to, kokių piktžolių pridygsta.

„Ir tiek, tolesnis ir paskutinis darbas – kūlimas. Kadangi nesiekiame derliaus rekordų, auginame minimalų derlių, tai apsiribojame būtiniausia priežiūra. Juk būtų neekonomiška į mažo našumo dirvožemiuose auginamus augalus investuoti neadekvačias lėšas“, – teigia ūkininkas. Jis prisimena, kad, pavyzdžiui, pernai kukurūzai buvo žemi, teko juos kulti su kviečių pjaunamąja, nes ir burbuolės buvo žemai.

Šiemet augalai kur kas aukštesni. Nors pirmoje vasaros pusėje vyravo sausra, po to, kai palijo, kukurūzai tiek šiame, tiek ir kituose ūkiuose labai suvešėjo. Jų grūdai paprastai kuliami spalio pabaigoje, po pirmųjų šalnų. „Šiemet kukurūzų derlių turbūt imsime truputį vėliau, nes vėliau pasėjome. Mat prieš sėją į dirvas dar įterpinėjome skysto mėšlo, po 40 t/ha. Jo pirkome iš gyvulininkystės ūkio. Tad ir derliaus tikimės didesnio“, – sako M. Pačekajus.

Derliumi kasmet tenka dalytis su laukiniais gyvūnais – elniais ir šernais. Jie pridaro labai daug nuostolių. Ypač tuomet, kai rapsai, kviečiai jau nukulti, ir laukuose lieka tik kukurūzų pasėliai: gyvūnų bandos apsigyvena kukurūzuose, trypia augalus, nugraužia burbuoles. Ūkininko skaičiavimu, nuostoliai siekia apie 15 proc.: jeigu auginama 100 ha, tai 15 ha derliaus netenkama.

Kainos nevienodos, kaip ir pelnas

Per kukurūzų auginimo laikotarpį didžiausias ūkio derlius siekė 6 t/ha (drėgnų, ką tik iškultų grūdų), o vidurkis – apie 4,5 t/ha.

Pajamos už kukurūzus priklauso nuo derlingumo ir nuo supirkimo kainų. Pavyzdžiui, pernai kukurūzų kaina buvo palyginti aukšta, todėl ir gavus mažesnį derlių pelno liko. Šiemet, pasak augintojo, kol kas kainos labai žemos, rugsėjį siekė vos 130 Eur už toną.

„Bet nenašiose žemėse nieko pelningiau kaip kukurūzai neužauginsime. Tarkime, 5 tonas iš ha grūdų parduosime už 130 eurų, gausime 650 Eur/ha pajamų. Jei sėtume vasarinius kviečius, prikultume apie 2 t, pardavę po 200 eurų, gautume 400 eurų pajamų. Bet įvertinkime, kad kviečiams prižiūrėti išleistume daug daugiau nei kukurūzams. Tad kukurūzai mūsų atveju geriausias pasirinkimas“, – skaičiuoja ūkininkas.

Jis pripažįsta, kad ūkyje ne kukurūzai yra pagrindinis pajamų šaltinis, kadangi jų plotai sėjomainoje palyginti nedideli ir jiems tenka prasčiausios žemės, kuriose net žiemkenčių negalima auginti. Didžiausias ūkininkų dėmesys tenka žieminiams kviečiams ir rapsams, kuriems parenkami našesni ūkio laukai.

Pajamas papildo agroserviso paslaugos

Pasakodami apie šeimos verslus, broliai priduria, kad nemažą pajamų dalį sudaro agroserviso paslaugos. Kooperatyvas siūlo sėjos, kūlimo paslaugas.

„Šie darbai paklausūs. Sudarome grafikus ir teikiame paslaugas, o kai lieka laisvo laiko, apdirbame savo ūkio plotus. Vien iš mūsų turimų nederlingų žemių išgyventi neįmanoma. Maždaug tiek plotų, kiek turime ūkyje, dar apdirbame ir kitiems“, – skaičiuoja Mikas.

Jis sako, kad agroserviso paslaugomis naudojasi įvairūs ūkiai: nuo smulkių iki labai stambių. Smulkieji neturi visos reikalingos žemės ūkio technikos, nes neišgali jos įsigyti dėl mažų pajamų. O stambieji nespėja visų darbų laiku atlikti dėl didelių apimčių.

Agroserviso paslaugų kainos, M. Pačekajaus nuomone, rinkoje nėra aukštos. „Nesuprantu, kaip tokie agroservisai išgyvena. Pavyzdžiui, pas mus rapsų kūlimas kainuoja 150 Eur/ha, rapsų sėja – 95 Eur/ ha. Juk esmė – atlikti darbus laiku. Mes paslaugas atliekame laiku, o ne kada ištaikome laiko. Juk geriausiais terminais pasėti rapsus tikrai turi atitinkamai kainuoti, nes tai daug lemia ir būsimą derlių. Galima sėti ir vėlai rudenį pigiai, bet to niekam nebereikia. Taigi, brangus yra laikas, o ne pati paslauga“, – tikina vyras.

Agroserviso paslaugos leidžia aprūpinti veikla ir 8 kooperatyvo darbuotojus. Anksčiau jie dar buvo užimti kooperatyve veikiančiame kuro briketų gamybos ceche, bet per krizę gamybą teko stabdyti. „Briketus gamindavome žiemą, kai laukuose darbo nėra. Tai mums padėjo išlaikyti darbo vietas visus metus. Tačiau baldų, langų, parketo fabrikams mažinant gamybą ar ją stabdant, nebegauname žaliavų (pjuvenų) briketams“, – pasakoja M. Pačekajus. Kuro briketus kooperatyvas parduodavo vietos rinkoje, patys ir pristatydavo užsakovams.

Teikė apgyvendinimo paslaugas

Ūkis mišrios veiklos modelį, kai užsiimama ne vien žemdirbyste, bet ir papildomais verslais, paveldėjo iš tėvo Antano Pačekajaus. Jis pradėjo ūkininkauti dar 1991 m. Tuo metu jam, žemės ūkio ekonomikos specialistui, ūkis buvo ne pagrindinė veikla, daugiau dėmesio skyrė plastiko gaminių prekybai. Pradėjo nuo 30 ha, savo technikos neturėjo, tad samdė. 1994 m. įsteigė kooperatyvą „Prie Paįstrio“. Susibūręs su keliais kolegomis dirbo jau daugiau hektarų, bet pasitaikė blogi metai, teko dalytis ne pelną, o nuostolį, taigi kooperatyvo nariai išsiskirstė. Ūkininkavimą tęsė su šeimos nariais.

Šalia „Via Baltikos“ magistralės A. Pačekajus dar 1994-aisiais atidarė motelį. Tai buvo bemaž pirmasis motelis prie šio kelio. Dabar jo patalpos pritaikytos kooperatyvo administracijai.

Pamažu Pačekajų šeimos ūkis išsiplėtė iki 300 ha, kartu veikė ir motelis. „Tiesa, 2004-aisiais motelį uždarėme. Teko apsispręsti, ar verta jį rekonstruoti. Reikėjo didelių investicijų, todėl nutarėme plėsti žemės ūkį. Tuomet ir aš po mokslų grįžau“, – prisimena Mikas, pagal specialybę – geografijos mokytojas, taip juo ir nedirbęs.

Dabar Pačekajų šeimos valdomas ūkis, kuris ir toliau pristatomas kaip kooperatyvas „Prie Paįstrio“, užima apie 800 ha. Kooperatyvas yra kito kooperatyvo – „Panevėžio aruodas“ narys. Taigi, žemės ūkio veiklą broliai numato tęsti ir ateityje.