Šie metai buvo žieminių augalų metai. Ar bus tokie ir kiti, priklausys ir nuo žemdirbių, ir nuo gamtos. Apžvelkime sezono patirtį ir pamokas, skirtas darbams, formuojant kitų metų pasėlių derliaus potencialą.

Modernios sėjamosios, bet nekokybiškos sėklos

Siekiant tvaresnio žemės ūkio, vietoje žalinimo programos Strateginiame 2023–2027 m. plane pasiūlytos ekoschemos, kuriose keliami reikalavimai labiau tausoti aplinką, dirvožemį ir vandenis, ilgai buvo diskutuojami įvairiais lygiais. Ši naujiena iš pradžių daugelį žemdirbių tam tikra prasme neramino, tačiau pasėlių deklaracijos duomenys rodo, kad kai kurios ekoschemose siūlomos priemonės turėjo didelį pasisekimą. Pavyzdžiui, pagal kompleksinės ekoschemos „Veikla ariamoje žemėje“ veiklas „Neariminis žemės dirbimas“, „Augalų kaita“‚ „Tarpiniai pasėliai“ deklaruota beveik dvigubai daugiau plotų, negu planuota.

Deja, šios ekoschemos priemonę „Sertifikuota sėkla“ rinkosi mažai žemdirbių ir deklaruoti kur kas mažesni plotai, negu planuota.

Matyt, ūkininkai negaili lėšų investicijoms į žemės dirbimą, trąšas, augalų apsaugą, bet taupo sertifikuotai sėklai ir sėja savo ūkyje išaugintus grūdus, bet dar neįvertina, kad dalis investicijų neatsipirks. Negelbės modernios sėjamosios, jeigu bus sėjami savo ūkyje nesertifikuotuose pasėliuose išauginti grūdai, nes jų masėje gali būti likusių sunkiai atsiskiriančių piktžolių sėklų, didesnis patogenų užkratas, mažinantis daigumą. Dėl to teks didinti sėklos normą ir daugiau naudoti augalų apsaugos priemonių.

Tinkamai paruoštos ir kokybiškai išbeicuotos sėklos greičiau ir vienodžiau sudygsta, efektyviau išnaudoja dirvoje esančias maisto medžiagas. Pasėlyje nevyksta vidurūšinė augalų konkurencija, todėl pasėliai vienodžiau subręsta. Tai – žinomos tiesos, įrodančios teigiamas sertifikuotos sėklos puses, bet taupumas greičiausiai nugali visus privalumus.

Ilgalaikių šalnų ir sausros padariniai

Švelnėjančios žiemos sudaro palankesnes sąlygas žieminių augalų produktyvumui didėti, palyginti su vasariniais. Dar ryškesni skirtumai buvo šiais metais. Tai lėmė ir ankstyva, ilgai užsitęsusi sausra. Įvairūs žieminiai augalai buvo gerokai produktyvesni negu vasariniai, tačiau ir žieminiai, ypač lengvesniuose dirvožemiuose, nukentėjo nuo nepalankių orų.

Dėl vėlyvų ir ilgai trukusių šalnų, užsitęsusios sausros ūkiams buvo sunku laiku patręšti, nupurkšti pasėlius. Sunku buvo darbus atlikti pagal augalų poreikius ir vystymosi tarpsnius, kai kur išryškėjo nemaži cheminiais preparatais apdegintų kviečių plotai. Ūkiai naudojo įprastas skystųjų trąšų ir pesticidų normas, neatsižvelgdami į neigiamą aplinkos veiksnių poveikį – sausras ir dideles naktines šalnas, ypač žemesnėse vietose. Kartais, esant nepalankioms sąlygoms – sausrai, per aukštai ar per žemai temperatūrai, panaudoti pesticidai ar trąšos gali būti ne tokie efektyvūs ar labiau pažeisti augalus. Šiais metais neigiamą sausros poveikį augalams sustiprino vėlyvos šalnos, po kurių, kaip buvo įprasta ankstesniais metais, nesulaukėme augalus gaivinančio lietaus.

Temperatūrų ir kritulių pokyčiai šiltuoju periodu buvo labiau kritiniai vasarojui, o ne peržiemojusiems ir stipriau dirvoje įsitvirtinusiems žieminiams augalams. Sausringuoju periodu vasariniai augalai blogai dygo ir buvo silpni. Tokie augalai negebėjo pasisavinti maisto medžiagų, formavo menkus generatyvinius organus ir derlių.

Vasarojui trūko drėgmės dirvos paviršiuje nuo balandžio trečios dekados, o vėliau jos atsargos sumažėjo ir gilesniuose dirvožemio sluoksniuose. Menkai vasarojumi uždengtas molingesnių dirvų paviršius, kaitinamas kaitrios saulės, plyšinėjo. Tad drėgmės ir mitybos sąlygos dar pablogėjo. Po lietaus augalų nepaimtos trąšos per plyšius išsiplovė į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

Sausra ne tik suvėlino vasarinių javų dygimą. Pasėliai buvo netolygūs, nevienodai subrendo, vėliau buvo iškulti. Dėl to ne visuose suplanuotuose laukuose ūkiai galėjo laiku pasėti tarpinius pasėlius. Be to, retuose, nevienodai sudygusiuose vasarinių javų priešsėliuose dėl atmosferos reiškinių poveikio prastėjo dirvožemio fizikinės savybės. Po žieminių ir vasarinių augalų priešsėlių liko skirtingos kokybės dirvožemiai, o tai lėmė ir rudeninio žemės dirbimo pasirinkimą.

Priešsėjinis žemės dirbimas po skirtingų priešsėlių

Tvirtėja neariminės žemdirbystės pozicijos. Žemdirbių patirtis, taip pat ir moksliniai tyrimai rodo, kad rudenį, kai trumpesnis pasiruošimo sėjai laikotarpis, neariminis žemės dirbimas kur kas pranašesnis už arimą. Beje, šiemet deklaruoti dvigubai didesni neariminės žemdirbystės plotai, negu buvo numatyta. Tačiau sėkmė po nepalankių metų gali lydėti ne visuose laukuose: žemės dirbimo kokybę lems dirvos būklė, kuri tam tikra prasme priklauso ir nuo granuliometrinės sudėties, ir nuo lygio, ir nuo priešsėlio.

Priešsėjinio žemės dirbimo intensyvumą, spartą ir kokybę didele dalimi lemia priešsėliai: ar žieminiai sėjami po geresnę dirvožemio struktūrą išsaugojusių žieminių augalų, ar po vėliau nuimto nuo sausros nukentėjusio vasarojaus, ar po posėlio, kuris apsaugojo dirvožemio paviršių popjūtiniu periodu nuo neigiamo atmosferos reiškinių poveikio, o biomasėje sukaupė maisto medžiagų, ar po naujienos – žaliojo pūdymo, kurio gausi biomasė įterpta į dirvą.

Po žieminių augalų, kurie ilgai dengė dirvožemio paviršių ir apsaugojo jį nuo nepalankių atmosferos reiškinių, dirvožemio kokybė išliko geresnė. Todėl ir žemę paruošti rudens sėjai minimaliomis priemonėmis buvo palankiau. Po žieminių javų, esant geresnės struktūros dirvos paviršiui, neariminis žemės dirbimas ir tiesioginė sėja daugeliu atveju buvo sėkmingesnė negu po vasarinių.

Po vasarinių pasėlių, kurie šiemet buvo pasėti blogesnės struktūros dirvoje (nes žiemą nebuvo gilesnio įšalo, o dėl užsitęsusios sausros blogiau sudygo ir menkiau dengė žemės paviršių), sunkiau tokias dirvas tinkamai paruošti rudens sėjai. Be to, nevienodai sudygusius vasarinius augalus dar nuvargino sausra. O vėlesni lietūs paskatino dygti iki tol nesudygusias sėklas. Todėl vasarojaus pasėliai buvo netolygūs, vėliau subrendo, o derlius, ypač pupų – menkesnis negu ankstesniais metais.

Po sodraus ir vešlaus žaliojo pūdymo, ypač jei jame augo paprastosios saulėgrąžos, aliejiniai ridikai, teko naudoti peilinius ar diskinius padargus, kurie gerai susmulkina visą vasarą augusių ir pradėjusių medėti augalų stiebus, pagerinančius biomasės įterpimą.

Jeigu ruduo sausas, geriausi sėklų dygimo drėgmės parametrai išlaikomi taikant neariminį žemės dirbimą ar tiesioginę sėją, kai įterpus sėklas po jomis išlieka dirvožemio sluoksnis su nesuardytais kapiliarais. Jais iki sėklų pakyla drėgmė. Daugelis tyrimų, atliktų įvairiuose dirvožemiuose, parodė, kad geriausiai sėklos sudygsta, kai purenimo ir sėklų įtepimo gyliai sutampa.

Kita vertus, lietingą rudens periodą ir arimas gali būti naudingas: susiformavus gilesniam poringam sluoksniui, mažėja užmirkimo pavojus, ypač mažiau laidžiose molingose prasčiau veikiančio drenažo dirvose.

Ar neariminis žemės dirbimas garantuoja ilgalaikį aplinkos tvarumą? Yra įvairių nuomonių. Turbūt taip lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Sudėtingesnė problema linkusiuose sutankėti sunkesniuose priemoliuose.

Ar taikant neariminį dirbimą pasiseks suformuoti optimalaus tankumo, didelę stelbiamąją gebą turintį pasėlį ir neteks daugiau naudoti augalų apsaugos priemonių nuo piktžolių, kenkėjų ir ligų, lems dirvos sukultūrinimo lygis, nusistovėjusi augalų kaita, žemdirbių teorinis pasiruošimas ir gamybinė patirtis.

Žemdirbystės teoretikai teigia: tam, kad arimo atsisakymas netaptų trumpalaikiu džiaugsmu pereinant prie neariminio žemės dirbimo, būtina atsižvelgti į sėjomainą, dirvožemio sąlygas ir techninį pasiruošimą. Teks daugiau dėmesio skirti biologinėms, herbologinėms žinioms, įsigyti tinkamą techniką, laiku atlikti darbus, nes laukuose susidaro visai skirtingos sąlygos, negu juos ariant.

Organinių medžiagų įterpimo ypatumai

Taikant ariminį ir neariminį žemės dirbimą, skirtingai įterpiamos ir pasiskirsto organinės medžiagos. Tai veikia gilesnį dirvožemio profilį, negu gali atrodyti. Ariamose dirvose augalų liekanos ir šiaudai pasiskirsto per visą armens sluoksnį. O neariminio įdirbimo atvejais jie patenka tik į paviršinį 10–15 cm gylį. Viena vertus, galime džiaugtis kaupiantis didesniam organinių medžiagų kiekiui paviršiniame sluoksnyje, kuriame daugiausia pasiskirsto augalų šaknys. Kita vertus, didesniam organikos kiekiui patenkant į mažesnį ploto vienetą, sunkiau subalansuoti mineralizacijos ir humifikacijos procesus.

Kasmet į paviršinį sluoksnį įterpiant šiaudus ir javų liekanas, nepapildant adekvačiu kiekiu azoto, jų sankaupose gali prasidėti puvimo procesas, kai išsiskiria toksinai, bloginantys sėklų dygimą. Vėliau gali tekti pamatyti gelstantį pasėlį, nes trūksta azoto, kurio reikia ir įterptų organinių medžiagų mineralizacijai. Ilgametė patirtis rodo, kad, ieškant priežasčių, dėl ko gelsta vos sudygę pasėliai, neretai buvo būtent tokie atvejai.

Kaip rodo daugelis tyrimų, sunkiai mineralizuojamas organines medžiagas (į dirvą įterptus miglinių javų šiaudus ir liekanas) skaidyti padeda azotinga augalų biomasė: raudonųjų dobilų įsėlis ar azotingas bastutinių posėlis.

Jeigu dirvoje įterpti daug organinės anglies turintys šiaudai, kuriuose C:N santykis platus, tada posėlį reikėtų stengtis įterpti kuo ankstesniame vystymosi tarpsnyje, prieš pat augalų žydėjimą, kai biomasėje sukaupta daugiausia azoto.

Jeigu šiaudai išvežti iš lauko, geriau įterpti brandesnę posėlio biomasę, kai nužydėję augalai pradeda kaupti ligniną, celiuliozę. Tai padeda išvengti greitos mineralizacijos ir azoto išsiplovimo nuostolių.

Ne vienas žemdirbys pastebi, kad, taikant bearimį žemės dirbimą, daugiau tenka naudoti augalų apsaugos priemonių ir herbicidų, ypač pradžioje. Viena priežasčių, dėl kurios, Aplinkos ministerijai paskelbus paramą iš Modernizavimo fondo tiesioginės sėjos sėjamųjų įsigijimui, nesulaukė didelio susidomėjimo, buvo reikalavimas mažinti akcizinio kuro normas. Mat žemdirbiai nerimavo, kad, taikant neariminį žemės dirbimą ar tiesioginę sėją ir sutaupius kuro (palyginti su arimu), gali padidėti sąnaudos augalų apsaugai.

Ankstyvesnės kviečių veislės – didesnės posėlio ir atsėliavimo galimybės

Daugelis žemdirbių, dalyvaujančių kompleksinėje ekoschemoje „Veiklos ariamoje žemėje“, pasirinko priemonę „Augalų kaita“, tačiau didelį rūpestį kelia reikalavimas eliminuoti augalų atsėliavimą, kuris, po pirmo prašymo, teikto EK Strateginiam planui keisti, liko galioti.

Žieminių kviečių atsėliavimo sunku išvengti, nes Lietuvoje jie užima beveik trečdalį deklaruojamų pasėlių ploto, dar daugiau jų auginama našiuose dirvožemiuose Vidurio Lietuvos zonoje. Šiltėjant klimatui, šie javai gerai peržiemoja, gausiau dera negu vasarojus, o dažnais metais yra ir vieni pelningiausių augalų.

Šiais metais išlieka galimybė javus atsėliuoti tik su išlyga, jeigu pirmais metais dirvožemio tvarumui palaikyti bus auginamas posėlis, kuris išlaikomas ne trumpiau kaip 6 savaites. Jau šių metų patirtis parodė, kad tokią galimybę turėjo tik ankstyvesnių veislių kviečius auginę žemdirbiai, kurie suspėjo nuimti derlių iki rugpjūčio viduryje užklupusių lietų ir suskubo pasėti posėlį. Javapjūtę pertraukę lietūs sudaigino po ankstyvųjų žieminių kviečių veislių nuėmimo suspėtus pasėti posėlius, o tai sudarė galimybę, juos išlaikius pagal reikalavimus 6 savaites, tinkamais sėjos terminais pasėti atsėliuojamus žieminius kviečius.

***

Bearimes technologijas dažniausiai teigiamai vertina didelę patirtį turintys ūkiai, kuriuose įgyvendinta sėjomaina su didele augalų biologine įvairove, kai miglinius javus keičia azotingi pupiniai, per žiemą paviršių užkloja tarpiniai pasėliai ar šiaudų mineralizacijai skatinti įterpiama azotinga posėlio biomasė.