Smidrų auginimas populiarėja, todėl aktualu susipažinti su šių daržovių ligomis ir kenkėjais, kurie, didėjant plotams, gali labiau išplisti.

Smidrai, nors ir priskiriami prie retesnių daržovių, nuo ankstyvo pavasario atsiranda mūsų valgiaraštyje. Nors juos auginti nelengva, norinčiųjų tai daryti, o kartu ir šių daržovių plotai, didėja. Šiuo metu Lietuvoje smidrais užsodinta apie 100 hektarų.

Kol kas dažnų nusiskundimų dėl smidruose plintančių kenksmingų organizmų dar nėra, nebent dėl smidrinių musių daromos žalos, bet laikui bėgant neišvengsime problemų dėl ligų ir kenkėjų smidrų plantacijose. Reikėtų atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip nusilpę, paliegę smidrai; kreivi jų stiebai; ant ūglių atsirandančios dėmės; nykstantys, vystantys, džiūstantys augalai; pažeistos, blogai išsivysčiusios, ruduojančios, juoduojančios šaknys.

Šalyse, kur smidrai plačiai auginami, nurodomos pavojingos ligos ir kenkėjai, mažinantys šių daržovių derlingumą. Labai svarbi sodinamosios medžiagos kokybė ir sveikatingumas, kaip ir veislių atsparumas ligoms.

Fuzariozė

Iš infekcinių ligų smidrams yra aktuali fuzariozė (Gibberella spp.; anamorfa Fusarium oxysporum Schlech, Fusarium culmorum (N.S.Sm.) Sacc.).

Fusarium genties grybai pažeidžia įvairių rūšių tiek kultūrinių augalų, tiek piktžolių šaknų sistemą ir stiebo pagrindą. Grybai gali vystytis saprotrofiškai, nesukeldami pavojaus augalams, bet, susidarius nepalankioms sąlygoms augalams augti, geba juos infekuoti. Patogeno latentinis (besimptomis) periodas ant augalo gali trukti kelias savaites ir tai trukdo laiku diagnozuoti ligą.

Auganti patogenų grybiena užkemša vandens apytakos audinių sistemą, sutrinka vandens ir maisto medžiagų transportavimas. Ligotų smidrų šaknynas paruduoja ir sunyksta. Stiebo skerspjūvyje matyti tamsūs apytakos audiniai. Užkrėstas augalas mažiau išaugina atžalų, o vėlesniais vegetacijos metais pasėliai išretėja. Senesnėse plantacijose fuzariozė gali sukelti didelių nuostolių. Baltieji smidrai yra jautresni ir pažeidžiamesni nei žalieji.

Infekcijos šaltinis yra dirvožemis ir nekokybiška užkrėsta sodinamoji medžiaga. Neigiamų padarinių taip pat gali būti, kai dirvožemis užkrėstas Rhizoctonia spp. grybais. Kitas svarbus patogenas, plintantis su sodinamąja medžiaga – Phytophthora asparagi.

Prevencija ir apsauga: cheminės ligos kontrolės metodų nėra. Smidrų apsaugos nuo fuzariozės pagrindas yra prevencija. Plantacijas reikėtų įkurti laukuose, kuriuose nėra šių patogenų, taip pat naudoti sveiką sodinamąją medžiagą. Sergančius augalus reikia nuolat šalinti iš lauko. Infekcijos padariniai mažesni, kai smidrai auginami daug humuso, purioje, laidžioje, pavasarį greitai įšylančioje dirvoje. Nerekomenduojama jų sodinti po kukurūzų, liucernų, dobilų, morkų ir burokėlių.

Rūdys

Daug žalos padaro šiltomis sausomis vasaromis smidrų rūdys (Puccinia asparagi DC.). Patogeninio grybo visas raidos ciklas vyksta ant to paties augalo maitintojo.

Pavasarį ant jaunų stiebų ir šakučių pasirodo gelsvų kelių mm dydžio spermogonių, o po 2 savaičių – šviesiai oranžinių, išsidėsčiusių eilėmis išilgai stiebo ecidžių. Vėliau ant tų pačių augalo dalių atsiranda rudų smulkių spuogelių – uredosorų su uredosporomis, kuriomis liga gali labai paplisti. Vidurvasarį formuojasi žiemojanti grybo stadija – juosvai rudi teleutosorai su teleutosporomis. Sergantys augalai pirma laiko nugelsta ir kitą pavasarį išauga silpni, dažnai neįstengiantys išlįsti iš dirvos ūgliai.

Prevencija ir apsauga: auginti atsparias veisles; rudenį sunaikinti visas ligotų smidrų liekanas; giliai sukasti arba suarti dirvą.

***

Nurodomi dviejų rūšių vabalai, kenkiantys smidrams: smidrinis lapgraužis (Crioceris duodecimpunctata L.) ir smidrinukas (paprastasis šparagų vabalas) (Crioceris asparagi L.). Jų paplitimas lokalus, bet vietomis ant smidrų gali būti dažni. Abu kenkia vienodai.

Lapgraužiai

Smidrinis lapgraužis yra 5–7 mm ilgio, rausvai geltonas arba oranžinis. Kiekviename antsparnyje yra 6 juodos dėmės. Akys, antenos, kojos, krūtinė, skydelis, dažnai ir pilvelis juodi. Kiaušiniai rusvai žali, ovalūs. Lervos iki 8 mm ilgio, storos, cilindro formos, tamsiai geltonos.

Augalams kenkia ir vabalai, ir lervos. Per vasarą išsivysto dvi lapgraužių generacijos. Pavasarį pasirodo peržiemoję suaugę vabalai. Patelė deda kiaušinėlius ūglių viršūnėse, pavieniui – prilipdo juos prie ūglių. Išsiritusios lervos minta augalų lapais, skeletuoja ar visai juos nuėda, graužia stiebus. Baigusios maitintis paskutinės stadijos lervos dirvoje virsta lėliukėmis. Antros kartos vabalų atsiranda birželio ir liepos sandūroje. Patelės deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita antroji karta. Antros generacijos lervos minta smidrų uogomis ir sėklomis. Baigusios maitintis virsta lėliukėmis, iš kurių išsirita vabalai ir lieka žiemoti. Žiemoja po nukritusiais lapais ir kitomis augalų liekanomis, taip pat viršutiniame dirvos sluoksnyje.

Smidrinukai

Smidrinukų vabalai ir jų lervos minta smidrų ūgliais ir lapais. Ypač kenkia jauniems daigams – apgraužti jie paruduoja. Lervos išskiria juodą skystį, kuris nudažo augalą.

Žiemoja vabalai po žieve arba senų augalų stiebuose. Atsiranda balandžio pradžioje ir pradeda maitintis. Kiaušinius deda balandžio viduryje arba pabaigoje. Išsiritusios lervos minta smidrų daigais ir lapais. Vėliau lervos šilkiniuose kokonuose bręsta dirvoje. Per sezoną gali išsivystyti iki 4–5 generacijų.

Prevencija ir apsauga: rudenį išvežti iš lauko augalų liekanas, nukritusius lapus, nupjauti ir sudeginti ligotus ūglius, kur žiemoja vabalai. Šiems kenkėjams išplitus masiškai, smidrus reikia persodinti į kitą vietą. Besimaitinančius vabalus ir lervas reikia naikinti mechaniškai. Tam galima naudoti gaudykles: pavasarį plantacijoje palikti kelis smidrų kelmus, ant jų susirinks peržiemoję vabalai, kuriuos nesunkiai bus galima sunaikinti.

Žalingumo slenkstis: 1–5 vabalai arba 10–15 kiaušinėlių ant vieno kelmo ūglių. Stebėjimo laikas: augant ūgliams. Stebėjimų skaičius: nuo 3 iki 5, atsižvelgiant į vietovę ir kenkėjų išplitimą. Kontroliuojama kenkėjo stadija: vabalai, lervos.

Smidrinės musės

Smidrinės musės (Plioreocepta poeciloptera Schrank, sin. Platyparea poeciloptera Schr.) – vienos iš dažniausių kenkėjų, ypač senesnėse plantacijose.

Suaugusi musė yra iki 7 mm ilgio. Kūnas rusvas, priekinė galvos dalis ir antenos geltonos. Sparnai ne ilgesni už pilvelį, juosvai rudi, su dviem siaurai trikampiškomis permatomomis dėmėmis išilgai priekinio sparnų krašto. Išilgai jų eina tamsi vingiuota juostelė. Galva ir krūtinė apaugusi šereliais. Lervos, kaip ir įprasta musėms, be galvos ir be kojų, balsvai gelsvos, iki 10 mm ilgio.

Pavasarį iš peržiemojusių puparijų išskrenda suaugusios musės. Patelės kiaušinius deda į jaunus smidrų ūglius. Kiaušinių dėjimo pikas būna gegužės antroje pusėje–birželio pradžioje. Išsiritusios lervos graužia takus stiebuose, viename stiebe jų randama kelios arba net keliolika. Pažeisti ūgliai charakteringai susiriečia viršūninėje dalyje, išsikraipo, lėčiau auga, paruduoja ir nudžiūsta. Senesnių augalų stiebai nustoja augti, išsikraipo ir pagelsta. Žala gali siekti iki 50 proc. visų ūglių. Didžiausi nuostoliai matyti pirmaisiais ir antraisiais auginimo metais. Baigusios vystytis lervos dirvoje virsta bosinėmis lėliukėmis – puparijais.

Prevencija ir apsauga: išpjaustyti ir sunaikinti musių sužalotus stiebus, kol kenkėjų lervos tebėra jų viduje. Kenkėjams smarkiai išplitus, smidrus persodinti į kitą vietą. Ant dygstančių ūglių dėti gaubtus, arba apdengti neaustine medžiaga, kad musės negalėtų dėti kiaušinių.

Musėms sugauti naudojama: patinams – feromoninės gaudyklės; patelėms – į dirvą prismaigstomi ūglių imitacijai žalių arba baltų kuolelių (kaiščių), apteptų lipnia medžiaga. Naudojamos ir geltonos lipnios gaudyklės, kurios tvirtinamos augalų viršūnių aukštyje, po 5 vnt. hektarui.

Žalingumo slenkstis: dirvos paviršiuje, kur pasirodys daigai, randama musių. Stebėjimo laikas: apžiūrėti dirvą prie besiformuojančių dygstančių ūglių. Stebėjimų skaičius: derliaus nuėmimo laikotarpis. Kontroliuojama kenkėjo stadija: lervos.

Daiginės muselės

Panašiai kenkia smidrams daiginės muselės (Delia platura Meig.). Tai polifaginis kenkėjas, pažeidžia įvairių augalų daigus lauke, šiltnamiuose, po priedangomis.

Suaugęs vabzdys yra apie 5 mm ilgio, pilvas pilkas su tamsia išilgine juostele nugaroje. Lervos užauga iki 7 mm, yra balkšvos ir susiaurėjusios į priekį, be galvos. Kiaušiniai balti, iki 1 mm ilgio. Lėliukės rudos, apie 5 mm. Per metus išsivysto 2–3 šio kenkėjo generacijos.

Daugiausia kenkia pirmosios kartos lervos, grauždamos jaunus mėsingus ūglius. Viename ūglyje gali maitintis kelios lervos. Apgraužti ūgliai praranda prekinę vertę, labai pažeisti išvirsta, nudžiūsta. Antros ir trečios kartos lervos minta senesnių augalų audiniais. Pažeisti audiniai užsiteršia, dažnai pažeistos vietos pūva.

Prevencija ir apsauga: greta smidrų plantacijos neturėtų būti ilgai žydinčių piktžolių, rapsų, liucernų, dobilų, kurie vilioja muses spalva ir maistu (nektaras). Laukas turi būti kruopščiai paruoštas, dirvos paviršius lygus, be grumstų. Venkite sodinti dirvose, kuriose nesuirusi organika. Organinėmis trąšomis tręšti rudenį, kad organinės dalys spėtų suirti ir pavasarį savo kvapu nepritrauktų musių. Tai ypač svarbu įveisiant naują plantaciją.

Žalingumo slenkstis: duomenų nėra. Stebėjimo laikas: per derliaus nuėmimą. Kontroliuojama kenkėjo stadija: lervos.

Amarai

Smidrams kenkia pupiniai (Aphis fabae Scop.) ir smidriniai (Brachycorynella asparagi Mordvilko) amarai. Per vegetaciją gali išsivystyti kelios amarų generacijos: pupinių – 5–8, smidrinių – 3–5. Amarai daugiausia gyvena ir kenkia jaunuose smidrų ūgliuose, dėl to augalai deformuojasi, nenormaliai šakojasi, silpniau formuoja ūglius.

Prevencija ir apsauga: išlaikyti erdvinę izoliaciją (ne mažiau kaip 1 kilometrą) nuo ožekšnių, putinų, jazminų, kuriuose peržiemoja pupiniai amarai. Naikinkite piktžoles plantacijose, nes tarp jų yra augalų, ant kurių maitinasi ir vystosi amarai. Kruopščiai išrinkite ir sunaikinkite pasėlių likučius, kurie gali būti amarų, ypač smidrinių, žiemojimo vieta. Jei amarų nedaug, jų populiaciją riboja natūralūs priešai: boružės, auksaakės, parazitinės vapsvos ir plėšrūs vorai.

Žalingumo slenkstis: aptinkami pirmieji amarai. Stebėjimo laikas: dygstant ir augant ūgliams. Stebėjimų skaičius: nuo 3 iki 5, atsižvelgiant į auginamą plotą. Kontroliuojama kenkėjo stadija: visos amarų stadijos.

***

Lietuvos augintojai smidrų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų gali naudoti biologinius produktus su Bacillus subtilis, Clonostachys rosea, chitozanu, augaliniais ekstraktais ir aliejais. Nuo smidrų rūdžių, stemfiliozės, kekerinio puvinio registruoti fungicidai su difekonazolo ir kalio hidroksido veikliosiomis medžiagomis.