Dvyniai Ignas ir Vilius Jackevičiai sako, kad, norint sėkmingo bitininkystės verslo, pirmiausia reikia galvoti ne kaip uždirbti pinigų, o tiesiog mylėti bites. Jie rentabilų bityną savo rankomis sukūrė nuo vieno seno avilio.

Kupiškio krašto bitininkų Igno ir Viliaus Jackevičių sukurtas prekės ženklas „Brolių medus“ jau žinomas ir už Lietuvos ribų. Jie yra tapę konkurso „Metų ūkis 2020“ nugalėtojais, pernai pelnė parodos „Rinkis prekę lietuvišką“ aukso medalį, dalyvavo pasaulinėje „Expo 2020“ parodoje Dubajuje. Ir tai dar ne visi įvertinimai – jauni broliai tiek daug pasiekė per gana trumpą laiką.

„Brolių medus“ gyvuoja nuo 2011-ųjų, bet pomėgis rimtu verslu tapo tik maždaug prieš 5 metus, kai medaus gamybą papildė bičių motinėlių veisimas.

„Bites turi pajausti ir pamilti. Tada ir sektis pradės“, – sako charizmatiškieji broliai.

Viskas prasidėjo nuo vieno seno avilio

Mokydamasis 11-oje klasėje Ignas išgirdo bendramokslio pasakojimą, kaip jis vasarą tėvams padėjo sukti medų. Medų Ignas mėgo, tad susirado seną senelio avilį, kuris jau 10 metų stovėjo nenaudojamas. Perkalė dugną, nudažė ryškiai geltonai ir pastatė kitoje kelio pusėje. Pats susėmė bičių spiečių ir taip sukūrė savo pirmąją bičių šeimą.

„Bitės mane priėmė labai taikiai. Jeigu būtų sugėlusios, gal būčiau atsisakęs minties bitininkauti. Bet bičiulystė užsimezgė iškart“, – šypsosi Ignas. Tais pačiais metais susėmė dar du spiečius ir per pirmą vasarą jau turėjo 3, o po metų – 7 bičių šeimas. Bitynas pamažu augo ir išvykus broliams studijuoti automobilių techninio eksploatavimo į Šiaulių kolegiją.

Po studijų jie metus dar dirbo pagal specialybę. Ir ši sritis broliams sekėsi – vienais metais geriausiu Lietuvoje jaunuoju automechaniku buvo išrinktas Ignas, kitais – Vilius. Automobiliai nuo vaikystės buvo brolių aistra. Tačiau bitės laimėjo. Į jų pasaulį paskui Igną tvirtai žengė ir iki tol nelabai jomis domėjęsis Vilius, 2015 m. išvykęs dvejiems metams į stažuotę Vokietijoje pas vieną didžiausių ir pažangiausių šios šalies bičių motinėlių augintoją. Kai grįžo, įvyko proveržis – brolių bitynas pradėjo sparčiai augti.

Per dvejus metus Vokietijoje Vilius sukaupė daug žinių ir jau galėjo mokyti Igną bitininkauti. „Ignas mokėsi iš kelis avilius turinčių bitininkų, kuriems bitininkystė – pomėgis, o ne verslas. „Savaitgaliniai“ bitininkai ir bitininkai, kurie gyvena iš to, labai skiriasi. Dvejus metus jau aš brolį mokiau“, – prisimena pradžią Vilius.

Ignas pripažįsta, kad priimti permainas buvo sunkiausia – septynerius metus darė vienaip, o staiga teko bitininkauti kitaip. Bet tie 7 metai, per kuriuos mokėsi pažinti bites, buvo prasmingi ir, grįžus Viliui, leido pradėti naują gyvenimo etapą. Broliai surėmė pečius ir atsidėjo ūkiui.

Apvaisinti bites motinėles veža į kalnus

Brolius bitininkystė žavi tuo, kad tai darbas gamtoje ir jis niekada nebūna monotoniškas, kiekvienas pavasaris ir vasara yra skirtingi.

Bites laiko daugiaaukščiuose aviliuose 8 skirtingose vietose aplink Biržus, Rokiškį, Panevėžį, Kupiškį – vienkiemiuose, sodybose, pamiškėse, toliau nuo pagrindinių kelių. Suka keturių rūšių medų: pavasario, vasaros, rudens ir grikių žiedų.

Vasarą avilyje gali būti nuo 80 iki 100 tūkst. bičių. Jų pikas tęsiasi iki liepos 15 d., po to medaus mažėja, mažėja ir bičių populiacija – žiemoti su motinėle lieka apie 30 tūkst. bičių darbininkių.

Medaus broliai Jackevičiai prisuka daug. Labai geras medunešis buvo pavasarį, pasak Igno, pasiektas geriausias rezultatas per visą laiką. Vasarą, kai bitės nešė liepų medų, sąlygos buvo mažiau palankios. Bet broliai jau įsitikinę, kad niekada medunešio sezonai nebūna vienodi.

Stiprybė yra diversifikuota rizika – broliai gyvena ne vien iš medaus. Vasarą didžioji prekyba vyksta veislinėmis bičių motinėlėmis, už jų veisimą ir auginimą yra atsakingas Vilius. Bičių veislininkystės pagrindų ir paslapčių jis išmoko Vokietijoje ir dabar tai yra labai rimta ūkio kryptis, juos išskirianti iš kitų profesionalių bitininkų.

Lietuvoje yra auginančių bites motinėles, bet broliai sako esantys vieninteliai lietuviai, vežantys Bakfasto veislės bites apvaisinti į Vokietijos kalnus. Dar dirbdamas šioje šalyje Vilius suprato, kad pačios geriausios motinėlės joks bitininkas neparduos – pasiliks ją sau. Todėl jis ir vyksta už tūkstančių kilometrų, kad turėtų pačios geriausios genetikos bičių motinėlių. Jos keliauja mažuose „vestuviniuose“ nameliuose.

„Vienai iš avilio pakilusiai bičių motinėlei apvaisinti reikia 30 tranų, o ji skraido 4–5 km spinduliu. Negalime savo kaime uždaryti dangaus, kad tik mūsų tranai ją apvaisintų, todėl, norėdami kontroliuoti bičių genetiką, gabename motinėles apie 1 500 km į apvaisinimo stotį Bavarijos kalnuose ir paliekame, o po dviejų savaičių parsivežame apvaisintas. To užtenka visam gyvenimui – daugiau motinėlė iš avilio neišskrenda, tik deda kiaušinėlius“, – pasakoja V. Jackevičius, pridūręs, kad nuo bičių motinėlės didele dalimi priklauso bityno sėkmė, nes ji vienintelė avilyje diktuoja visą darbą.

Bičių apvaisinimo punktai gali būti kalnuose arba salose, 10 km spinduliu aplink juos žmonės negali laikyti bičių. Bavarijos stotyje tranais rūpinasi mokslininkai, savų atsivežti negalima.

Grįžta į Lietuvą maždaug 80 proc. bičių – dalį gali sulesti paukščiai, dalis pasiklysta, jeigu vėjas toliau nubloškia. Bites Vilius pasiima ankstų rytą, kol jos dar aviliuose. Labai svarbu apskaičiuoti kelionės laiką, kad motinėlė lytiškai nesubręstų kelionėje, nes tada jai reikės skristi.

Kuo gamtoje daugiau medaus, tuo daugiau kiaušinėlių deda motinėlė. Per dieną ji padeda apie 2 tūkst. kiaušinėlių – daugiau negu pati sveria.

Bičių veislininkystės svarba

Parsivežęs iš kalnų maždaug 100 motinėlių Vilius visus metus vykdo jų selekciją – atsirenka pačias geriausias, kurias toliau augina. Šių bičių genetika žymima F0 – tai pati gryniausia motinėlių veislė. O medui nešti skirtos tokios motinėlės dukterys – F1 karta.

Augindami grynakraujes bites broliai kontroliuoja jų genetiką – atrenka ne tik darbščias, bet ir ramias, nepiktas bites. Laiko 300 avilių, tačiau net bitininkų aprangų neturi – eina prie bičių plikomis rankomis ir atvirais veidais, o jeigu labai karšta – net be marškinėlių. „Gyvenime nesu apsivilkęs bitininko aprangos ir neįsivaizduoju, kaip vasarą per karščius reikėtų su ja ištverti“, – kalba Vilius. Bitę netyčia prispaudus ji įgelia ir broliams, tačiau jie to net nebejaučia – organizmai įpratę.

Vasarą ūkyje lankėsi 50 už bites atsakingų VMVT darbuotojų iš visos Lietuvos. Jie atsivežė specialias aprangas, bet Vilius paprašė negąsdinti bičių. Kai pusšimtis žmonių apstojo avilį, bitės net neturėjo kur skraidyti, bet vis tiek niekam neįgėlė.

Motinėlės ženklinamos visame pasaulyje pripažįstamu spalvotu numeriu – jo spalva rodo, kuriais metais ji išsiritusi. Šiųmetinės ženklinamos raudonai. Vilius juokiasi, kad jo darbas kaip juvelyro – bites švelniai už šonų ima ir ženklina plikomis rankomis. Sako, kad prireikė poros metų išmokti jas taip paprastai paimti ir nebijoti. „Reikia prarasti baimės jausmą ir žinoti, kad bičių agresiją kelia juoda spalva – prie jų reikia eiti šviesiais rūbais“, – paaiškina Vilius.

Bičių motinėlė gali gyventi 4–5 metus, bet pažangūs bitininkai ją keičia kas dvejus metus – tada bičių šeima būna stipriausia ir produktyviausia. Vienos geros genetikos motinėlės kaina siekia 500 eurų.

Bites naujiems šeimininkams Vilius siunčia paštu specialiame narvelyje – kartu su viena motinėle keliauja ir 6 bitės. Narvelio apačioje įdedama sauso maisto – cukraus pudros su medumi. Vien medaus dėti negalima, nes jis išbėgtų ir bitės paskęstų. Taip paruošta dėžutė su bitėmis dedama į voką ir siunčiama į įvairias Europos šalis. Broliai stengiasi, kad net Italiją bitės pasiektų per tris dienas, nors taip supakuotos gali išgyventi 2 savaites.

Gavęs tokią siuntą bitininkas narvelį atidaro ir pakabina avilyje. To avilio bitės suvalgo naują maistą, pripranta prie bičių motinėlės kvapo (feromonų) ir priima ją į avilį. Kadangi bitės gyvena maždaug mėnesį, per porą mėnesių ciklas pasikeičia ir avilyje lieka tik grynaveislės bitės, kurios išsirito iš atvežtos motinėlės padėtų kiaušinėlių.

Visos ūkio veiklos papildo viena kitą

Bitininkystė – labai brangus verslas, sako broliai. Iš pradžių 5 metus Ignas pats darė avilius, nes startuojant jie sudaro nemažą dalį investicijų, o kur dar geros genetikos motinėlės, įranga, daugybė smulkmenų. Tiesa, aviliai, medsukis, medaus džiovykla – ilgalaikės investicijos į bičių ūkį, kasdienės pagrindinės sąnaudos yra elektrai, darbuotojų atlyginimams, kurui. Bičių mitybai žiemą dar reikia cukraus.

Bet brangiausios, brolių teigimu, yra žinios, kurių nenusipirksi. Tuo tikslu Vilius Vokietijoje ir dirbo po 17–18 val. per parą. „Gali investuoti šimtą tūkstančių eurų, nusipirkti bičių šeimų ir vis tiek nebūsi bitininkas, nes neturi žinių. Kiekvienas pavasaris, kiekviena vasara labai skirtinga ir reikia žinoti, ką daryti vienomis ar kitomis sąlygomis“, – teigia jis.

ES parama Jackevičiai naudojosi keletą kartų, bet pirmą kartą – tik praėjus maždaug 6 metams nuo ūkio įkūrimo pradžios, kai jau buvo „paaugę“.

Kad ūkis būtų rentabilus, brolių skaičiavimu, reikia turėti maždaug 200–300 avilių, sukti ne tik medų, bet ir rinkti bičių žiedadulkes, duonelę, pikį, pienelį. Daug ką lemia ir bitininko kvalifikacija, medaus kainos. „Jeigu parduosi medų pigiai statinėmis, tiek avilių šeimai išgyventi tikrai neužteks“, – sako dvyniai.

„Brolių medus“ brangesnis negu daugelio kitų bitininkų. Kainą, pasak Viliaus, didina ne tik kokybė, bet ir stikliniai indeliai, nemažai atsieina išskirtinės etiketės ant kokybiško popieriaus, mokesčiai.

Medaus kokybė, pasak Igno, priklauso nuo bičių ir bitininko: „Visiems linkiu turėti savo bitininką, kuriuo pasitikėtų. Perkant iš nepažįstamo bitininko reikia žiūrėti, kad bent etiketė užklijuota būtų.“

Broliai gamina 11 skonių medų, visus bičių produktus. Naujausias produktas – medaus guminukai „Broliai lokiai“, kurie iš jų medaus ir pagal jų receptūrą gaminami Vokietijoje. Kol kas toks būdas pasiteisina, vėliau svarstys, ar nebūtų verta patiems pradėti gamybą.

Dalį medaus, maždaug 30 proc., eksportuoja. „Brolių medaus“ prekės ženklu pažymėtas ir į stiklinius indelius išpilstytas medus keliauja į Australiją, Japoniją, Kiniją, JAV, Europos šalis. Didelius medaus kiekius parduoda Čikagoje, Taivane ir Dubajuje.

Didžiausios ūkio pajamos, apie 60 proc., gaunamos iš medaus, prekyba bičių motinėlėmis sudaro apie 40 proc. pajamų. Papildomų pajamų broliai uždirba iš edukacijų, kursų bitininkams, kuriuos vykdo pagal sutartį su viena konsultacijų ir mokymų įmone.

Ūkis, kuriame visos veiklos viena kitą papildo, yra pelningas, jau antri metai, kai grįžta investicijos. „Turbūt teisingas posakis – 10 metų dirbi vardui, po to jau vardas neša tau grąžą“, – sako Vilius.

Bitininkystėje sunku užtikrinti, kad darbuotojai ištisus metus turėtų darbo, tačiau Ignas ir Vilius veiklos turi tiek, kad dvi darbuotojas aprūpina nuolatiniu darbu. Tik tiesioginis darbas su bitėmis – pačių brolių reikalas.

Bitynas nuolat plečiasi

Bičių produktus broliai visada išparduoda ir jų net pritrūksta. Todėl ūkis plečiamas nuolat – ir šiemet vyksta naujo gamybinio pastato statyba, jame statys dar modernesnį medsukį.

„Bus ir naujų produktų. Juk dar nė 30 metų nėra, tai tik kurti ir kurti“, – šypsosi abu. Pagrindo optimizmui yra – kol kas visi jų projektai pasiteisino.

Tai, kad medaus ir jo produktų realizavimas broliams problemų nesudaro, įtakos turi ir jų išskirtinis bendravimas socialiniuose tinkluose, pačių prisistatymas interneto svetainėje. Rinkodarai, ypač Vilius, skiria daug laiko ir pastangų, lankosi seminaruose – ši sritis jam visada buvo labai įdomi. Igno sritis – kasdienis darbas su bitėmis.

Vilius teigia, kad Lietuvoje konkurentų neturi, nebent juo laikytų brolį Igną. „Jeigu galvoji, kad su kažkuo konkuruoji, tai tu turi ribas, nes nuolat svarstai, kaip padarė vienas ar kitas bitininkas, visada lygini ir tuomet negali būti unikalus. Tad kitų bitininkų veiklos nestebiu. Jeigu pasitiki savimi, tada gali būti išskirtinis“, – sako Vilius.

Kasmet patys išleidžiantys bitininkų kartą broliai mato, kad jie sutrinka, klausydami įvairių nuomonių. „Man Vokietijoje sakydavo – klausyk tų bitininkų, kurie iš bičių gyvena. Bites reikia pajausti, negali nuolat lįsti į avilį, kilnoti rėmelius, nes kiekvienas toks įlindimas išbalansuoja visą šeimos veiklą 12–16 valandų“, – pabrėžia Vilius.

O Ignas pradedantiesiems sako, kad niekada nereikia skaičiuoti, jog turėsiu 10 avilių, prisuksiu tiek medaus, tiek ir tiek uždirbsiu. Su bitėmis taip negalima – pirmiausia jas reikia pamilti ir pažinti.

Dar viena svarbi taisyklė – bitėms negalima nieko gailėti. Visiems pradedantiesiems primygtinai rekomenduoja pradėti bitininkauti su naujais aviliais. „Ir mes sulaukiame geranoriškų skambučių, siūlančių mums padovanoti likusių gerų avilių su bitėmis. Niekada jų neimame, pirmiausia – dėl ligų rizikos“, – pabrėžia broliai.

Svarbu bites apsaugoti nuo ligų

Pagrindinė bičių liga yra varozė. Dėl šią ligą sukeliančių erkių nusilpsta imuninė sistema, tada prasideda ir kitos bėdos. Broliai vaistus nuo varozės kasmet keičia, kad neatsirastų atsparumas.

„Varozė – pagrindinė problema, todėl bites visada gydome. Nepadės ir pati brangiausia motinėlė iš Vokietijos kalnų, jeigu šeima sirgs“, – teigia bitininkai.

Bitėms duoda įvairių papildų, baltymų, kad jos būtų stipresnės, geriau vystytųsi.

Žiemai aviliuose palieka apie 30 proc. medaus, o 70 proc. mitybos sudaro cukraus sirupas, kad bitės turėtų gero ir kokybiško maisto. Ignas paaiškina, kad kultūrinių augalų medus netinka bičių mitybai žiemą – jis gali taip sukietėti, kad bitės mirs iš bado. Pavyzdžiui, grikių meduje yra daug mineralų, nuo jo užsikemša bičių žarnynas, nes 5 mėnesius neišskrisdamos lauk jos negali išsituštinti. „Brolių medaus“ produkcija pateikiama tik stikliniuose indeliuose, su išskirtinėmis etiketėmis Gamybines patalpas broliams jau tenka plėsti

Bitininkystė – ir verslas, ir gyvenimo būdas

„Bitės suteikė laisvę veikti, kurti ir svajoti. Gal dėl to mums ir sekasi“, – sako broliai.

Bitininkystė dažnai būna paveldima iš kartos į kartą, tačiau jų tėvai nebuvo bitininkai. „Ir gerai. Nes, manau, jeigu tėvai būtų bitininkavę, mes būtume turėję ribas, viską perėmę iš jų ir gal nesukūrę to, ką turime dabar“, – svarsto Vilius.

Bet kokia veikla su bitėmis gimtuosiuose Lukonyse bitininkaujantiems broliams teikia malonumą. Tai ne tik verslas, bet ir gyvenimo būdas, todėl jie net nejaučia, kad dirba. Juolab kad vasara trumpa ir darbas netrunka ilgai. Žiemą veiklos mažiau: bent kartą per mėnesį apžiūrėti, ar vėjai, pūgos neapgadino avilių, ar neužpuolė graužikai – didžiausi bičių priešai. Šaltuoju sezonu vyksta prekyba, edukacijos, pasiruošimas kitam sezonui, gamybinių patalpų tvarkymas.

„Ignas turbūt yra perskaitęs visą teorinę literatūrą apie bites, o aš – nė vienos. Bet kada nors parašysiu knygą apie bites pats“, – dar vieną idėją atskleidžia Vilius.

Paperkantis brolių nuoširdumas, pasišventimas ir meilė bitėms, tikėjimas tuo, ką daro, leido jiems sukurti žinomą prekės ženklą ir rentabilų ūkį. Jų planus kartais gali koreguoti tik vienintelė niekam nepavaldi gamta.