„Rapsai – brangūs ir gana įnoringi augalai, bet juos auginti įdomu, o palankiais metais derlius tikrai atsiperka“, – sako Šiaulių r. ūkininkas Irmantas Gaučius, savo augalininkystės ūkyje dar sėjantis ir žieminius miežius, kviečius, kitus javus, tarpinius pasėlius.

„Rapsų derliaus kiekio, palyginti su javais, iš hektaro išeina mažiau, bet tonos kaina – didesnė. Be to, jų derlius kuliamas vienas pirmųjų. Jeigu gerai byra, iš karto javapjūtės nuotaika pakyla – skaičiuoji, kad jau dalį skolų bus kuo atlyginti“, – prasidedant didžiajam darbymečiui kalba ūkininkas.

Žieminių rapsų derliui svarbu tinkamą pagrindą padaryti dar rudenį. Nuo to, kada rapsai pasėti, kaip sudygo, kiek patręšti, kaip apsaugoti nuo piktžolių, kenkėjų, kokie augalai suformuoti iki žiemojimo, didele dalimi priklauso būsimo derlingumo potencialas.

Pasak ūkininko, rapsams dar labai svarbu sėjomaina: negalima jų per dažnai sėti į tą patį lauką dėl ligų prevencijos. „Grįžtame su rapsais kas 4 metus. Be to, ne visi laukai jiems tinka. Rapsus dažniausiai sėjame po žieminių miežių, kituose plotuose – ir po vasarinių miežių, jeigu spėjame“, – pasakoja augintojas.

Žieminiais miežiais jis pirmiausia susidomėjo dėl to, jog jie – anksčiausiai subręstantys javai. Nukūlus jų derlių užtenka laiko paruošti laukus rapsams sėti: nuskutus dirvą sudaiginamos javų pabiros ir piktžolės, o po to įdirbus visuomet suspėjama palankiais agrotechniniais terminais pasėti žieminius rapsus.

Jis pastebi, kad po miežių, ypač žieminių, kūlimo, labai svarbu nuskusti dirvą ir sudaiginti pabiras. Pavyzdžiui, pernai buvo labai sausa ir grūdai tiesiog nedygo. Jie sudygo tik vėliau, kai palijo. Tuo laiku jau buvo pasėti ir rapsai. Gerai bent tiek, kad rudenį rapsų pasėliuose naudojant herbicidą sunaikinamos ir žieminių miežių pabiros. Tačiau jeigu jų atsiranda kitų javų, tarkime, kviečių, pasėlyje, tai nebėra kaip išnaikinti, javai užsiteršia kita jų rūšimi. Dėl šios priežasties, Irmanto nuomone, ne visi ūkiai mėgsta auginti žieminius miežius, kurie visais kitais atžvilgiais – verti dėmesio augalai. Anksti subręsta, dėl to mažiau nukenčia ir nuo sausrų, užaugina didesnį derlių negu vasariniai miežiai.

Pasak Irmanto, žieminius miežius auginti nesunku. Iššalimo problemų jo ūkyje nepasitaikė. Dažnesnė bėda – pasėlių iššutimas, jeigu jie rudenį yra per tankūs ir per vešlūs. Žieminius miežius ūkininkas sėja rugsėjo pradžioje. Jų, kaip ir žieminių kviečių ir kitų javų, pasėliuose jau ne pirmus metus naudoja rudeninius herbicidus. Ir šis sprendimas, pasak augintojo, pasiteisina.

Brangiomis trąšomis jūros neteršia

Kalbėdamas apie pasėlių tręšimą, ūkininkas pabrėžia, kad viską apgalvoja. „Mes neteršiame Baltijos jūros. Tokie viešai sklindantys pasakymai labiausiai skaudina. Tikrai nepilame trąšų į upelius ar melioracijos griovius. Trąšos labai brangios, ypač pastaraisiais metais. Todėl esame priversti taupyti, tręšti netgi mažiau, negu reikėtų, kad sulauktume didesnio derlingumo. Pavyzdžiui, šiemet brangių trąšų normas teko mažinti“, – aiškina I. Gaučius.

Ūkininkas nuolat stengiasi gerinti dirvožemį. Štai šiemet įsigijo didelį kiekį paukščių mėšlo, kuriuo planuoja rudenį patręšti visus laukus. Be to, po javapjūtės ūkininkas suplanavęs atlikti agrocheminius dirvožemių tyrimus, kurie padės pakoreguoti trąšų normas.

Ūkyje auginami ir tarpiniai augalai, kurie rudenį neįterpiami į dirvą, paliekami iki pavasario, kad žemės paviršius visą laiką būtų uždengtas augalais ir taip mažėtų dirvos erozija, maisto medžiagų išsiplovimas. Kadangi ūkio sėjomainoje auginami rapsai, tai į tarpinių augalų mišinius tos pačios bastutinių šeimos augalų ūkininkas nededa, kad nebūtų skatinamas didesnis rapsų ligų ir kenkėjų plitimas. Tarpinių augalų mišiniuose sėja avižas, vikius, facelijas, žirnius, grikius, saulėgrąžas.

Nuo sausros kentėjo visi, tik ne visi vienodai

Be ūkininkavimo, Irmantas Gaučius dar talkininkauja pasėlių draudimo įmonei – kai reikia, važiuoja į pasėlius vertinti žalos. Šį sezoną, pasak eksperto, sausra paveikė visus pasėlius, tik ne visus vienodai. Taigi, šiemet derliaus rekordų niekas nebesitiki. Ypač nukentėjo augalai, pasėti lengvose žemėse, kurių ir podirvis lengvas. Ilgiau drėgmė išsilaikė molingesniame podirvyje, taip pat ten, kur aukštesnis gruntinio vandens lygis. Tuose laukuose ir augalai ilgiau nepasidavė sausrai.

Ūkininkai daugiausia draudžiasi nuo krušos, audros, liūties ir iššalimo. Ne visi draudžiantieji pasėlius renkasi ir sausros riziką, kadangi jos įkainis nemažas. Be to, reikėtų tankesnio meteorologinių stotelių tinklo, kur būtų fiksuojamos būtent tos vietos, kur nukentėję laukai, oro sąlygos. „Pavyzdžiui, arti mano laukų stotelės nėra, ji už 15 km. Jeigu ten palis, o mano laukuose nelis, tai bus vertinami duomenys ten, kur stotelė. Jeigu duomenys sausros neparodys, tai ir mano laukuose ji nebus fiksuojama“, – pasakoja I. Gaučius.

Ekspertas dar pastebi, kad, važiuodamas vertinti pasėlių, mato masinius rapsų kenkėjų pažeidimus, ypač – stiebinių, taip pat ir ankštarinių paslėptastraublių. Sveikų augalų beveik nebūna. Situacija tokia, nes trūksta veiksmingų insekticidų. Ūkininkas svarsto, ar iš viso verta esamus naudoti, jeigu nėra efekto. Būtų puiku, jeigu rapsų selekcininkai sukurtų kenkėjams atsparių veislių!

„Silpniems augalams turbūt ir šalnos labiau „kirto“. Šalnų žalos įvairios: svyruoja nuo 10 iki 70 proc.“, – pasakoja ekspertas. Jis pats irgi draudžia pasėlius, sako norintis ramiai miegoti.

Beje, anksčiau I. Gaučius ne vienus metus augino ir vasarinius rapsus. Pavykdavo gauti neblogą jų derlių – kuldavo beveik 3 t/ha. „Gal veislė tiko mano žemėms? Nieko ypatingo nedariau, bet pavykdavo. Vasariniai rapsai geri tuo, kad galima pratęsti javapjūtės darbus, išsidėlioja sėjomaina“, – pastebi augintojas. Tačiau po to, kai buvo uždrausti kai kurie veiksmingi insekticidai, nebegalėjo apsiginti nuo rapsų žiedinukų ir kitų kenkėjų, teko šių augalų atsisakyti.

Grūdus parduoda „nuo kombaino“

Prieš keliolika metų I. Gaučius, padedamas jau nuo seniau ūkininkaujančio tėvo Juozo, įkūrė ūkį kaip jaunasis ūkininkas. Tuo metu pavyko pasinaudoti jauniesiems ūkininkams įsikurti skirta parama. Tai ir buvo vienintelis kartas, kai Irmantas gavo investicinės paramos. Dar bandė rašyti ir kitų projektų, tačiau jie nebuvo patvirtinti. Todėl visą techninę bazę ūkininkui tenka atnaujinti vien tik savo lėšomis. Paskutinis pirkinys – naujas kombainas, už kurį reikės išsimokėti per 5 metus. Todėl ūkininkas sako, jog labai svarbu siekti gerų derlių, kad būtų pajamų, dalį kurių tenka skirti paskoloms apmokėti. O investicijų ūkiui dar reikia daug. Irmantas svajoja sukurti modernų ūkį, o tam reikėtų ir kai kurią techniką atnaujinti, ir gerų sandėlių, grūdų džiovyklos, bet kol kas nėra galimybių viską iš karto įsigyti.

Todėl tenka grūdus parduoti tiesiog „nuo kombaino“. Ūkininkas pripažįsta, kad tai nėra geriausias sprendimas. Tačiau ne visuomet ir blogiausias. Pavyzdžiui, pernai aukščiausios kainos už derlių susiklostė būtent per javapjūtę. Taigi, tie ūkiai, kurie tuo laiku pardavė grūdus, laimėjo. O sandėliavę ir laukę dar aukštesnių kainų jų taip ir nesulaukė. Rinka – nenuspėjama. Kartais pasiseka geriau, kartais – blogiau.

„Šiemet kainos mažesnės negu pernykštės. Įvertinęs pasėlių auginimui įdėtas lėšas skaičiuoju, jog reikia 3 tonų rapsų ar 5 tonų kviečių, kad būtų kompensuotos sąnaudos. Sausra padarė savo – neaišku, ar tiek, ar mažiau byrės derliaus“, – baigiant bręsti rapsams apžiūrėdamas pasėlius kalbėjo I. Gaučius. Vis dėlto jis viliasi, kad dalis pasėlių mažiau nukentėjo nuo sausros, todėl gal bent jau didelių nuostolių neturėtų būti. Gerai, jeigu pavyks „išeiti su nuliu“.

Palankiais metais ūkyje kviečių derlingumo vidurkis siekia apie 6 t/ha. Pasak ūkininko, yra labai blogų žemių, kuriose derlius būna mažesnis, todėl ir derlingumo vidurkį tie skaičiai „numuša“. Atskiruose laukuose pavyksta užauginti ir 7–8 t/ha kviečių. Rapsų derlius svyruoja tarp 3–4 t/ ha. Žieminių miežių derliaus užskaitomo svorio vidurkis pernai siekė net 8 t/ha.

Ūkio ypatumas – dideli atstumai

„Esu netipinis ūkininkas – gyvenu mieste, gamybinė bazė – už jo, šalia esančiame kaime, o ūkio žemės į dvi skirtingas puses nutolusios keliolika ir 20 kilometrų“, – apie ūkininkavimo sąlygas pasakoja Irmantas. Jis suskaičiavo, kad, norėdamas apžiūrėti visų ūkio laukų pasėlius, apsuka 100 km ratą. Bet taip susiklostė, tokios jo ūkio sąlygos, prie kurių teko prisitaikyti ir ūkininkavimo jaunas vyras atsisakyti neplanuoja. Sako, patinka jam žemdirbystė. Po vadybos studijų jis su žmona Lina paragavo ir emigranto duonos Anglijoje, bet ten ilgai neužsibuvo. Pasak jo, emigracija nėra saldi. Fabrikuose užsidirbusi pinigų saviems namams įsigyti, jauna šeima grįžo į gimtinę ūkininkauti.

Irmantą dabar skaudina tik vienas dalykas – visuomenei kuriamas neigiamas ūkininkų įvaizdis, jie pateikiami kaip gamtos teršėjai. „Taip neturėtų būti, nesame mes gamtos priešai. Tokią nuomonę reikia keisti, dėl to svarbus ir ūkininkų organizacijų darbas“, – sako aktyvus kuršėniškis, neseniai įsitraukęs į Šiaulių krašto ūkininkų sąjungą. Jis viliasi, kad susivieniję žemdirbiai geriau gali apginti savo interesus ir prisidėti visuomenėje formuojant teigiamą ūkininkų įvaizdį.